Vilmantas Andziulevičius

Vilmantas Andziulevičius

 

TRYS ŽINGSNIAI IKI ČEMPIONŲ AUKSO

 

Prologas. Jau seniai baigėsi šių metų Lietuvos karpinės žūklės čempionato kovos, jau prisimiršo ir emocijos. Pasibaigus varžyboms norėjosi jas aprašyti vadovaujantis dar esamomis emocijomis, bet krūvos kasdieninių darbų ir rūpesčių, problemų sprendimo, pagaliau ir įsipareigojimų šeimai, sukuria tokį beprotišką gyvenimo tempą, kad pasijauti esąs voverės rate, kuriame nuolat sukiesi ir tavo noras rašyti kažkur nutolsta, o galop ir pradingsta. Bet šiandien, bekraunant daiktus kelionei į Ispaniją, nejučia sugrįžau i tai, kodėl mes tuos daiktus dabar krauname. Galvoje kaip senas filmas atsisuko visos praėjusios šių metų kovos ir nejučia ėmė patys dėliotis žodžiai, o iš jų ir sakiniai. Teko sėstis prie plunksnos…oi, atsiprašau – klavišų.

Pradžia. Startuoti šių metų čempionate iš mūsų su Valerijum Belous dvejeto buvau pasiryžęs tik aš. Kolega dėl gausybės darbų ir išnaudotų atostogų limito pradžioje niekaip nematė galimybės dalyvauti varžybose, bet tamsūs žiemos mėnesiai, ilgėjančios pavasario dienos ir mūsų nuolatinės diskusijos šia tema pagaliau davė mano lauktą vaisių. Suradome kompromisą: kadangi varžybos bus ne karpynuose, kur labai didelis žvejybos intensyvumas, o natūraliuose ežeruose, kur sportas puikiai dera su poilsiu, tai nusprendėme, kad startuoju aš vienas, o Valius prisijungia penktadienio vakarais. Ištempsim. Paskutiniu momentu, belikus kelioms savaitėms iki varžybų, po pirmojo Ilgio taurės etapo Valerijui kilo mintis pasikalbinti į pagalbą Augustą Šimukonį iš Renmarbaits komandos. Kadangi tuo metu sugebėjome pasiūlyti tokias kontrakto sąlygas, kurioms Augustas neturėjo galimybės atsispirti, tai rankų sukirtimas įvyko labai greitai ir įgijome pirmąjį legionierių. Augustas tapo pilnateisiu komandos Paliūtis nariu. Aišku, kainavo tai kainavo, bet užbėgant įvykiams už akių galiu pasakyti tik tiek, kad tai buvo įžvalgiausias ir geriausias mūsų padarytas šio sezono sprendimas ir investicija.

Vabaliai. PROS taurė. Startuojame su Augustu. Ištraukiam sekliąją dalį – 17 sektorius pievoje. Linguojantis ilgas lieptelis didelio džiaugsmo neteikė, bet ką bedarysi – gyvenimas. Likus keletui minučių iki starto užsuka Tomas Būdas, kuris mus nudžiugina, kad šitas sektorius tikrai ne čempioniškas, na nebent jūs jį tokiu padarysit. “Be abejo padarysim” – tarėm mudu su Augustu. Tomas nusprendžia mūsų sektoriuje duoti starto signalą. Pasigirdus dūdos garsui, kelių minučių bėgyje pliumpteli mūsų meškerės link numatytų taškų. Vėliau laukia darbas: patikrinti su markeriu ar teisingai numatėme taškus, sudaryti visą dugno planą ir pradėti tikslingą šėrimą ir gaudymą, žodžiu kasdienė varžybaujančio karpininko rutina. Nespėjus pradėti darbo, supypė Augusto signalizatorius. Vienas : nulis. Mažiulis karpiukas mūsų lovyje. Tomas pasikrapštė pakaušį: o gal ir iš tikrųjų padarysit? Nepraėjus nei dešimčiai minučių dar keturi kibimai, bet deja nusipurto žolėse. Mudu su Augustu susižvalgėm: abiejų galvose ta pati mintis: na va dabar tai tu mažiukų tai pavarysim…Deja, mintis buvo klaidinga, kaip ir dauguma išankstinių minčių. Nepavarėm. Dirbom nuoširdžiai, ištyrinėjom visą zonos dugną. Deja, išskyrus keletą perspektyvių žolynų ir vienos smėlio juostos visur kitur lygut lygutėlis stalas. Per visas dienas kažkiek tos žuvies pagavome, bet tai buvo pavieniai nestabilūs kibimai iš šertų vietų, kas mus ypač stebino, nes mūsų nuomone maži karpiukai, kurie mums kibo, neplaukioja pavieniui, o dažniausiai būriais. Tik kažkodėl tie būriai iki mūsų ,,nedaėjo”, netgi Vabalių siaubas – karšiai ir tie mums nekibo. Penktadienį, atvykus Valerijui, į komadą iliejamas naujas minčių ir idėjų gūsis. Einame va bank. Metam toli i priekį tiesiai prieš save. Dar man pavyko kolegas įtikinti, kad reikia dėti būtent SK30. Draugai žiūrėjo į šį sumanymą gana skeptiškai, nes prieš tai bandėm, bet be rezultato. Bet šįkart SK nepasišiukšlino. Būtent jis ir davė vienintelį paskutinio ryto karpį ir plius papildomai karšį, kuriuo labiausiai buvo patenkintas mano uošvis. Po pirmo etapo devintoji vieta, kuri vis dar leidžia kažko tikėtis.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Vabaliai. CC Moore taurė. Burtų traukimas. Vienas po kito traukiami neperspektyvūs sektoriai. Ruslanas paima CC Moore dėžutes, kur paslėpti sektorių numeriai, palaiko ir sako, kad čia populiarūs boiliai, tai matomai bus nekoks sektorius. Ir padeda. Ima kitus – paskutinis likęs iš labiausiai nepageidautinų 21 A sektorius. Imu Ruslano padėtas dėžutes ir turim 19 sektorių. Darbinis. Platus. Gali mesti ir į kairę ir į dešinę ir į priekį kiek turi sveikatos. Jokio realaus presingo. Tik viena bėda: markiruotis labai jau daug. Kaip jau tapo šių metų mūsų komandos vizitinė kortelė, pirmoji žuvis užkibo vos spėjus užmesti bet kur. Kadangi dar nespėjome susiorientuoti, tai aišku padarėme eilę klaidų: graibštą teko rinkti greituoju būdu, markerį, kurį ką tik įmetėme – pamiršome ištraukti, nesusiorientavome, kad reikia abiem bristi iki žolių juostos ir neleisti žuviai į ten patekti. Žodžiu, per visą šio netikėtumo faktoriaus klaidų virtinę žuvis įsipainiojo ir į markerio valą ir į žoles ir su mumis atsisveikino. Nepraėjus nei penkioms minutėms vėl išvažiuoja kita tos pačios pusės meškerė. Dabar jau jokių klaidų, viskas padaroma preciziškai tiksliai ir berods pirmas varžybų karpis mūsų rankose. Buvome apsisprendę žvejoti ne daugiau kaip trijuose taškuose ir iš pat pradžios šerti tikslingai, nesimėtant ir nesijojant pašarų viso sektoriaus ribose, todėl iš karto paskyrėme daug laiko išsamiam dugno tyrimui ir žūklės taškų nustatymui. Pakankamai greitai surandame perspektyvius taškus ir apsisprendžiame dėl žūklės vietų: dvi kairėje ir viena tiesiai vidutiniu nuotoliu,o kairė – tolimoji. Visos ant išraiškingų dugno perkritimų ir kalnelių. Kaip parodė tolimesnė eiga, mūsų pasirinkti taškai buvo teisingi. Kairė ir dešinė pusės pastoviai davė žuvis. Deja, labai perspektyviai atrodantis vidurys tylėjo. Antrą vakarą nusprendėme palikti vidurį ir perkelti papildomą meškerę į tolimąjį dešinįjį tašką. Plius dar patolinome dešiniojo taško atstumą. Va čia ypatingai išaiškėjo Augusto nauda. Buvo smagu žiūrėti, kaip nesunkiai skrieja masalai su PVA kojine į 120 metų atstumą. Mūsų pašarinė bazė, pasirinkta strategija ir taktika veikė nepriekaištingai, veliau padaryti neženklūs pakitimai tik pagerino rezultatą. Gaudėme stabiliai ir paskutinę parą pradėjome stipriai lipti auksiniame Vabalių sektoriuje buvusiems “Broliams Rankelėms” ant kulnų. Deja, aplenkti nepavyko, bet nervus gerokai pakutenome. Baigėme su antrąja vieta ir galutinėje įskaitoje prieš finalą ketvirti. Perspektyvos būti prizininkais tikrai neblogos, bet pirma vieta sunkiai įmanoma. Labai jau tvirtai ją laiko Rankelės…

 OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Laumena. Paliūčio taurė. Važiuojame į mūšį be jokios žvalgybos. Nei vienas iš mūsų komandos nėra buvęs Laumenos ežere. Susirinkome kažkiek žodinės informacijos. Ypatingai dėkingas Adziukui(slapyvardis Valdas Paliulis) už suteiktą tikrai išsamią informaciją, kuri mums tikrai padėjo. Yra šiame ežere toks iškyšulys, vadinamas ragas, kuri damesti visi nori, nes būk tai panacėja, bet…ne visi gali. Šįkart burtus traukia laimingoji Augusto rankelė. Puiku: antras sektorius, jokio kaimyno iš dešinės, kaimynas iš kairės pakankamai toli, geidžiamas ragas priešais mus, ranka pasiekiamas už kokiu 173 metrų. Pradinė strategija labai aiški: kairę meškerę i kairę pusę ant ribos, visas kitas tris į įlanką įvairiais atstumais, kad netrukdytų markiruotis priekio ir rago. Pasakyta – padaryta. Užmesta, Augustas paima markerį ir švysteli rago link. Pasuka keletą kartų, pamatuojam. Dešinėje pusėje išgirstu pyptelėjimą ir beveik savo akimis netikiu, kad viena iš bet kur užmestų meškerių važiuoja. Velniop tą matavimą, kertu. Po šiokios tokios kovos pakankamai gražus būsimasis varžybų bigfishas mūsų rankose, kurį vėl iš kažkur atsiradęs Tomas dar spėja ir nufotografuoti. Vėl grįžtame į darbinį ritmą: ištiriame dugną, sudarome batimetrinį planą ir priimame sprendimus: kairė meškerė ant kairės ribos, ant visiškai lygaus dugno, bet su mintim, kad trukdysime kairiajam kaimynui. Viena tiesiai prie rago, o dvi dešiniosios į įlanką dešinėje pusėje palei krantą nemarkiravus, nes pastebime žuvis įlankoje ir nenorime jų baidyti. Kaip parodė tolimesnė eiga tai buvo teisingi sprendimai, nes pirmąją parą iš kairės pusės pagavome berods keturias žuvis. Pastebėjus, kad žuvis iš įlankos pasitraukė, palaipsniui perkėlėme papildomas dvi meškeres į tolimąjį tašką, kuris stabiliai duodavo vieną kitą žuvį. Taipogi labai greitai pavyko surasti kvapą ant kurio pagavome beveik visas žuvis. Adziuko informacijos dėka panaudojau CC Moore kremą (kuri gavome antrojo etapo burtų traukimo metu) su Renmar shellfish ir Laumenos karpiams tai visai patiko. Būtent Laumenoje turiu pabrėžti ypatingą naujojo mūsų nario – Augusto indėlį į pergalę. Klausimas ar daugumai iš mūsų užtektų jėgų šerti ir mesti masalus tris paras spiginant 37 – 38 laipsnių karščiui 160 metrų atstumu? Ir dar ne bet kaip, o taip kaip reikia. Žinoma, mes jį tausojome tik šiam darbui, visi artimesni metimai ir šėrimai buvo mano arba Valiaus darbas. Iki paskutinės paros galima sakyti jautėmės gana konfortabiliai, bet paskutinę dieną ir naktį Sazanų komanda užkūrė tokią pirtį, kad reikia pripažinti tik fortūnos pagalba, kuri šįkart mums šypsojosi, pavyko išnešti sveiką kailį. Laimėjome tik lygiai 500 gramų, bet laimėjome viską: finalinį etapą, didžiausią žuvį ir pirmąją vietą bendrojoje įskaitoje. Euforija!!! Visi jautėmės nuveikę didžiulį darbą ir nepaprastai laimingi. Toks geras jausmas, kai keli aukštyn nugalėtojų taures…

IMG_0344 OLYMPUS DIGITAL CAMERA IMG_0331

Įžvalgos. Apibendrinant turiu pasakyti, kad mudviejų su Valerijum duetas šio tikslo kryptingai siekė jau ketverius metus. Kekvienais metais pasirodydavome neblogai, laimėdavome vieno ar kito etapo vienokios ar kitokios prabos taurę, užimdavome bendrojoje įskaitoje vietas prizininkams kvėpuodami į kuprą, bet kažko vis pritrūkdavo…2015 varžybiniai metai mūsų komandai išskirtiniai: iškovotos dvi pirmosios vietos, viena antra, big fishas. Septynios įvairių spalvų taurės ir ta laukiamoji – didžioji Lietuvos čempionų taurė. Be abejo, manau, kad vis dar bus besidominčių kokiais pašarais žvejojome. Kažin ar kažkas bus labai nustebintas, jeigu atsakysiu, kad Lietuvos čempionate naudojome 100% visiškai standartinę Renmarbaits pašarinę bazę su keletu kitų gamintojų pop-upsu kvapu. Labai didžiulis privalumas mūsų ekipai buvo trečiojo žmogaus – Augusto įsiliejimas. Augusto, kaip asmenybės ir Augusto, kaip trečiojo nario. Nemanykite kolegos, kad labai lengva būti komandoje trise, kai gali žvejoti tik dviese. Labai džiaugiuosi, kad mums kiekvienam pavyko susitvarkyti su savuoju aš, galbūt tai lėmė panaši mūsų samprata į karpių žvejybą, galbūt panašus stilius, be abejo ir charakteriai atitiko. Kiekvienas iš mūsų dirbo bendram komandos labui, manau mums beveik 100% pavyko išnaudoti kiekvieno nario stipriąsias puses ir tai davė labai pozityvų rezultatą. Trečio žmogaus (į komandą įsiliejusio žmogaus) privalumas nenusakomas. Padidėja tiek fizinės, tiek taktinės komandos galimybės, jau nekalbant apie pagalbą sunkiausiu ir bjauriausiu momentu: renkantis ir pakuojantis daiktus po varžybų. Mūsų atveju fenomenalus Augusto sugebėjimas toli ir labai tiksliai mėtyti ženkliai praplėtė komandos taktikos arsenalą. Analogiškai visiškai šviežio ką tik į antros dienos pabaigą atvykdavusio Valerijaus naujos mintys ir idėjos įnešdavo gaivumo į mūsų jau beatbunkančius veiksmus. Mes buvome tiksliai pasidalinę varžybų laiką ir visada žinojome kas kurį ir kada keičia asižvelgiant į esamos padėties poreikį. Komandos sustygavimas nėra greitas vienadienis darbas. Dažniausiai tai būna ilgametis darbas, kuris nebūtinai visada ir pavyksta. Mums 2015 metais tai padaryti pavyko. Mes buvome KOMANDA. Komanda PALIŪTIS: Vilmantas, Valerijus ir Augustas.

Epilogas. Aktyvus lietuviškų karpių gaudymo sezonas jau prie pat pabaigos. Kai grįšime iš Ebro kas žino ką rasime: vis dar vasaros šleifą, šaltą ir lietingą rudenį, o galbūt pirmąjį sniegą? Kaip visada, besibaigiant sezonui apninka įvairios mintys: o kas toliau? Čempionai visada turi tik dvi išeitis: pasitraukti karjeros viršūnėje besišildant aukso medalių saulėje arba bandyti dar kartą apginti iškovotą titulą, o tai jau yra daugybę kartų sunkiau. Matomai, kad galutiniai sprendimai bus priimami kitų metų pavasarį, po ilgos žiemos atostogų. Šis periodas daug ką sudėlioja į savo kerteles. Tik va kaip bus su legionieriumi? Matomai bus stipriai pakilusi kaina, ar pavyks vėl pasiūlyti patrauklų ir konkurencingą kontraktą? Nespėliokim, ateitis parodys. O šiuo metu mes esam vienas kumštis: Valerijus, Augustas ir Vilmantas – komanda PALIŪTIS.