Rybnikas. Kas tai? Tiesa ar mitas?

Kažkaip jau seniai dūšioje kvirbėjo noras aprašyti mūsų paskutinę 2014 žvejybą, bet gyvenimas voverės rate daro savo. Vis tik už lango išaušo pavasaris, ir kaip žinomas lietuvių klasikas yra pasakęs   “…pradėjo budinti sielą”. Ką gi, pavėluotai tai pavėluotai, bet paėmiau plunksną (tiksliau klavišus) į rankas. Pasistengsiu kažkiek atskleisti tiesos iš savo patirties apie šį Lenkijos mitą.

Rybnikas vasara

 

Rybnikas

Jau kelerius metus iš kolegų Lenkijos karpininkų esu girdėjęs apie jų šalies žvejybos stebuklą – Rybniką. Tai Lenkijos pietuose, šalia Čekijos sienos esantis nemažas maždaug 4500 m2 tvenkinys, kuriame gaudomos beveik visos rekordinės Lenkijos žuvys: amūrai, karpiai ir netgi plačiakakčiai virš 20 kg., šamai virš 100 kg. Šita vietovė – Lenkijos šamų gaudytojų meka. Ir ne tik Lenkijos. O šamus jie paprastai gaudo su gyva žuvele – karpiu.  Čia pagautas ir dabartinis rekordinis šamas, berods apie 127 kg. Šis tvenkinys įdomus tuo, kad žvejyba dėl šalia esančios galingos elektinės vyksta kiaurus metus. Ypatingai meškeriotojų mėgstamas metų laikas gruodžio – vasario mėnesiais, kai lauke tikėtina minus 10 – 12, o vandens temperatūra apie +15 – 20. Šiam laikotarpiui vietos rezervuojamos praktiškai prieš pusę metų.

Rybniko žuvys, karpis

 

Rybniko žuvys, šamas

 

Taigi prisiklausius viliojančių pasakojimų, pamažu subrendo mintis aplankyti šią stebulingą vietą, juolab jau pas mus sezonas kaip ir buvo pasibaigęs, šalta, netgi meškerės supakuotos ir sudėtos poilsiui. Pakalbėjome apie tai su Artūru (UAB ,,Paliūtis” generalinis direktorius), o jis kartais ryžtasi su manimi  į panašias avantiūras, kaip pavyzdžiui žvejyba toje pačioje Lenkijoje Novakuose prieš keletą metų spalio paskutinę dieną sningant sniegui…  Paskambinu į Lenkiją Renmarbaits atstovui Mariuszui ir paklausiau apie galimybes aplankyti Rybniką. Po keletos dienų atėjo atsakymas, kad yra dvi laisvos vietos, galim važiuoti. Pusvalandžio pasitarimas ir atsakymas – važiuojam. Pasirodo, ooo brolyti, nėra ten taip paprasta: reikėjo išanksto atsiųsti visų mūsų (o nusprendėme vykti tryse) pasų, žvejo kotelių kopijas ir t.t. Gerai, kad kolega buvo lenkas ir vietinis. Kitą dieną gavom patvirtinimą, kad viskas gerai ir galim ruoštis. Kiek ten to pasiruošimo: prisikabinome didžiulę priekabą, susirankiojome iš žiemojimo vietos įrangą, visus pašarų likučius, prisikrovėme stirtą malkų, šašlykinę ir spaudžiant minus 5 laipsnių šaltukui, bei taip sningant ir pustant, kad dangus su žeme maišėsi. Berods 2014 metų lapkričio 26 dienos popietę pajudėjome į 800 km.  kelionę karpių gaudyti.  Joo…, net man pačiam keistokai skambėjo, manau kad pašaliečiams net nedrąsu būtų užsiminti. Įvažiavus į Lenkiją, palei Augustovą sniego buvo ženkliai daugiau negu Lietuvoje, normalūs pusnynai. Mūsų trečiasis bendrakeleivis jau ėmė mastyti, kur jis važiuoja…, bet korta mesta. Neišsiplečiant į kelionės peripetijas sekančios dienos vakare buvome vietoje. Džiugino tai, kad temperatūra su menku pliusu, sniego nebuvo, bet užtat lynojo.

Rybnike mus pasitiko Mariuszas su vietiniu Rybniko korifėjumi Stasu, parodė mums sektorius ir pradėjome kurtis. Sektoriai šalia šiltojo elektinės kanalo – visi mokami. Kuo arčiau kanalo tuo brangesnis, kainuoja nuo 60 iki 100 zlotų parai. Žvejoti kiekviena persona gali su 2 meškerėmis.

Žūklės pradžių pradžia

 

Mūsų sektorius buvo netoli nuo kanalo už 80 zlotų. Dešinėje jau 10 dienų sėdi ,,Bandit Carp” atstovai ir kažkoks olandas. Turėjo 1 kibimą ir ištraukė apie 70 kg. šamą. Kairėje nuo mūsų įsitaisė Mariuszas su Stasu. Ką gi, kolegų rezultatai nenudžiugino, bet tiek atkeliavus belieka tik tikėtis. Per tas keletą valandų, kol susitvarkėme gyvenimo sąlygas ir paruošėme įrangą bei pašarus visiškai sutemo, o dar Mariuszas pamatęs mūsų atsivežtą malkų stirtą pradėjo kvatotis, nes pasirodo atviros ugnies čia negalima kurti…  atia šašlykėli…, o ir su šiluma kaip bus?

Pasiruošimas ekstrymui

 

Pirmieji užsimetimai. Tiksliau užsitempimai. Kadangi šiuose vandenyse buvome absoliutūs profanai, tai pirmą dieną besąlygiškai klausėmės vietinių korifėjų nurodymų. Rybnike negalima naudoti valčių. Vienintelis legalus būdas – laivelis. O be jo niekaip.

Laivelis jauko ir masalo užtempimui

 

Tempiant pirmąsias meškeres 170 m. atstumu nuo kranto gylis tebuvo apie 0,6 m. Be kitą ko 70 – 100 m. atstumu dar radome kažkokią krūmų ar buvusių medžių liniją.  Žodžiu visa puokštė ,,malonumų”. Tiktai pasiekus 300 m. ribą pasijautė kiek rimtesnis pagylėjimas – peržengėme 3 m. gylio ribą.  Maždaug 300 – 350 m. atstumu ir išdėstėme meškeres. Oro temperatūra buvo plius 2, vandens plius 17,5. Man pats tas, drąsiai galiu maudytis. Viena iš įdomių meškeriojimo aplinkybių, kad nenaudojami švinai. Kadangi nuo elektrinės teka labai stipri srovė, vietiniai žvejai vietoj švinų naudoja čia pat gulinčius dviejų kumščių didumo akmenis, kuriuos prie klipso (segtukas) pritvirtina gumelėmis, pagamintomis iš senų dviračio kamerų. Atkreipiau dėmesį, kad pašarų pylė nedaug, po kelis samtelius į laivelį. Sutvarkius meškeres beliko laukti. Pagal čia žvejojančių lenkų technologiją sekantis permetimas numatytas tiktai kitos dienos vakare. Sėdome į palapinę, užkaitėme šildytuvą, prasidėjo laukimas ir pasyvi žvejyba, bei bendravimas su kolegomis. Kadangi vienas kitą pažinojome dar neseniai, tai buvo daug temų išgvildenimui: pradedant žvejybos ypatumais Rybnike, pereinant prie biznio reikalų, tęsiant apie lenkių merginų grožį, kalnakasių problemas ir t.t.  Mes po kelionės buvome pavargę, bei jau nuo atprasto darbo gryname ore taip traukė miegas, kad teko atsidurti ir tokiose situacijose, kad pavyzdžiui man atmerkus akis (nes sugebėdavau užsnūsti) matytavau kėdėse prie stalo knarkiant Artūrą ir Vygantą, o Stachas įsijautęs į monologą šito net nepastebėdavo. Tą vakarą ir naktį kibimo nesulaukme.

Antroji diena buvo vėsesnė, bet graži. Atidžiau apžiūrėjome tvenkinį. Pastebėjome milžiniško dydžio išlindusį viršutinį peleką, marširuojantį per tvenkinio vidurį. Mūsų kaimynai iš dešnės nepaisant, kad dar dviem dienom turėjo išsipirkę leidimus, susikrovė daiktus ir iškeliavo namo. Mums atsivėrė erdvė dešinėje pusėje, link elektrinės. Vakariniams permetimams šįkart pasiruošėme geriau. Su laiveliu patyrinėjome dugną ir užfiksavome mums įdomesnes vietas. Vakarinis permetimas vyko sklandžiai: keturios meškerės išvažiavo į 340 – 360 m. atstumus ir masalai atsigulė 3,5 – 3,6 m gyliuose. Dvi dešiniosios buvo paguldytos dešinėje, buvusių kaimynų akvatorijose į patį šiltąjį kanalą 150 – 170 m. atstumais nuo kranto. Žinoma čia man buvo didžiulė mįslė, kaip reikėtų traukti žuvį, nes meškerės nuvažiavo tarp elektrinės dambos kolonų. Dar vienas žymus pakitimas – ženkliai padidinome pašarų kiekį.  Ant kiekvieno kabliuko išpylėme minimum po kibirą pašaro. Viskas. Paruošiamieji darbai padaryti, belieka laukti ir tikėtis. Kiek trumpesnis pavakarojimas, tik šį kartą be knarkimo užstalėje, nes buvome pakankamai pailsėję. Veiksmas prasidėjo apie 5 valandą ryto. Mane pažadino ištisinis signalizatoriaus klyksmas. Prarastas profesionalumas keliantis, plius ilgesnis užtrukimas rengiantis suprantat, kad lauke apie nulį ir traukimas iš toli. Tai šiek tiek atėmė laiko, bet valo ritėje daug. Taigi rankose laikau kairiąją meškerę, kurios užmetimo atstumas 360 m. Lengvas pakirtimas – yra! Bet valas nepaisant ritės pristabdymo ir toliau sėkmingai vyniojasi…Po kelių minučių intensyvaus darbo su rite ir meškere galėjau padaryti pirmąjį papompavimą. Oooo, teko tų papompavimų nemažai padaryti. Žuvis nesipriešino, tiktai toks įspūdis, kad trauki didžiulį rastą. Po gero laiko tarpo supratau, kad pavyko pritraukti maždaug apie 80 m nuo kranto. Supratau, kad dabar didžiausias pavojus, bet kas belieka daryti? Jeigu būtų diena – dėčiausi bridkelnes ir bandyčiau eiti tuos 80 ar 100 m. Teoriškai seklu, bet dabar tamsu, nors į akį durk, o kažkur priekyje stipri elektrinės srovė ir man nežinomas vandens telkinys. Neee… gerbiamieji, gyvenimas vistik nevertas jokių rekordinių karpių. Toliau iš lėto traukiu kranto link. Vis tik mano pranašystė išsipildė – sekluma suveikė. Kažkuriuo momentu dunkstelėjimas ir lengvas lengvas traukimas… . Nusikeikiu, drebančiomis iš nuovargio rankomis ištraukiu meškerę su kabliuku ir netgi boiliu, dedu ant stovo ir einu miegoti. O kas belieka? Pašarų nėra, laivelis pas kaimynus. Nespėju įkelti kojos į palapinę, o jau žviegia Artūro signalizatorius. Analogiškas beprotiškas vyniojimas. Po kelių akimirkų kolega jau prie meškerės, kerta – vėl yra! Meškerė išlinksta, bet valas iš lėto vyniojasi toliau. “Eik tu sau kokia jėga…” – teištaria Artūras. Kilsteli meškerę, kiek paveržia ritę, papompavimas. Meškerės galas išlinksta ir…pokst! Kas gi čia per velniava? Nebeliko. Ištraukiam, apžiūriu. Taip, viskas aišku. Vakar Artūrui daviau vieną savo ritę, kadangi pas jį buvo per mažai valo. Bet per tą skubėjimą nepažiurėjau, kad daviau markerinę ritę su šoklyderiu ir plonyčiu pintuku… . Vėl gi apsikeitėme savo nomonėmis su pariebinimais ir susiruošėme miegoti. Aš jau buvau lovoje, o Artūras kiek užtruko. Staiga vėl girdžiu signalizatoriaus garsą ir skubų Artūro šuolį link meškerių. Stebiu veiksmą, šįkart viskas vyksta gerai, dirba artima meškerė iš kanalo. Pasiruošiu graibštą. Viskas vyksta sklandžiai, per daug sklandžiai. Prašokame per kliuvinių juostą ir laimikis graibšte. Kiek pakeliu graibštą, Artūras pasilenkia pažiūrėti žuvies ir tada pasigirsta jo nesustabdomas kvatojimas.

Artūro laimikis 1

 

Laimikis, kapiukas

 

Abudu žiūrim į laimikį.  Karpis, na taip, bet… . Abudu besijuokdami padarome keletą foto atsiminimui ir keliauk sau sveikas dar paaugėti. Išaušus turėjome dar du analogiškus kibimus. Abudu realizavome. Ištraukiau panašios svorio kategorijos karpiuką ir kažkokią lenkų kilmės padidintos kuojos atmainą.

2014-11-23 09.12.24

Susivyniojam, susikrauname mantą, nes iki vidurdienio reikia pagal licencijos galiojimo laiką išsikraustyti. Padėkojame ir atsisveikiname su Mariuszu ir Stasu. Vėl laukia ta pati 800 km. kelionė į jau padengtą pirmuoju sniego sluoksniu Lietuvėlę. Nepaisant gana tolimo kelio ir juokingų laimikių, nuotaikos pas visus labai geros: tikrai pailsėjome, pažvejojome praktiškai gruodžio mėnesį, patyrėme adrenalino traukdami dideles žuvis, pagaliau baigėme sezoną nesausi – pagavome… . O lyginant su mūsų buvusiais kaimynais iš dešinės ir jų dešimties dienų maratonu, tai pagal kibimų skaičių mes netgi sakyčiau visai gerai pasirodėme, o mūsų korifėjai iš kairės tai net pyptelėjimo nesulaukė. Važiuojant namo visą kelią galvoje sukosi mintys apie dar neatsakytus Rybniko klausimus. Kas tai? Tiesa ar mitas? Žinau tik viena, tikrai norėsiu ten grįžti. Tuo metu planavau tai padaryti greitai, po kelių mėnesių, bet vėl tas voverės ratas. Gal ateinančius gruodį – vasarį?  Važiuosim kai didelės žuvys kimba….

Lietuvos karpininkų asociacijos valdybos narys Vilmantas Andziulevičius.

1 atsakymas į “Rybnikas. Kas tai? Tiesa ar mitas?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.