OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Olegas Ružickis

 

 

foto 1

Sezonas baigėsi nelabai sėkmingai – į rinktinę patekti nepavyko ir jau rugpjūčio 9d. buvo galima kabinti meškeres ant vinies.

Paieškojau Internete ir radau registraciją į Klubų taurę. Kaip tik buvo viena laisva vieta komandoje „Alexbait“. Šio gamintojo produkcijos naudojimo patirtis jau buvo, ir visai sėkminga. Aš nusprendžiau sudalyvauti, tuo labiau kartų su Arvydu, mūsų  bendradarbiavimo patirtis buvo sėkminga. Kaip pasakiau, taip ir padariau. Pasikalbėjau su mūsų kapitonu Aleksu bei mano porininku. Niekas neprieštaravo. Atvirkščiai, abu tik apsidžiaugė.

Aleksas pažadėjo kiekvienai porai  po 16 kg. puikiu sportinių „boilių“ ir po skardinę „likvido“. Tai buvo puikus pasiūlymas, bet tokio lygio varžybose kokybiškam jaukinimui  tai yra mažai.

Svarbiausią, ką mes  turėjome, tai „boiliai“, o toliau viskas buvo Dievo/Likimo rankose.   Jis mums ir atsiuntė 33 kg aukščiausios kokybės pelečių, 15 kg žalių kanapių, 20 kg. kukurūzų, 3 kg. tigrinių riešutų „Strategy baits“, 0,5 l. ištraukos iš tigrinių riešutų ir 4 l. CSL.

Iš anksto nusprendėme, kad mes su Arvydu žvejosim A zonoje, o abudu Aleksandrai – B zonoje, nes Arvydas geriau pažinojo A zoną, o Aleksandrai B zoną. Man buvo tas pats kur žvejoti.

Traukti burtus delegavo mane, ir, aišku, aš ištraukiau 13 sektorių. Prieš kelis metus mes su Laimiu šiame sektoriuje per 4 paras nematėme ne vieno kibimo. Aš buvau nusivylęs tokiu sektoriaus traukimo rezultatu, o Arvydas atrodė patenkintas. Jis man pasakė, jog nepamena ne vienų varžybų, kad 13 sektoriuje nieko nebuvo pagauta. Aš jam ne priminiau mūsų su Laimiu nesėkmę.

Varžybos turėjo prasidėti 13 val., bet jau nuo 11 val. buvo galima dirbti su „markeriais“. Mes skyrėme darbui su jais daug laiko ir jėgų, nors kitos, mūsų matytos komandos, net nebuvo ištraukę „markerių“. Profesionalai yra profesionalai, pažįsta Ilgį kaip savo 5 pirštus 🙂

Kaip paaiškėjo vėliau, šis darbas atnešė mums gerus rezultatus.

Atstumo matuoklio (ačiū Deiviui) bei „markerio“  pagalba mes nubraižėme sektoriaus žemėlapį, išmatavome gylius, radome minkšto ir kieto dumblo ribas, nustatėme dumblo gylį sektoriuje.

„Markeriu“ su 60 g. svareliu išmatavome gylius, pakeitėm svarelius į 90 g. Kai kur „markeris“ net neišplaukdavo  – per minkštas dumblas. Ten, kur dumblas buvo kietesnis, „markeris“ pasirodydavo paviršiuje, bet gylis padidėdavo 60 cm.

Taip mes nustatėme minkšto ir kieto dumblo ribas bei jo gylį (60 cm.). Tą darėme nuo 110 m. iki 20 m. nuo kranto. Išrinkome 3 taškus. Pirmą – kietajame dumble 60 m. atstumu nuo kranto ties kairiąją sektoriaus ribą. Antrą  – ties minkštojo ir kietojo dumblo ribą 85-88 m. nuo kranto (2 meškerykočiai). Trečią – 27 m. atstumu nuo kranto ties dešiniąją sektoriaus ribą 4,8 m. gylyje.

Startavome užmetę meškerykočius su PVA kojine į pasirinktus taškus. Artimesnius taškus iš „kobros“ apšaudėme „boiliais“.  Po 3 val. tolimesnius taškus prišėrėme virtomis kanapėmis ir kukurūzais. Prie jų pridėjome 4 rūšių bei dydžių pelečių bei tigrinių riešutų.

Maksimali, mums leistina distancija buvo 100 m. Žuvys pasirodydavo (retai) 80-90 m. atstumu nuo kranto, kaip tik mūsų pasirinktuose taškuose. Belikdavo tik laukti.

Nuo 19 iki 20 val. vyko eilinis jaukinimas. Jaukas buvo tas pats, tik  papildomai pridėjome pjaustytų „boilių“.  Dieną meškerykočius permesdavom kas 2-3 val., o naktį nutarėm be kibimo nejudinti.

Nustatėm žadintuvą pusei šešių ir nuėjom ilsėtis. Naktis praėjo ramiai, bent jau mums. Atsikėlę permėtėm meškerykočius, vėl pašėrėm su „kobros“ pagalba. Komanda priešais mus (25 sektorius) sugavo kelias žuvys. Pas mus – ramu.

Nors  jauką buvo galima mest nuo 8 val., mes nutarėm šiek tiek luktelėti ir pašėrėm tik 9.30 val. Mūsų taktika buvo tokia – pirma permetam, po to šeriam. Ir taip kas 2-3 val. Vidurdieni sužinojome, kad mūsų komanda maksimaliai leistiname tolyje pagavo du karpius iš eilės

foto 2

Pirmą tašką pasilikome ir jaukinome jame žuvį iki pat finišo. Tik, deja, jis mums nieko nepelnė.

Vieną antro taško meškerykotį perdarėm į 96 m. ir užmetėm į minkštą dumblą. Visi pavadėliai buvo nustatyti 60 cm. Nepraėjo ir pusvalandžio kaip ką tik perdarytame meškerykotyje – kibimas. Aš nepatikėjau savo akim. Pakirtau ir laikiau. Žuvis sunki, patraukiau apie 20 m., bet, deja, nepavyko. Arvydas kreivai žiūri į mane ir į mano mažą, Nr. 8, kabliuką. Sukdamas valą vis galvojau, kaip taip galėjo atsitikti su mano tokiu patikimu kabliuku. O kito dydžio kabliukų tai net neturiu! Ką daryt?! Ištraukęs valą pamatau, kad kabliukas nieko dėtas – suplyšo mazgas jungiantis valą ir „šoką“. Atslūgo. Nors kibimas ir nerealizuotas, bet mes žinom kur kimba ir ant ko kimba. Beje, visas dienas kibo tiek mums tiek mūsų kitai komandai tik ant mūsų masalinių „boilių“. Jie yra kaip pašariniai, bet dar buvo įmaišyta kamščių trupinių svorio palengvinimui.

Dirbome pagal tą patį planą: permetimas – šėrimas. Vakarinis šėrimas visada būdavo didesnis. Kaimynai priešais vėl kažką traukia (kaip vėliau sužinojome, jie traukė lydeką).  O pas mus tylu ir ramu. Kitai mūsų komandai pasisekė labiau – jie ištraukė karpį.

Naktis praėjo  tyliai ir mums ir kitai komandai.  Mus vėl pažadino tik žadintuvas.  Ir vėl dirbom pagal mūsų planą. Pertvarkom ir antrą meškerykotį  į 96 m. su spomba užmetam jauką į 92 m.  Aleksandrai turi dar kelis karpius. Vienas iš jų – „bigfish“. Šaunuoliai!

foto3

Bet mes juos tempiam žemyn. Gaila tos nesugautos žuvies.

Diena pralėkė akimirksniu. Jau kaip įprasta nustatom žadintuvą, bet viliamės, kad pažadins mus ne žadintuvas o signalizatoriaus  pipsėjimas.

3.30 val.  mūsų  viltys išsipildė. Lengvas kibimas, o Arvydas jau su meškere rankose ir baltom kojinėm ant kojų (jo talismanas) karpis lengvai pajudėjo prie kranto. Gal tai amūras? Bet prie pat krano pasijuto stiprus rovimas ir valą tenka atlaisvinti. Net 3-4 kartus žuvį jau buvom atitempę prie kranto, bet ji vis apsisukdavo nenorėdama lipti į graibstą. Graibštas buvo sportinis, kietas ir mažokas amūrui (galvojome, kad čia amūras). Pašvietus, pamačiau, kad tai yra karpis. Didžiulis karpis !!! Keisti graibštą jau laiko nebuvo ir aš sėmiau jį tuo, kas buvo.  Valio!  Karpis graibšte! Kadangi krantas buvo status (~ 70 cm.), tai aš vienas nesugebėjau iškelti  žuvies į krantą. Dviese mes ištraukėme karpį ir atsargiai paguldėme į ,,lovytę“. Karpis buvo didelis ir sunkus.

Ryte paaiškėjo, kad tai yra nauja didžiausia varžybų žuvis.  Jos svoris buvo 18.425 kg. Beje, tai buvo ir mano ir Arvydo pati didžiausia pagauta žuvis.

foto 4

Po  svėrimo mūsų komanda „Alexbait“  bendroje įskaitoje įsitvirtino II vietoje. Iki I vietos mums tetrūko  vieno žuvytės A zonoje. Nežinau kodėl, bet nuo šios akimirkos ir iki finišo aš jutau, kad mes būtinai laimėsim tuos žiedus.

Visą dieną dirbome kaip visada. Ištraukėme meškerykotį iš 3 taško ir perdarėm jį į 96 m. Paskutiniam, naktiniam šėrimui, skyrėmė du kart daugiau jauko. Palikom jauko mažai, tik tiek, kiek reikės ryte.

Mūsų planas suveikė 23 val. Buvo aišku, kad tai „auksinis“ karpis, todėl  ir mes elgėmės atsargiai ir sazanas (tai buvo tikras, ilgas sazanas) nelabai norėjo atsidurti mūsų rankose.   Po 30 min. kovos  gražuolis sazanas pagaliau mūsų rankose.  Informuoju Aleksandrus, jog turime 12-14 kg. karpį.  Mes pirmi! Valio! Antrą val. nakties dar kibimas ir 8,5 kg. karpis mūsų rankose.

foto 5

Tai jau 99 % pergalės. Po paskutinio karpio negalėjau užmigti ir vis galvojau, dėliojau įvairius variantus, bet taip ir nesugalvojau kas galėtu sutrukdyti mums laimėti Tarptautinę Klubų Taurę 2015.

Va čia tai bent adrenalinas!  Kiek įspūdžių! Puikios varžybos puikiame ežere :).

Apdovanojimo ceremonijoje gavom nuostabias taures ir, aišku, ICC 2015 nugalėtojų žiedus.

Dėkojame Renui už šventės organizavimą. Atskirai norėtusi padėkoti „Renmarbaits“  už kiekvienai komandai įsteigtus prizus. Ačiū Juozui už sąžiningą ir korektišką teisėjavimą.

Dėkui Arvydui ir, aišku, abiems Aleksandrams. Jūs monstrai.

Tikiuosi ir kitais metais sudalyvauti žvejybos šventėje. Aišku, jei pakvies.

foto 6 foto 7 foto 8 foto 9

Sėkmės !!!!