KARPIŲ ĮVEISIMO MOKSLINIS PAGRINDIMAS

Lietuvos hidrobiologų draugija

 

Draugijos prezidentė Eugenija Milerienė
2016 m.  lapkričio mėn. 10 d.

 

KARPIŲ ĮVEISIMO MOKSLINIS PAGRINDIMAS

be-pavadinimo

GALUTINĖ ATASKAITA

 Darbo vadovas

Dr. Egidijus Bukelskis

Vilnius

2016


VYKDYTOJŲ SĄRAŠAS

Kesminas dr. GTC Ekologijos institutas

Bukelskis dr. Vilniaus universitetas

 

ĮVADAS

Lietuvos vidaus (sausumos) vandens telkiniuose gyvena migruojančios ir sėslios, reofilinės ir limnofilinės žuvų rūšys. Pagal kilmę apie 83% žuvų rūšių, gyvenančių šalies vidaus vandenyse, yra vietinės kilmės ir apie 17% jų – svetimžemės (introdukuotos) rūšys. Vietinė ichtiofauna susiformavo poledyniniu laikotarpiu, todėl yra jauna ir palyginti negausi rūšimis (vidaus vandenyse gyvena tik 42 aborigeninės žuvų rūšys). Introdukuotų rūšių atsiradimas siejamas su žmogaus ūkinės veiklos plėtra. Lietuvoje per visą laikotarpį bandyta introdukuoti 21 žuvų rūšį, tačiau aklimatizavosi pačios arba introdukcija sėkminga buvo dalinai tik sidabrinio karoso, karpio, kelių syko formų vaivorykštinio upėtakio, peledės, upokšnių šalvio (amerikinės palijos), rytinio gružlelio (pakartotinė invazija Žemaitijos nacionalinio parko telkiniuose) nuodėgulinio grundalo atvejais. Dažniausiai įvežtinės rūšys nesugebėdavo prisitaikyti prie naujų sąlygų ir, nustojus jas veisti, vėliau išnykdavo. Kai kurios introdukuotos šiltamėgės žuvys dėl žemos vandens temperatūros negali subrandinti lytinių produktų ir išneršti (karpis). Iš visų šių žuvų bene didžiausią svarbą turi karpis. Tai ne tik svarbus akvakultūros objektas, tačiau reikšmingas ir mėgėjų žvejybai, ypač stambių ar rekordinių žuvų gaudymui principu „pagavai– paleidai“. Todėl nuolat kyla suinteresuotų institucijų klausimas, kodėl karpių gausinimui skiriamas itin mažas dėmesys. Iš kitos pusės vertinant, gamtosaugos specialistai ir saugomų teritorijų atstovai teigia, kad tai potencialiai pavojų natūralioms vandens telkinių buveinėms kelianti rūšis. Pastaruoju metu vis dažniau reiškiamas susirūpinimas dėl neigiamo nepagrįsto svetimžemėm žuvinimo veiksmų poveikio aplinkai, ypač dėl galimo ekologinio disbalanso ir biologinės įvairovės išsaugojimo.

Ruošiant įžuvinimo karpiais pagrindimą, pirmiausiai turėjome atsakyti į pagrindinį klausimą – kodėl reikia karpius gausinti, kokiais kiekiais ir į kokius vandens telkiniuose juos įleisti? Todėl buvo suformuluoti pagrindiniai žuvinimo karpiais principai: atsakingas telkinių parinkimas, pagrįsti žuvinamų žuvų kiekiai ir žuvinamamų žuvų amžius. taip pat buvo įvertintas ir potencialus tokių darbų biologinis ir ekologinis poveikis vandens telkinių bendrijoms, vandens telkinio buveinėms. Ateityje, jeigu karpiai pradėtų reprodukuotis natūraliose sąlygose, gali būti priimtas sprendimas , kad į tokius vandens telkinius gali būti išleidžiamos tik fertilios (nevislios) žuvys.

Tikimės, kad karpiai, išleisti į natūralius vandens telkinius praturtins mūsų ichtiofuanos išteklius, o jų žvejybos vietos taps patraukliais traukos centrais žvejams mėgėjams, atsakingai naudojantiems išteklius.


Karpių dirbtinio veisimo ir gausinimo natūraliuose vandens telkiniuose programos strateginiai tikslai

 

Pagrindinės karpių gausinimo priemonės yra šios:

  • introdukcija, siekiant išnaudoti vietinės faunos nepilnai išnaudojamą maisto ir gyvenamosios aplinkos dalį;
  • natūralių vandens telkinių žuvinimas, norint padidinti bendrą žuvų sugavimą, žuvų bendrijų kryptingas formavimas, siekiant sukurti specializuotos žvejybos kompleksą;
  • tvenkinių tręšimas, siekiant padidinti vandens telkinio produktyvumą auginant karpių mailių;
  • aplinkos keitimas, siekiant padidinti maisto (gyvūninio bentosinių organizmų dalį), karpiams gyvenimui tinkamų plotų ir slėptuvių kiekį;
  • nepageidautinų žuvų rūšių, kurios konkuruoja ar yra jaunų amžinių grupių karpių priešai, išgaudymas ar pašalinimas;
  • dirbtinės žuvų bendrijos suformavimas vien tik iš vertingų rūšių (karpių polikultūra su plačiakakčiais, baltaisiais ir juodaisiais amūrais, eršketais, unguriais);
  • vandens telkinių modifikavimas užtveriant įlankas, upes ar jų senvages ir jas panaudojant kaip ekstensyvios ar intensyvios karpinės žuvininkystės tvenkinius;
  • karpių paauginimas varžose;
  • vandens telkinio priežiūra ir naudojimas kaip intensyvios karpinės žuvininkystės tvenkinio;
  • karpių genetinė modifikacija, padidinant jų augimo greitį, produktyvumą, atsparumą ligoms, toleranciją vandens temperatūrai (Šilavoto karpių veislės gausinimas).

 

Įžuvinimai karpiais dažniausiai vykdomi anksčiau buvusios suformuotos bandos papildymui ar atstatymui, verslinės ar mėgėjų karpių žvejybos laimikių padidinimui ar naujų žvejybai patrauklių vietų sukūrimui. Priklausomai nuo tikslo įžuvinimus galima suskirstyti į 4 pagrindines kategorijas:

  1. Kompensaciniai įžuvinimai – vykdomi užtvankų, tvenkinių, kuriuose vystoma karpinė žuvininkystės kryptis, padarytos žalos (atsiradusi dėl išgaudymo, dusimo, ligų) ištekliams kompensavimui. Šio tipo veikla būdingiausia specializuotuose žuvininkystės ūkiuose. Iš dalies tokie veisimai galėtų būti finansuojami elektros energiją gaminančių įmonių ar privačiuose vandens telkiniuose.
  2. Palaikomieji išleidimai – vykdomi tada, kai karpių ištekliai vandens telkinyje nesiekia optimalaus gausumo, arba norima padidinti verslinės ar mėgėjų žvejybos laimikius. Norint mėgėjų žvejybai pritraukti daugiau žvejų, kaip vienas būdų taikomas palaikomasis žuvinimas nedideliais kiekiais, siekiančiais 1/2 ar 1/3 normose numatyto kiekio, ne mažiaus kaip 2 kartus per sezoną. Tokie darbai paprastai apmokami suinteresuotų šalių ar parduodant licencijas.
  • Atkuriamieji (restauraciniai) žuvinimai vykdomi tada, kai vandens telkinyje masiškai žūva ar sumažėja karpių dėl ekstremalių gamtinių sąlygų pokyčių (sausros, deguonies sumažėjimo žiemą), išnuodijimo, užteršimo cheminėmis medžiagomis ir pan. Šių žuvinimų tikslas būtų atkurti karpių gausą iki optimalaus konkrečiam telkiniui.
  1. Papildomų naujų žvejybos objektų įveisimas – vykdomas tik tokiomis rūšimis, kurios mažiausiai konkuruoja su karpiais dėl maisto. Vykdoma tik išimtinais atvejais, dažniausiai tik nepratakiuose vandens telkiniuose (karjerų, patvankų akvatorijose), perkeliant į vandens telkinį naujas rūšis, norint užpildyti karpių neišnaudojamą maisto ir gyvenimo nišą, siekiant padidinti rūšių įvairovę. Tokio tipo žuvinimai reikalauja labai atsargaus požiūrio, kad būtų išvengta katastrofinių padarinių tiek vietinėms natūralioms žuvų populiacijoms (jeigu jos egzistuoja), tiek karpiams kaip žvejybos objektui.

 

1999–2010 metų laikotarpiu daug įžuvinimo programų buvo vykdoma be aiškaus tikslo ar potencialios sėkmės įvertinimo. Yra daug pavyzdžių, kad be tinkamo žuvininkystės valdymo ir platesnio problemų įvertinimo įžuvinimo programos buvo nesėkmingos. Ežerų žuvinimas karpiais daugeliu atvejų davė abejotiną naudą (pvz., Kretuono ežero įžuvinimas 1988 m. suleidžiant 6 tonas). Ne ką geresni rezultatai gauti ir 2014 m. suleidus 5 tūkstančius karpių į nedidelį Rudesos ežerą Molėtų rajone. Ruošiant įžuvinimo programą karpiais, reikia nustatyti ekologiniu ir ekonominiu požiūriu tinkamiausius vandens telkinius, įžuvinimo tankumą (normas), suleidžiamų žuvų dydį ir amžių, įžuvinimo laiką ir šių darbų vykdymo mechanizmą, taip pat socialinio, kultūrinio ir ekonominio spaudimo poveikį potencialiam rezultatui. Paskutiniu metu vis dažniau išreiškiamas susirūpinimas dėl neigiamo tokių veiksmų poveikio aplinkai, ypač dėl ekologinio disbalanso ir biologinės įvairovės išsaugojimo.

Ruošiant šią įžuvinimo programą siekiama atsakyti į pagrindinį klausimą – kodėl karpius reikia leisti į natūralius vandens telkinius, kokiais kiekais ir kokiuose vandens telkiniuose tai daryti? Jei, nuolatos žuvinat tuos pačius telkinius karpiais, jų ištekliai vandens telkinyje nesiekia potencialaus optimalaus produktyvumo, arba jų iš viso nelieka, turi būti išsiaiškintos tokių pokyčių priežastys ir prieš tęsiant pradėtus darbus, turėtų būti panaikinta ar sumažinta pagrindinė to priežastis. Tai gali būti nelegali žvejyba, nepakankamos ar netinkamos žvejybos reguliavimo priemonės, vandens tarša ir maisto trūkumas, konkurencija su kitų rūšių žuvimis, epizootijas sukeliančių ligų poveikis, deguonies stygius žiemą.

Jeigu pagrindinė karpių išteklių valdymo priemonė yra nuolatinis įžuvinimas, turi būti įvertintas ir potencialus tokių darbų biologinis ir ekologinis poveikis visoms konkretaus telkinio bendrijoms, vandens telkinio buveinėms. Jei galimi kokie nors žalingi karpių kaip rūšies poveikiai aplinkai, ateityje tokie darbai nebeturi būti vykdomi arba gali būti leidžiami tik buveinėms ir natūralioms bendrijoms visiškai atsikūrus.

Po karpių įleidimo ir jų išteklių naudojimo programos įgyvendinimo praėjus 5-iems ar 10-čiai metų, turi būti atliekamas monitoringas tokių programų progresui bei tolesnio vykdymo tikslingumui nustatyti. Šis įvertinimas sumažintų nenumatytų žalingų poveikių aplinkai riziką ateityje ruošiant naujus karpių ar kitų svetimžemių rūšių žuvų gausinimo projektus.

 

OBJEKTO APRAŠYMAS

 

KarpisCyprinus carpio L. Meristiniai požymiai: D III–IV, 17–24; A III, 5–6; P I, 15–16; V II, 8–9; l.l 32–41; G 1.1.3–3.1.1; 2n – 100–104. (Virbickas J., 2000). Spalva nevienoda: nugara rudai žalsva ar tamsiai žalia, šonai rudai sidabriniai, pilvas šviesus. Laukinių karpių – sazanų kūnas ištįsęs, storas, nugarinis pelekas labai ilgas, prie burnos viena pora trumpesnių ir viena ilgesnių mėsingų ūselių. Žvynai dideli. Nugaros ir pauodegio pelekų pirmieji spinduliai kieti, aštriais pjūkliškais kraštais (Bukelskis E., Kesminas V., Repečka R., 1998–1999).

Sazanai paplitę Viduržemio, Juodosios, Kaspijos ir Aralo jūrų baseinuose (čia gyvena europinis porūšis) bei Rytų Azijoje nuo Amūro baseino iki Birmos (azijinio sazano porūšis). Introdukuotas daugelyje Eurazijos gėlųjų vandenų, nors gali gyventi ir apysūriuose vandenyse. Užauga iki 1.2–1.5 m ir iki 30 kg. (Bukelskis E., Kesminas V., Repečka R., 1998–199). Lietuvoje sazanai introdukuoti Kuršių mariose bei kai kuriuose ežeruose. Išvesta daug karpių veislių, išskiriami žemakūniai ir aukštakūniai karpiai, žvynuotieji, linijiniai, veidrodiniai, plikieji. Lietuvoje auginami kelių veislių karpiai ar mišrūnai, pvz., vokiškieji, Ukrainos, Bubių. 2010 m. Šilavoto karpis paskelbtas nacionaline veisle. Karpiai subręsta būdami ketverių metų amžiaus ir vyresni. Veisiami specialiuose neršto tvenkinukuose, nors retais atvejais gali neršti savaime ir natūraliuose vandenyse. Neršia gegužės–birželio mėn., kai vanduo sušyla iki 17–20°C, naršinimui naudojant hipofizės injekcijas gali neršti ir žemesnėje temperatūroje. Individualus karpio vislumas priklausomai nuo žuvies dydžio svyruoja nuo 90 tūkst. iki 2 mln. ikrelių, vienam kg masės vidutiniškai 200 tūkst. Ikreliai inkubuojasi 3–7 paras, optimali temperatūra – 15–25°C. Mailius pradžioje minta zooplanktonu, vėliau pradeda maitintis zoobentosu, augaliniu maistu, detritu. Karpiai auga labai sparčiai: per pirmąją vasarą užauga iki  30–50 g, per antrąją vasarą iki 200–300 g, kartais net iki 400–600 g, per trečiąją – iki 600–800 g, o esant geroms sąlygoms, dažnai ir virš 1 kg. (Bukelskis E., Kesminas V., Repečka R., 1998–1999, Virbickas 2000). Per metus Lietuvoje tvenkiniuose išauginama po 3–4 tūkst. tonų karpių (Pečiukėnas A., 1986). Daug karpių būdavo sugaunama ir ežeruose, ypač Meteliuose, Sartuose bei kitur, tačiau dabar į ežerus karpiai leidžiami tik išmintinais atvejais (2013 m. į Rudesos ežerą).

 

KARPIŲ AUGINIMAS LIETUVOJE IR NACIONALINĖS VEISLĖS KŪRIMAS

 

Karpiai Lietuvoje pradėta auginti VII–XVIII a. Vėliau buvo įrengiami karpių auginimo tvenkinių ūkiai, daugiausia Vilniaus krašte ir Žemaitijoje: Verkių, Trakų Vokės, Vasaknų, Bajorėlių Šilo-Pavėžupio, Kurtuvėnų dvaruose (Pečiukėnas, 1986). Vienas žinomiausių karpių augintojų buvo grafas Steponas Pliateris–Zyberkas (1881-1943). Šilo-Pavėžupio ir Kurtuvėnų tvenkinių ūkiuose buvo pradėti karpių selekcijos pagrindai, iš čia karpių mailius kaip įžuvinimo medžiaga tiekta  kitiems šalies augintojams (Pečiukėnas, 1986). Tarpukariu karpių mailius, siekiant pagerintų jų veislių savybes imta vežti iš Vakarų Europos šalių, daugiausia iš Čekijos ir Vokietijos (Kiršas, 1923), po II-jo Pasaulinio karo – iš Rusijos (Pečiukėnas, 2006). 1963–1965 metais žuvininkas Juozas Bružinskas atliko visų valstybinių ūkių karpių motininių bandų inventorizaciją, nustatytė, kad daugelyje ūkių auginti ne grynaveisliai karpiai, o veislių hibridai. Tik tuometiniame Bubių tarybinio ūkio Kurtuvėnų skyriaus tvenkinuose buvo išlikusi karpių, pasižyminčiu geru eksterjeru, greitu  augimu reprodukcinė banda, kuri visą karo ir pokario laikotarpį išliko „nesumaišyta“ (Pečiukėnas, 2006). Šie karpiai buvo pavadinti Bubių karpiais (Pečiukėnas, 2006).

1967 m. Prienų rajone buvo pradėtas kurti specializuotas Šilavoto veislinis-selekcinis karpių žuvininkystės ūkis. Čia nuo 1972 m. prasidėjo naujos, geriausiai prisitaikiusios prie šalies gamtinių sąlygų karpių veislės selekcijos darbai. Tokios veislės kūrimui buivo naudojami 3 veislių ar jų atmainų karpiai – Bubių, ukrainietiški ir atvežti iš Vokietijos. 1978 metais Šilavote jau buvo auginami suformuotos kelios veislių atmainų reprodukorių bandos, pradėti biocheminės genetikos metodai. Ekologijos instituto vyresnioji mokslinė darbuotoja dr. A. Žaliūnienė pagal žuvų kraujo serumo baltymus transferinus ir esterazes  nustatė, kad čia augintų veislinių atmainų karpiai neturi laukinio Amūro sazano kraujo (Жалюнене, 1979; Жалюнене, 1983 а, 1983 б).

Devintajame XX a. 9 dešimtmetyje buvo bandoma auginti Amūro sazano genotipo ir karpių hibridus. Tuo metu į Lietuvą buvo atvežta Ropšos, Vidurio Rusijos, Sarbojansko veislių karpiai, jie naudoti tolesniems karpių veislės kūrimo darbams. Šie karpiai buvo atsparūs ligoms, tačiau lėtokai augo. Atkūrus Nepriklausomybę ir perėjus prie ūkininkavimo rinkos sąlygomis, žymiai padidėjo veidrodinių karpių paklausa. Todėl buvo pradėta karpius imporuoti iš Lenkijos. Naudojanti lenkų žuvininkų patirtimi 1995 metais į Šilavotą iš Lenkijos Golyšo eksperimentinio ūkio buvo įvežtos veidrodinių Vengrijos karpių lervutės. Nuo 1998 metų selekciniams kryžminimams jau buvo pradėti naudoti Vengrijos karpių patinai. 1999 metais, subrendus ir Vengrijos karpių patelėms, pirmieji šios veislės reproduktoriai buvo išplatinti daugelyje Lietuvos tvenkinių ūkių. Tai buvo veidrodiniai puikaus eksterjero, lengvai naršinami Vengrijos karpiai. Tačiau jie sunkiai prisitaikydavo prie žiemojimo sąlygų (Бружинскас Й., 1983). Suintensyvinus vietinės karpių veislės kūrimo darbus, siekta minėtus trūkumus pašalinti. Pagrindinius lietuviškos karpių veislės kūrimo ir tyrimo darbus vykdė mokslininkai Juozas Bružinskas, Rima Gulbinaitė, Albertas Pečiukėnas, Šilavoto karpinių žuvų veislyno žuvininkai-specialistai  Antanas Paukštė ir Tatjana Ratnikova. Žemės ūkio ministro 2010 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 3D-133 BV veislinės atmainos karpis buvo pripažintas lietuviška karpių veisle „Šilavoto karpis“. Šios veislės BV veislinės atmainos veidrodinius karpius dabar augina dauguma šalies tvenkinių žuvininkystės ūkių.

 

ŽUVINIMAS KARPIAIS IR APLINKOS APSAUGA

 

Karpiai į Lietuvą buvo atvežti jau prieš kelis šimtmečius, bet vis dėlto tai ne vietinė žuvų rūšis. Tai greitai auganti, nereikli žuvis, dėl šių savybių tapusi pagrindiniu Lietuvos tvenkininės žuvininkystės objektu. Jei dėl karpių auginimo tvenkiniuose tikslingumo niekas nediskutuoja, tai dėl jų žuvinimo į ežerus kyla nemažai abejonių.

Ši visaėdė žuvis yra potencialiai pavojinga kaip maistmedžiagių – pirmiausia fosforo – atpalaidavimo iš vandens telkinių dugno nuosėdų, susikaupusių per sezoną iš vandens storymės, priežastis. Tai beveik visada padidina klestinčių dumblių populiacijas, dėl to mažėja vandens skaidrumas. Išnyksta aukštesnieji povandeniniai augalai, nes juos pasiekia mažiau šviesos, sulėtėja fotosintezės procesas ir jie pradeda nykti.

Vandens augmenija yra viena svarbiausių grandžių ekosistemoje. Tai slėptuvės žuvims, vėžiams, jų buveinės, nerštavietės, maistas daugybei gyvūnų, be to, augmenija tiekia deguonį visiems organizmams. Ypač karpiai paveikia maurabragainius dumblius (Chara, Nitella, Niteliopsis). Atlikus eksperimentus paaiškėjo, kad kai kuriuos natūraliai augusius augalus jie beveik visiškai išnaikino, pvz., charas maždaug per savaitę. Augalai tesudaro mažą karpio mitybos raciono dalį, tačiau augalus jie išrauna ieškodami bestuburių, arba augalai sunyksta dėl sumažėjusio vandens skaidrumo. Dėl šių savybių karpiai yra įrašyti į Pasaulinės invazinių rūšių programos (GISP) sudarytą 100 kenksmingiausių pasaulyje nevietinių rūšių sąrašą.

Karpiai konkuruoja dėl maisto ir buveinių su vietinėmis žuvų rūšimis – paprastaisiais karosais, karšiais, lynais ir kt. Karpiai yra labai ėdrūs ir sunaudoja daug telkinio dugne esančių vandens bestuburių, neatsisako kitų žuvų ikrų ir jauniklių. Vienam karpio kilogramui užaugti vidutiniškai turi suvartoti 10 kg bestuburių (uodo trūklio lervų ar kitų). Visa laimė, kad mūsų ežeruose natūralus karpių nerštas retai kada būna sėkmingas ir kol kas jų daugėja tik įleidus išnaršintus dirbtinėmis sąlygomis. Tačiau karpiai labai sunkiai pakliūna į verslinius žvejybos įrankius. Ne visi žvejai mėgėjai moka sugauti didelius, iki 10–15 kg masės karpius. 1996–2001 m. į Lietuvos vandens telkinius (neįskaitant intensyvios žuvininkystės tvenkinių) buvo įleista apie 425 t karpių. Verslinės žvejybos įrankiais per šį laikotarpį sugauta dešimt kartų mažiau nei suleista – vos 44 t karpių. Paskutiniu metu vis dažniau girdėti specialistų susirūpinimas dėl neigiamo žuvinimo karpiais poveikio. Daugeliu atvejų yra keičiama išteklių valdymo strategija orientuojantis į laukinių išteklių išsaugojimą. Kaip pavyzdį galima pateikti Žvejybos Baltijos jūroje tarptautinės komisijos (IBSFC) planą “Lašiša 1997–2010 “, kurio tikslas buvo pasiekti, kad iki 2010 m. laukinės lašišos sudarytų mažiausiai 50% kiekvienos upės natūralaus produktyvumo. (Šiuo metu daugiau nei 90% visų Baltijos lašišų yra dirbtinai veistos).

Europos vidaus vandenų žuvininkystės patariamoji komisija (EIFAC) rekomenduoja laikytis tokių principų:

– prieš pradedant įžuvinimą turi būti nuodugniai įvertintos priežastys tokiems veiksmams ir apsvarstomos ar išbandomos alternatyvios išteklių atkūrimo priemonės – gyvenimui ir nerštui tinkamų plotų padidinimas ar geresnis žvejybos valdymas. Alternatyvos „nieko nedaryti“ negalima atmesti ir reikia svarstyti taip pat kaip bet kurią kitą išteklių valdymo priemonę, nežiūrint galimo visuomenės spaudimo žuvinti;

– pradedant bet kokią įžuvinimo programą pirmiausiai turi būti atsakyta į pagrindinį klausimą – kodėl reikia veisti ir leisti į natūralius vandens telkinius karpius. Jei žuvų ištekliai vandens telkinyje nesiekia potencialaus jų produktyvumo, žuvų bendrijose vyrauja menkavertės žuvys ar kai kurių rūšių žuvų yra neproporcingai daug, turi būti išsiaiškintos tokių pokyčių priežastys ir prieš pradedant įžuvinimą pašalinta ar sumažinta pagrindinė tokių pakitimų priežastis. Tai gali būti nelegali žvejyba, nepakankamos ar netinkamos žvejybos reguliavimo priemonės, vandens tarša, ligos.

Jeigu pagrindine žuvų išteklių valdymo priemone pasirenkamas intensyvus įžuvinimas, tai būtina įvertinti potencialų tokių darbų poveikį aplinkai. Jei būtų nustatytas negatyvus poveikis aplinkai, tai žuvinimo karpiais iš viso reikėtų atsisakyti, ypač tokie darbai netoleruotini saugomose teritorijose.

Karpiai, sidabriniai karosai, baltieji amūrai ir plačiakakčiai– tipiškos akvakultūros tvenkinių žuvys. Jų kasmet išauginama šimtai tūkstančių tonų, pasaulyje tai vienas iš svarbiausių žmogaus mityboje baltymų šaltinis. Tačiau žuvinti natūralius ežerus, ypač jei juose gyvena vėžiai ar kitos vertingesnės rūšys, reikėtų pateikti argumentuotas išvadas apie tokių darbų tikslingumą. Pirmiausiai turėtų būti priimtas sprendimas išsaugoti natūralias upių ir ežerų buveines, kurios saugomos Europos sąjungoje (Europos bendrijos svarbos kontinentinių vandenų buveinės): 3130 – mažai mineralizuoti ežerai su būdmainių augalų bendrijomis, 3140– ežerai su maurabragūnų bendrijomis, 3150 – natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių arba aštrių bendrijomis, 3160 – natūralūs distrofiniai ežerai, 3190 – gipso karsto ežerai, 3260 – upių sraunumos su kurklių bendrijomis.

 

KARPIŲ KAIP INTRODUKUOTOS ŽUVŲ RŪŠIES NAUDOJIMAS 1950-1983 METAIS

 

Karpių sugavimai (kilogramais) Lietuvos vidaus vandens telkiniuose 1950–1973 ir 1974–1985 metais (šaltinis: Virbickas J., Bružinskienė A. Verslinė ir mėgėjiška žvejyba. Vilnius, “Mokslas”, 1988). Karpiais Lietuvos ežerai ir tvenkiniai pradėti žuvinti dar tarpukariu. Yra žinoma, kad 1927 m. karpiai jau žvejoti Vilkaviškio rajono Alvito, Paežerių ežeruose. Nors laimikiai tesiekė tik po 200–500 kg per metus, tačiau tuo metu nebuvo specializuotų žvejybos įrankių dideliems karpiams gaudyti. Nežinoma, ar karpiais buvo žuvinti Švenčionių ir Ignalinos ežerai 1920–1939 metais. Po II Pasaulinio karo ežerai karpiais intensyviai žuvinti pradėti 1952 m. Iki 1983 metų iš viso išleista 8 mln. dvimečių, 1,3 mln. metinių ir 4 mln. karpių šiųmetukų.

Karpiai vidaus vandens telkiniuose versliniais įrankiais po II–ojo Pasaulinio karo vėl pradėti žvejoti 1950 metais. Nuo to laiko karpiai statistikoje pradžioje buvo žymimi atskirai nuo laukinės formos – sazano, tačiau sazanų sugauta labai mažai, vos po keliasdešimt kilogramų per metus. Vėliau, nuo 1974 metų sazanų apskritai nebesugauta nei versliniais įrankiais, nei žvejų mėgėjų. Iki šiol turima patikimų duomenų apie sėkmingą sazanų reprodukciją tik viename Vilniaus rajono ežere. Pirmiausia karpius pradėta gaudyti Arino, Laukojo, Tausalo ežeruose. Nuo 1962 m. netoli nuo įsteigtų žuvininkystės ūkių, ten, kur karpiai buvo įleisti pirmiausia, juos ir žvejojo statomaisiais ar traukiamaisiais tinklais. Taip ūkininkauta Vasakno, Vykežerio, Mainios, Šventininkų, Antavilių, Simno, Orijos, Senkučio ežeruose. 1963–1965 m. Lietuvoje imta ežerus ruošti intensyviai žuvininkystei vystyti. Tuomet panaudojus specialias nuodingąsias medžiagas (chlororganinius ichtiocidus – chloroterpenų grupės medžiagas rotenoną, niklosamidą, lamprecidą ar polichlorpineną buvo išnuodytos vietinės žuvys daugiau kaip 40-yje ežerų. Į juos po metų, suirus šiems nuodams, ežerai buvo įžuvinami karpiais, peledėmis arba abiems rūšimis kartu. Žinomiausi tokie „apdoroti“ ežerai buvo Balčio, Joskučio, Keročio, Gerutiškio, Mekšrinio, Limino, Laumenos ir kiti, dauguma jų buvo Molėtų, Švenčionių ir Zarasų ežeruose. Šis intensyvios žuvininkystės vystymo metodas nepasiteisino, karpių laimikiai nepasiekė planuotų dydžių. Vėliau visi naudoti ichtiocidai buvo pripažinti kaip gamtai labai pavojingos toksiškos medžiagos ir jų naudojimas uždraustas.

Karpių sugavimai atskirais metais laimikiai skyrėsi nuo kelių kilogramų iki 18,2 tonų per metus vidutiniškai po 2,54 tonos per metus (1 lentelė). Kaip galima spręsti iš statistinių duomenų, karpių sugavimai labai priklausė nuo sąlygų žvejoti traukiamaisiais tinklais žiemą – atskirais metais kai kuriuose ežeruose vienoje valkšnoje laimikiai pasitaikydavo rekordiniai, siekę po 5 ar 15 tonų karpių.

 

1 lentelė. Karpių sugavimai (kg) Lietuvos vidaus vandens telkiniuose versliniais žvejybos įrankiais 1974–1983 metais

Metai 1974 1975 1976 1977 1978 1979 1980 1981 1982 1983 Vidutinškai per metus
Sugavimai 39400 29900 27100 29200 26700 50700 15200 19800 23900 13500 275 400

 

 

Karpių daug sugaudavo ir žvejai mėgėjai. Nuo 1976 metų sugavimai nuolatos didėjo ir iki 1983 metų išaugo beveik tris kartus: nuo 9436 kg iki 28312 kg (2 lentelė).

 

2 lentelė. Karpių sugavimai (kg) Lietuvos vidaus vandens telkiniuose mėgėjų žvejybos įrankiais 1976–1983 metais

Metai 1976 1977 1978 1979 1980 1981 1982 1983 Vidutinškai per metus
Sugavimai 9436 12000 11000 11060 15587 20173 27567 283120 16 892

 

 

Upėse karpių versliniais įrankiais sugauta nedaug, nuo 1950 iki 1973 m. tik po keliasdešimt kg per metus, o nuo 1974 metų laimikių statistikoje nebefiksuoti. Visi versliniai sugavimai buvo Nemune. Manome, kad visi upėse sugauti karpiai buvo atsitiktinai patekusios žuvys, nes specialiai upių karpiais nežuvinta. Ne ką daugiau karpių sugauta ir ties Kauno HE žemutiniu bjefu – 1974 m. vos 30 kg (kartu su sazanu), Neryje 1980–1983 m. po 27–150 kg. Nevėžio upėje sugauta kiek daugiau: 1982 m. 258 kg, 1983 m. 468 kg.

Vis tik žvejų mėgėjų sugavimai didesni: vien tik Nemune 1980 m. sugauta 248 kg, 1981 m. 607 kg, 1982 m. 612 kg, 1983 m. 657 kg karpių.

Vandens talpyklose (tvenkiniuose) vidutiniškai per metus sugauta po 42 kg (kartu sus sazanais), tame tarpe Kauno mariose – tik kelis kg. Antalieptės mariose karpių sugavo tik žvejai mėgėjai, vidutiniškai po 33 kg per metus. Elektrėnų tvenkinyje versliniais įrankiais taip pat sugauta mažai, tik 1980 m. sugauta 208 kg. Čia žvejai mėgėjai vidutiniškai sužvejodavo po 54 kg per metus. Įdomiausi verslinių karpių sugavimų statistinė analizė: nuo 1950 iki 1973 m. ežeruose sugauta po 2513 kg kasmet. 1974 m. laimikis siekė 39359 kg, 1975 m. 29867 kg, 1976 m. 27104 kg, 1977 m. 29222 kg, 1978 m. 50641 kg, 1980 m. 150,30 kg, 1981 m. 19739 kg, 1982 m. 23676 kg, 1983 m. 13471 kg. Vidutiniškai ežeruose buvo sugaunama poi 27477 kg karpių, tai sudarė 5,04 proc. nuo bendro sugaunamų žuvų kiekio. iš visų ežerų karpių laimikiai išsiskyrė Dysnų ežere (vidutiniškai po 3166 kg per metus, daugiausia 1982 m. – 6262 kg) ir Metelių ežere (vidutiniškai po 9999 kg per metus, daugiausia 1979 m. – 42299 kg ir 1981 m. – 14339 kg). Kituose ežeruose (Luodyje, Lukste, Sartuose, Dusioje) karpių sugauta tik po keliasdešimt kg, ir tai ne kasmet.

 

KARPIŲ IŠTEKLIŲ TYRIMAI

 Karpių laimikių, vykdant mokslinius tyrimus, apskaita parodė, kad visur šių žuvų nėra gausu, nors atsitiktinai sugaunami daugelyje labai skirtingų vandens telkinių (3 lentelė).

 

3 lentelė. 2015 m. birželio mėn. vykdant tyrimus selektyviniais 14-60 mm ir stambiaakiais 40-70 mm akytumo tinklais.

Rūšis Gausumas (vnt.) Masė (kg)
bendras VŽP % bendra VŽP %
Karpis 2 15 2 0,25 0,6 5,926 0,74 5,3
Karpis 2014 4 0,50 1,0 6,697 0,84 6,6

 

ŽUVINIMO KARPIAIS EKOLOGINĖS GRĖSMĖS IR UŽDAVINIAI

Žuvinimas karpiais šalies vandens telkinius turi būti vykdomas atsižvelgiant tiek į visuomenės, į apalinkos apsaugos specialistų požiūrį, tiek ir potencialių naudotojų (žvejų mėgėjų) poreikius. Žuvinimas sukelia tokias problemas:

  1. Ekologinės problemos. Kilusi diskusija tarp mokslininkų ir žvejų mėgėjų parodė, kad ten, kur karpiai buvo introdukuoti, jie sukėlė eilę ekologinių problemų. Visų pirma tai grėsmę aplinkai kelianti potencialiai invazinė rūšis. Lietuvoje karpiai paprastai natūraliuose vandens telkiniuose neneršia, tačiau, susidarius palankioms sąlygomas, jų nerštas vyksta, žinomi keli atvejai, kad išneršus užaugo jų mailius. Vadinasi, karpiai yra potencialiai invazinė rūšis, o jos platinimas natūraliuose vandens telkiniuose negali būti toleruojamas. Tos nuostatos laikosi pirmiausia Saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, karpių įveisimui prieštarauja ir mokslinės institucijos. Karpis įtrauktas į 100 labiausiai aplinką keičiančių gyvūnų rūšių pasaulyje. Tokiose šalyse, kaip Didžioji Britanija už gyvų karpių įvežimą gresia ne tik administracinė, bet ir baudžiamoji atsakomybė.
  2. Parazitų invazijos ir infekcinių ligų grėsmė. Artimiausiose šalyse, pirmiausiai Lenkijoje, taip pat kitur yra daug mokslinių darbų, kuriuose įrodyta, kad karpių pernešamos ligos potencialiai kelia didelę grėsmę vietinių žuvų populiacijoms. Pavojingiausios yra virusinės ligos: karpių raudonligė, Karpių virusinė infekcija (karpių herpes virusas-3 arba CyHV-3), karpių raupai (herpes-1 virusas (CyHV-1)) ir pavasarinė karpių viremija (PKV). Tikėtina, kad dėl šių ligų krito žuvys Kauno mariose 2016 m. pavasarį. Ligų prevencijai būtina griežčiau taikyti veterinarinės priežiūros priemones, siekiant užkirsti kelią galimam su įžuvinamais karpiais pernešamų ligų plitimui. Viena iš priemonių, galinčti užkirsti kelią pavojingų ligų patekimui į natūralius vandens telkinius, yra veterinarinė kontrolė. Siūlome, kad valstybinėje žuvivaisos įmonėje išauginta karpių žuvinimo medžiaga, prieš numatomų žuvinimo karpiais darbų pradžią, jų auginimo vietose (tvenkiniuose) būtų surinkama medžiaga (ėminiai) ir patikrinama veterinarijos specialistų, o apie patikrinimo rezultatus būtų surašomas patikros aktas. Iš kiekvieno tvenkinio, kuriame karpiai buvo išauginti, iki žuvinimo darbų pradžios iš šių žuvų turėtų būti paimami ne mažiau kaip po penkis mėginius.
  3. Vandens telkinių, potencialiai tinkamų karpių auginimui, parinkimas. Karpiams Lietuvoje yra nemažai tinkamų vandens telkinių, kuriuose gali būti auginami ir karpiai. Labiausiai tam tiktų nepratakūs ar mažai pratakūs tvenkiniai. Kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar karpiai nenuplauks į upės, ant kurios įrengtas tevnkinys, aukštupį, nes ten karpiams gyvenimo sąlygos gali būti labai geros, o kai kur galimas ir sėkmingas jų nerštas. Neleistina, kad karpiai patektų į lašišinio tipo upių aukštupius.
  4. Žuvinamų karpių atranka ir nacionalinės karpių veislės platinimas. Žemės ūkio ministro 2010 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 3D-133 BV veislinės atmainos karpis buvo pripažintas lietuviška karpių veisle ir nuo tada vadinamas „Šilavoto karpiu“. Lietuvoje iki šiol žuvinant natūralius vandens telkinoius visiškai nebuvo kreipiama jokio dėmėsio į karpių, kuriais žuvinama, atranką. Šilavoto karpis turėtų išlikti, tačiau turi būti priimta nuostata, kad žuvinimui pirmiausiai turi būti tiekaimi “Šilavoto: karpiai. Poreikis karpių žuvinimo medžiagai vis didėja. Dažnai bet kokie karpiai atvežami iš kitų šalių vandens telkinių žvejybos plotų naudotojų. Tačiau daugėjant žvejybos mėgėjų iniciatyvai ir žvejant karpius pagal principą „pagavai–paleidai“ didės ir karpių veislių maišymasis.
  5. Įžuvinimas. Per metus į šalies valstybinius nenuomojamus vandens telkinius pastaruoju metu buvo įžuvinama apie 20–30 tūkstančių vienetų karpiukų. Žymiai daugiau karpiais įžuvinama nuomojamų ar privačių vandens telkinių. Vien tik Lietuvos medžotojų ir žvejų draugija dvivasarių karpių kasmet suleidžia po 17–20 tūkstančių, iš viso kasmet įžuvinama po po 40-50 tūkst. karpių.
  6.  Tikslinė žuvinimo metodika. Žuvinant karpiais prieš pakrovimą kiekvieną kartą turi būti dezinfekuojami visi naudojami įrankiui ir indai, talpos, į kurias laikinai suleidžiamos ar pervežamos žuvys. Pervežimui skirtas talpas užpildant vandeniu jis turi būti naudojamas ne iš auginimo tvenkinių, bet artezinis grežinio vanduo. Dezinfekuotas talpas užpildžius vandeniu turi būti sureguliuojama temperatūra, kad ji nuo vandens, kuriame iki pakrovimo darbų pradžios buvo laikomios žuvys, nesiskirtų daugiau nei 1,0–1,5 laipsnio.
  7. Karpiai kaip rekreacinės žvejybos objektas. Karpius žvejoti pageidauja tiek pradedantieji žvejoti vaikai, tiek ir patyrę meškeriotojai. Didesnius, užaugusius iki 4–5 kg, karpius sužvejoti reikia daugiau pastangų, todėl tuo užsiima žvejai, kurie specializuojasi tokiai žvejybai. Yra įsikūrę juos vienijantys klubai ir kitos asociacijos, pvz., Lietuvos karpininkų asociacija. Šios asociacijos metinis biudžetas nuo 5 iki 15 tūkst. eurų. Specializuota karpių žvejyba nuolatos populiarėja. Dabar priskaičiuojama apie 3000 vien tik šios žvejybos formos asocijuotų narių. Potencialūs vandens telkiniai, kuriuose gali būti plėtojama karpių žvejyba –didieji šalies tvenkiniai: Angirių, Mantviliškio, Labūnavos, Klovinių, Balskų, Dvarelių, o įrengus atitinkamą infrastrūktūrą ir daugelis kitų mažesnių vandens telkinių.
  8. Karpio kaip komercinio žvejybos objekto svarba. Iš visų žvejojamų žuvų rūšių, rentabiliausia organizuoti karpių žvejybą. Tai patvirtina žuvininkystės ūkiuose organizuojama šių žuvų žvejyba. Įveisiant karpius reikia laikytis mokslininkų rekomendacijų, žuvinti tik dvivasariais ar dvimečiais karpiais. Vandens telkiniai, kuriuose yra numatytos limituotos žvejybos sąlygos kuriuose nuolatos įlaidžiami karpiai, duoda žymų pelną. Tačiau valstybiniuose nenuomojamuose vandens telkiniuose organizuoti limituotos žvejybos iki šios nevykdo niekas. Žuvinimas karpiais galėtų būti tokios veikos pagrindas, duodantis pajamas savivaldybėms.
  9. 9. Kontrolės mechanizmo tobulinimas. Siekiant sukurti limituotos žvejybos valstybinę sistemą, būtina pakeisti kai kuruos dabar galiojančius teisės aktus. Tokia sistema jau daug metų sėkmingai veikia kaimyninėje Latvijoje. Radikalus žvejybos sistemos pakeitimas, kai tiek leidimų platinimo limituotoas žvejybos telkiniuose, tiek žuvinimą ir išteklių apsaugą vykdo savivalos institucijos, duoda gerus rezultatus ir yra naudingas valstybei, Didelė patirts šioje srityje yra sukaupta ir įgyvendinama Lenkijoje. Iki šiol karpiais įžuvinti telkiniai buvo “patraukliausi” nelegaliai žvejybai. Tačiau dabar, kai gamtosaugos reikalavimų nepaisymas užtraukia labai didelę administracinę atsakomybę, limituota karpių žvejyba turėtų būti prioritetinė sritis. Todėl rengiant šį planą buvo atsižvelgiama ne tik į karpio, kaip rūšies, patrauklios žvejams mėgėjams platinimą, tačiau siekama, kad žuvininkystė taptų naudinga tiek vietos bendruomenėms, tiek savivaldos institucijoms.

 

TIKSLINĖ ŽUVINIMO KARPIAIS METODIKA

 

Žuvinant karpiais prieš pakrovimą kiekvieną kartą turi būti dezinfekuojami visi naudojami įrankiui ir indai, talpos, į kurias laikinai suleidžiamos ar pervežamos žuvys. Pervežimui skirtas talpas užpildant vandeniu jis turi būti naudojamas ne iš auginimo tvenkinių, bet artezinis grežinio vanduo. Dezinfekuotas talpas užpildžius vandeniu turi būti sureguliuojama temperatūra, kad ji nuo vandens, kuriame iki pakrovimo darbų pradžios buvo laikomios žuvys, nesiskirtų daugiau nei 1,0–1,5 laipsnio. Nuvežus karpius iki numatomo žuvinti jais vandens telkinio prieš paleidžiant žuvis suvienodinama vandens temperatūra, kad ji nesiskirtų daugiau kaip 1,5–2 laipsniais. Karpius į vandens telkinius išleisti būtina kuo toliau nuo ištekančios ar įtekančios upės, išskyrus kaskaduotus tvenkinius. Jeigu prie žuvinimui tinkamų vietų nėra privažiavimo kelių, tai suleidžiamas žuvis tikslinga patalpinti į specialią valtį, kurioje yra įrengta sekcija, skirta gyvų žuvų transportavimui, ir karpius nuplukdyti iki priekrantės, nutolusios nuo intakų ar ištakų vietos ir išleisti, jas paskleidžiant 1–2 ha plote. Žuvinti tikslinga užuoveinėjė telkinio pusėje, 1,5–2 m gylyje. Vandens telkiniuose iki 50 ha bendro ploto karpiai turi būti išleidžami vienoje vietoje, nuo 50 iki 100 ha – dviejose vietose, didesniuose – trijose vietose (tai Jurbarkų Baltosios Ančios, Juodeikių, Eišiškių tvenkiniai bei Paežerių ežeras).

Po kiekvieno vandens telkinio žuvinimo, praėjus ne mažiau kaip parai, turėtų būti atlikta žuvinimo vietų apžiūra ir vizualiai suskaičiuojamos kritusios žuvys, jeigu tokių yra. Gauti duomenys turėtų būti papildomai įrašomi į žuvinimo aktą.

 

ĮŽUVINIMO KARPIAIS PLANAS 2016-2020 metams

Šalies vandens telkinių žuvinimo karpiais plano projektas buvo parengtas 2015 metais (4 lentelė). Šiame plane karpiais numatyta žuvinti tik 8 ežerus (Kavalio, Talokių, Smulkio, Joskučio, Rudesos, Gelvanės, Keročio ir Talaikės) ir 14 tvenkinių. Iš viso atskirais metais numatyta įleisti po 3,7–8,4 tūkst. dvivasarių ir po 0,6–1,5 tūkst. dvimečių karpių. Šio plano vykdymas jau pradėtas 2016 metais ir bus tęsiamas 2017–2012-taisiais. Iš viso numatyta per penkerius metus įžuvinti 3,3 tūkst. dvimečių ir 31,9 tūkst dvivasarių karpių. Sunku vertinti, ar tokie kiekiai patenkins žvejų mėgėjų poreikius šių žuvų žvejybai, tačiau žymiai daugiau karpiais bus įžuvinta privačių vandens telkinių ir tų, į kurios išduoti leidimai naudoti žvejybos plotus. Manome, kad toks mažas ežerų, numatytų žuvinti karpiais, kiekis atitinka dabartines Aplinkos ministerijos nuostatas, kad nevietinių rūšių platinimas natūraliuose vandens telkiniuose (šiuo atveju ežeruose) biologiškai nepagrįstas. Iš kitos pusės vertinant, šiame sąraše pateikti ežerai, kuriuose karpiai buvo įleisti jau prieš kelerius metus ar dar anksčiau, jų atsargos nuolat buvo papildomos, todėl ežerų buveinėms naujai įleidžamos žyvys esminio poveikio padaryti nebegali.

 

Karpių įveisimo į valstybinius vandens telkinius, į kuriuos neišduoti leidimai naudoti žvejybos plotą, perspektyvinis planas

Iš viso karpiams potencialiai tinkamų vandens telkinių plotas yra maždaug 100 000 ha. Daugelyje rajonų išduoti leidimai naudoti žvejybos plotą, todėl valstybinių tvenkinių, į kuriuos valstybės lėšomis gali būti įleidžiami karpiai, yra žymiai mažiau, tai sudaro daugiau kaip 51 tūkstantį hektarų bendro ploto. Labai nevienodas ir vandens telkinių plotas, jis svyruoja nuo kelių ha iki kelių šimtų hektarų (5 lentelė). Pagrindinis principas, parenkant telkinius, tinkamus žuvinti karpiais, yra mažas pratakumas. Ne mažiaus svarbus veiksnys ir telkinio „patrauklumas“ žvejybai, todėl didelė dalis telkinių yra parinkti esantys šalia miestų ar gyvenviečių. Apie kiekvieno telkinio tinkamumą ten įveisti karpius, reikėtų spręsti atskirai. Tačiau šiame perspektyviniame plane numatyta, kad vienas vandens telkinys per penkerius metus įžuvinamas tik vieną kartą normomis, kurios pagal dabar galiojančias normas atitinka žuvų kiekiams, skirtiems mėgėjų žvejybai. Todėl, jeigu dėl gamtosauginių ar kitų priežasčių telkinys pasirodytų nesąs netinkamas karpių gyvenimui juose ar daro kitokį neigiamą poveikį, sekančiame penkerių metų laikotarpyje karpiais jis nebebūtų žuvinamas. Per tą laiką didžioji karpių dalis bus išgaudyta, ir neigiamo poveikio bus išvengta. Vienas perspektyvinio žuvinimo plano principų – žuvinamų karpių amžius. Siūlome atsisakyti daug daugiau kainuojančio žuvinimo dvimečiais karpiais praktikos. Tokie karpiai, suleisti pavasarį, daug akyvesni, jiems būdingas intensyvios migracijos instinktas. Todėl, remiantis praktika, pavasarį suleisti karpiai dažnai migruoja tiek pasroviui, tiek į upių aukštupius. Atvirkščiai, suleisti rudenį, dvivasariai, vėstant vandeniui, telkiasi žiemavietėse gilesnėse vietose, per žiemą adaptuojasi prie vandens telkinio sąlygų, o pavasarį pradeda maitintis ir iš telkinio nemigruoja arba ta migracija neintensyvi. Atskirais metais numatytame laikotarpyje įžuvinamų karpių kiekiai proporcingi: 2017 metais numatoma išleisti 8 tūkst. dvivasarių karpių, 2018 m. 6,95 tūkst., 2019 m. 6,73 tūkst., 2020 m. 10,63 tūkst. ir 2021 m. 9,23 tūkst. karpių. Skirtumai tarp atskirų metų susidaro todėl, kad, siekiant sumažinti įžuvinimo darbų kaštus, siūlome karpiais žuvinti atskirus šalies regionus. Taip būtų sutaupoma lėšų pervežant žuvis, panaudojant dideles talpas būtų sumažinamas žuvų traumavimas, būtų geresnė įžuvinamų darbų aplinkosaugos ir veterinarinė kontrolė, padidėtų rentabilumas ir efektyvumas, į žuvinimo darbus būtų galima pritraukti visuomenės atstovus – tiek žvejus mėgėjus, tiek moksleivius. Per penkerius metus būtų įžuvinta 41 tūkst. 570 karpių.

Antrasis principas – vietinės, „Šilavoto“ karpių veislės platinimas. Rekomenduojame, kad visi karpiai, kuriais žuvinimą vykdo valstybinė Žuvininkystės tarnyba, būtų tik šios veislės. Tai užtikrintų geresnę veterinarinę saugą, sumažintų naujų ligų plitimo pavojų, padėtų išvengti ligų patekimo į vandens telkinius. Siekiant pagerinti mėgėjų žvejybos laimikių apskaitą, rekomenduotume dalį karpių ženklinti specialiais žymekliais. Tikėtina, kad ateityje tai duotų didelę naudą analizuojamt įžuvinimo darbų efektyvumą ir rentabilumą, padėtų planuoti žuvivaisos darbus ateityje, pasitarnautų gamtosaugos pareigūnams išaiškinant žvejybos taisyklių pažeidimus.

Trečiasis principas – karpiais įžuvintų vandens telkinių stebėsena (monitorinagas). Tyrimai padėtų įvertinti ne tik įžuvinimo efektyvymą, kas kartais neįmanoma, kaip kad Rudesos ežero atvejų Molėtų rajone, kai 2014 m. pavasarį, suleidus karpius, didžioji jų dalis išplaukė pasroviui, o likusieji buvo masiškai išgaudyti ar žuvo nuo ligų. Suprantama, kad kiekvieno iš 138 numatytų žuvinti ežero ar tvenkinio neištirsi, tačiau reikia parinkti monitoringius telkinius ir remiantis tyrimų rezultatais, daryti išvadas apie žuvinimo darbų sėkmę bei išsiaiškinti galimas problemas ir pateikti jų sprendimo būdus. Tai padėtų išvengti neigiamo poveikio vandens telkinių buveinėms, leistų operatyviai koreguoti kasmet tvirtinamus žuvinimo planus.

Iš visų 138 perspektyviniame plane numatytų žuvinti karpiais vandens telkinių yra tik 28 ežerai, iš jų didžiausias Vilkaviškio rajone esantis Paežerių ežeras (399,1 ha, tai sudaro net 31,6 proc. nuo visų ežerų ploto). Šis ežeras patvenktinis, iš esmės tai tvenkinys. Bendras likusiųjų ežerų plotas 865,3 ha. Tvenkinių, į kuriuos numatoma įleisti karpių, plotas kiek didesnis nei 50 tūkst. ha. Į karpiais numatomus žuvinti vandens telkinius, atsižvelgiant į mėgėjų žvejybos intensyvumą bei mokslinių tyrimų išvadas, dvivasariai karpiai gali būti suleidžiami ir dažniau, kas dveji ar treji metai.

Į perspektyviniame plane pateiktus vandens telkinius gali būti žuvinamos ir kitos žuvys – paprastieji karosai, lynai, šamai. Tačiau pageidautina, kad jie nebūtų žuvinami paaugintomis, vieno–dviejų mėnesių žuvytėmis.

Dalis vandens telkinių, į kuriuos būtų įžuvinami karpiai, yra seklūs ar labai seklūs. Skiriasi ir jų pratakumas. Ypač sudėtingos sąlygos gali susidaryti mažuose, kelių hą ploto ežeruose ar tvenkiniuose sunkiomis snieguotomis žiemomis. Tuo metu reikia matuoti deguonies kiekį vandenyje, o jam sumažėjus iki 0,5 mg/litre, aeruoti vandenį ar padidinti vandens pratakumą, jei tai įmanoma techniškai. Tokiomis išskirtinėmis žiemomis, nustačius, kad deguonies stygius gali būti pražūtingas karpiams, juos turėtų būti leista išgaudyti ir perkeli į kitus telkinius, o ateityje tokius ežerus ar tvenkinius įtraukti į potencialiai dūstančių vandens telkinių sąrašą ir karpiais nebežuvinti.

 

IŠVADOS

 

  1. 1. Vandens telkinių žuvinimo karpiais plano projekte, parengtame 2015 metais, žuvinti karpiais buvo numatyti tik 8 ežerai ir 14 tvenkinių. Iš viso atskirais metais buvo numatyta įleisti po 3,7–8,4 tūkst. dvivasarių ir po 0,6–1,5 tūkst. dvimečių karpių. Tokios žuvinimo karpiais apimtys netenkina daugelio žvejų mėgėjų, ypač didelis poreikis karpių gausinimui vandens telkiniuose šalia gyvenviečių ir miestų.
  2. Šalyje iš viso karpiams potencialiai tinkamų vandens telkinių plotas yra maždaug 100 000 ha. Didžiajai daliai vandens telkinių, kurie žuvinami karpiais, yra išduoti leidimai naudoti žvejybos plotą. Žuvinimui karpiais parinkti 138 valstybiniai vandens telkiniai, iš jų 28 ežerai, didžiausias kurių yra Paežerių ežeras (399,1 ha), likusiųjų ežerų plotas 865,3 ha. Tvenkinių, į kuriuos numatoma įleisti karpių, plotas sudaro 50 tūkst. ha.
  3. Siūloma žuvinti dvivasariais karpiais ir atsisakyti žuvinimo dvimečiais ar vyresniais. Įžuvinamų karpių kiekiai nuo 2017 iki 2021 m. pateiktame plane svyruoja nuo 6,7 tūkst. iki 10,63 tūkst. per metus. Tai minimalus žuvinimo intensyvumas. Per penkerius metus numatoma įžuvinti 41 tūkst. 570 karpių. Atsižvelgiant į mėgėjų žvejybos intensyvumą bei mokslinių tyrimų išvadas, dvivasariai karpiai gali būti suleidžiami ir dažniau, kas dveji ar treji metai.
  4. Siekiant sumažinti įžuvinimo darbų kaštus, siūlome atskirais metais karpiais žuvinti tam tikrus šalies regionus. Taip būtų sutaupoma lėšų pervežant žuvis, panaudojant dideles talpas būtų sumažinamas žuvų traumavimas, būtų geresnė įžuvinamų darbų aplinkosaugos ir veterinarinė kontrolė, padidėtų rentabilumas ir efektyvumas. Į žuvinimo darbus būtų galima pritraukti visuomenės atstovus – tiek žvejus mėgėjus, tiek moksleivius.
  5. Rekomenduojame, kad visi karpiai, kuriais žuvinimą vykdo valstybinė Žuvininkystės tarnyba, būtų tik nacionalinės „Šilavoto“ karpių veislės žuvys. Tai užtikrintų geresnę veterinarinę saugą, sumažintų naujų ligų plitimo pavojų, padėtų išvengti ligų patekimo į natūralius vandens telkinius.
  6. Siekiant pagerinti mėgėjų žvejybos laimikių apskaitą, rekomenduotume dalį išleidžiamų karpių ženklinti specialiais žymekliais. Ateityje tai duotų didelę naudą analizuojamt įžuvinimo darbų efektyvumą ir rentabilumą, padėtų planuoti žuvivaisos darbus ateityje, pasitarnautų gamtosaugos pareigūnams išaiškinant žvejybos taisyklių pažeidimus.
  7. Būtina organizuoti karpiais įžuvintų vandens telkinių stebėseną (monitoringą). Tyrimai padėtų įvertinti ne tik įžuvinimo efektyvumą, bet ir padėtų išvengti galimo neigiamo poveikio vandens telkinių buveinėms, leistų operatyviai koreguoti kasmet tvirtinamus žuvinimo planus.
  8. Karpių pernešamos ligos potencialiai kelia didelę grėsmę vietinių žuvų populiacijoms, pavojingiausios jų yra karpių raudonligė, karpių virusinė infekcija, karpių raupai ir pavasarinė karpių viremija. Šių ligų prevencijai būtina griežčiau taikyti veterinarinės priežiūros priemones, siekiant užkirsti kelią galimam su įžuvinamais karpiais pernešamų ligų plitimui.
  9. Šios ataskaitos rezultatus autoriai paskelbs mokslo populiarinimo straipsnyje, o rezultatus pristatys ŽŪM žuvininkystės skyriaus organizuojamuose seminaruose bei Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto Biologijos, Bioįvairovės ir Ekologijos specialybių studijų magistrams.

 

LITERATŪROS SĄRAŠAS

 

 

  1. Bukelskis E., Kesminas V., Repečka R. Lietuvos žuvys. Gėlavandenės žuvys./Gėlavandenės žuvys. 1998-1999. 118 p.
  2. Kiršas A., 1923. Apie karpių mailiaus Lietuvos tvenkiniams įvežimą. Lietuvos ūkis. 13: 18.
  3. Pečiukėnas A., 1986. Karpis. Vilnius, „Mokslas“: 126 p.
  4. Pečiukėnas A., 2006. Akvakultūra Lietuvoje. Vilnius: 128 p.
  5. Putvinskis S., 1929. Karpių auginimo bruožai. Žemės ūkis. 5 (2): 237–246.
  6. Virbickas J. Lietuvos žuvys. Vilnius, 2000. 192 p.
  7. Бружинскас Й., 1983. Организация племенной работы в карповодстве Литвы. Интенсификация прудового рыбоводства Литвы. Вильнюс: 10–13.
  8. Жалюнене А., 1979. Применение генетических исследований в селекции рыб. Селекционно-племенная работа в прудовом рыбоводстве. Вильнюс:47–52.
  9. Жалюнене А., 1983 а. Трансферрины производителей карпов селекционно-племенного хозяйства «Шилавотас». Интенсификация прудового рыбоводства Литвы. Вильнюс 31–36.
  10. Жалюнене А., 1983 б. Исследование эстераз карпа. Интенсификация прудового рыбоводства Литвы. Вильнюс: 36–42.

 

Parašykite komentarą