Dominykas Ramonas
Mažas ežerėlis
Šiemet Giedrius parodė vieną labai, labai nedidelį ežeriuką miškų glūdumoje ir tarė: „Mano mielas geriausias ir vienintelis drauge, čia yra ar bent jau kadaise buvo karpių”. Po to laiko, praėjus kokioms trims savaitėms, mes su Laimonu pasiėmę kibirą pašarų ir markerį jau lėkėme prie to ežeriuko. Pradėjome nuo vietos paieškos. Ne gaudymo vietos, o stovyklavimo. Kadangi ežeriukas labai nedidelis, kokių 4-5 ha., užmesti iš bet kur galima bet kur. O su vieta, pasistatyti palapinę, buvo sunkiau. Aplink ežerą radome tik vieną vietą, kur tilptų manta ir būtų galima privažiuoti. Bet kokiu atveju ir ta vienintele vieta buvome labai patenkinti.
Pradėjome markiruotis. Susiradome du taškus – vienas Laimono, kitas mano. Padarėme išankstinį užšėrimą – bendrai apie 15 kg. įvairių grūdų mišinio ir 4 kg. ,,birdfoodinių” boilių. Šerdami pamatėme kelis rausimus, vadinasi vilties pagauti yra.
Žvejybos metu šerti nutariau ne paukščių lesalu, todėl Aleksandro paprašiau, kad užmaišytų 7 kg. kokybiško mikso boiliams pagal mano norimus kvapus. Prie ežeriuko grįžome po keturių parų, jau su meškerėmis, boiliais ir visa manta. Iškarto sumetėm meškeres ir pradėjome šerti. Spombai skraidant nuo kibiro link žūklavietės pamatėme kelis karpių šuolius. Karpių tikrai yra! Tačiau iki vakaro kibimo taip ir nesulaukėme. Keitėme kvapus, movėm ant plauko grūdus, tačiau tuščiai. Vakare sėdint po tentu vieną kartą pyptelėjo peidžeris, degė žalia delkimo lemputė. Ir tai buvo viskas ko sulaukėme iki einant miegoti.
Ryte 05:30 iš gulto išvertė užgrojęs signalizatorius, tačiau po kokių 3 sekundžių cypimo sustojo. Vis tiek nieko nelaukęs išlindau iš palapinės ir nužingsniavau link meškerių (mano meškerės buvo už kokių 50 metrų nuo stovyklavietės, gilioje pelkėje, jas užstojo krūmai), eidamas girdžiu, kad nors signalizatorius ir nepypia, bet ritė garsiai ir stipriai sukasi! Pribėgu prie kotų, o vidurinė meškerė numesta nuo stovo ir ant stovo laikosi tik užsikabinusi už ritės kojelės! Ir važiuoja, važiuoja, važiuoja! Imu meškerę i rankas – smagus pasipriešinimas. Karpis blaškosi stipriai, tačiau galiausiai be didesnių problemų pasiekia graibštą. Ežeras atidarytas! Svarstyklės rodo 7,6 kg. – nedidukas, bet vis tiek smagu. Užmetu jaukinimui kelias spombas ir atgal miegot.
Prabudę permetam visas meškeres, padarome pašėrimą. Tada pasišeriame patys :) iškarto po labai vėlyvų pusryčių mano peidžeris cypteli. Praeina dvi sekundės ir peidžeris cypia neužtildamas. Nespėju apsimauti guminių batų, todėl su paprastais batais lendu į savo pelkę. Paėmęs meškerę iškarto jaučiu, kad karpis didesnis. Nesiblaško, nereaguoja į stabdymus, nekyla nuo dugno. Po kiek laiko pavyksta karpį apsukti. Tačiau mažasis miško ežerėlis turi savo niuansų – pakrantės nusėtos virtuolių, kai kurių net šakos kyšo iš vandens. Nors karpis jau netoli, suprantu, kad dabar laukia pats sunkiausias momentas – neleisti jam įplaukti į nuvirtusius medžius. Karpis mano mintis išgirsta :), su Laimonu iš tolo pamatome auksinę žvynuotą torpedą skaidriame vandenyje, o jis tiesia trajektorija plaukia link nuvirtusio medžio. Nors ir baugu, bet iki galo užveržiu ritės stabdį ir per prievartą karpį bandau pasukti į save. Karpiui giliai vienodai ir jis įplaukia tiesiai į virtuolio šakas. Pagalvojau, kad viskas. Tačiau kažin kodėl po poros akimirkų karpis pats mauna iš šakų atgal į atvirą vandenį. Atrodo, kad žvynuotis nė kiek nepavargęs, tokios stiprios žuvies dar niekada nelaikiau kitame valo gale. Po kelių minučių, iš antro karto, Laimonas uždaro karpį graibšte. Žuvis labai graži. Pasveriame – lygiai 13 kg.
Nuotaikos pakilios, šeriame, laukiame kibimų toliau. Tačiau iki vakaro nieko. Šertoje vietoje pasirodo rausimas, tačiau tai viskas. Tikimės kibimo ryte, bet ryte pažadina ne peidžeriai, o vėjas ir paukšteliai. Bet kokiu atveju žūklė tikrai pavykusi. Kas žino, gal tame mažame ežeriuke ir gyvena tik tie trys karpiai – du, kurie jau nusifotografavo ir tas vienas, kuris rausė :), bet kokiu atveju, čia mes dar grįšime. Ir dėl gamtos ir dėl super kovingų karpių.
Pavargau rašyti :)
