Vilmantas Andziulevičius
ISTORIJĄ PRISIMINUS….
Nenumaldomai artėja diena, kai stipriausi Lietuvos karpininkai vėl sukryžiuos savo kotus ir kabliukus kovoje dėl Lietuvos čempionų vardo, bei teisės atstovauti mūsų šalies trispalvę karštos saules nusvilintoje Ispanijos žemėje. Kažkaip ramybės akimirką kaip sulėtintame filme prabėga visa buvusių batalijų istorija:
2009. Tai pirmas kartas, kai aš stebėtojo teisėmis dalyvavau baigiamajame karpininkų susirinkime. Po pusės dienos trukusios diskusijos ir karštų debatų LKA prezidentas Darius Surgautas deda galutinį verdiktą: sekančių metų kryptis – dalyvavimas FIPS’ed čempionate. Susidomėjęs šia idėja pažadu Dariui surasti lėšų rinktinės startui. Taip LKA atsirado du pagrindiniai rėmėjai: Paliūtis ir PROS. Darbai prasidėjo, o nuveikti buvo, oi buvo ką….
2010. Nedrąsiai rinkosi pirmieji atrankos dalyviai. Galu gale į pirmąjį etapą Punioje susirinko 10 dalyvių arba kitaip tariant 5 komandos. Atsimenu, kaip pirmosios varžybų dienos naktį gavau iš Lenkijos naujųjų PROS bridkelnių siuntą, skirtą Lietuvos rinktinei. Anksti ryte, pučiant žvarbiam vėjui, sningant, lyjant, tiesą sąkant tada buvo visa gamtos išdaigų puokštė vienu metu, vežu bridkelnes i Punią. Vėliau visų pirmosios atrankos dalyvių nuotrauka ant tiltelio su PROS Premium bridkelnėm apskriejo visos Lietuvos ir Lenkijos, bei dalies kitų šalių internetines erdves. Atsimenu viską: šaltį, vėją, lietų, išrikiuotas palapines vienoje eilėje, alkoholio tvaiką ir girtus veidus(buvo ir tokių), jogą miegantį atvirame šelteryje prie minusinės temperatūros. Taip, tai buvo. Ir tai buvo mūsų pradžia. Vėliau buvo Anglija ir pirmasis mūsų rinktinės pasirodymas tarptautinėje erdvėje. Taip, jis prilygo dabartinės Lietuvos futbolo rinktinės pasirodymui, tik kainavo gerokai mažiau. Tačiau tai buvo neįkainojama patirtis, kuri lėmė mūsų tolimesnius sprendimus. Atsirado rinktinės treneris ir pradėjo formuotis rinktinės struktūros griaučiai. Tai buvo mūsų pirmasis žingsnis profesionalumo link…
2011. Per metus laiko įvyko nemažai pokyčių. Kai kurie subrendo, kai kurie padrąsėjo, kai kas surizikavo. Vyko aktyvi registracija ir į pirmąjį etapą susirinko jau 11 komandų. Tame tarpe ir mūsų su Dariumi Surgautu komanda. Vytauto Galvono tvenkinys. Audra per pirmąją naktį ir alkanos žuvys, daug alkanų žuvų. Pirmą kartą Lietuvos karpinės žūklės istorijoje įvedamos žiaurios taisyklės: iš sektoriaus išeiti be teisėjų leidimo nevalia. Svečiams įeiti be teisėjų leidimo nevalia. Gerti taipogi nevalia. Buvo ir kuriozų: teko skambinti 3 valandą nakties Tomui ir atsiklausti galimybės nukeliauti i oficialų tualetą…Vėliau šį punktą kiek liberalizavome. Tačiau tuo metu to reikėjo. Tai buvo antras žingsnis profesionalumo link – perėjimas nuo hobio prie tikro sporto. Taip, pas Galvoną tikrai visi pasportavo ir rezultate buvo euforija: pagauta tiek žuvies, kad tai atrodė neįmanomi skaičiai. Vėliau buvo Tauragė. Su nepaprastu malonumu atsimenu tas tris paras, kai sugebėjome prigaudyti daug tikrai gražių egzempliorių, traukėme ir dupletus ir tripletus ir paskutinį rytą patikėjome, kad galim pretenduoti į trečią vietą. Nuskambėjus signalui didžiausia staigmena buvo žinia, kad tik per plauką nebuvome pirmi, kur jau ta trečia vieta…Buvome apsvaigę iš laimės, buvo ir oro bučinys Dariui, buvo…Vėliau finalas – Punia. Mes paskutiniai. Likimas. Stipriausi vyrai kraunasi daiktus ir keliauja į Italiją. Italijoje stebuklų nenuveikėme, bet palypėjome keletą laiptelių aukštyn ir jau privertėme į mus nežiūrėti kaip į Farerų salų futbolo rinktinę.
2012. Pagaliau ilgai lauktas ir išsvajotas Ilgis! Ilgą laiką tai buvo tyli mistika, apie kurią LKA nariai kalbėjo, bet nedrįso ryžtis suvaldyti šio ežero kaštų. Kagi, pribrendome ir įpirkome. Susidomėjimas didžiulis – 18 komandų. Dauguma į šį nuostabų kampelį atvažiavo išvakarėse. Pavakarojo. Bet labai pasikeitė vakarojimai: normalus saikingas pasisėdėjimas. Atsimenu, kaip nemaža dalis išsižioję klausėsi apie Renaldo naudojamą kuoliukų sistemą ir perklausdavo ar tu tikrai taip darai, parodyk kaip tai daroma. Manau, kad šis etapas buvo trečias žingsnis profesionalumo link. Dauguma išmoko nebebijoti šio ežero ir svarbiausia – išmoko pagauti Ilgyje. Mūsų – „Paliūčio” naujos sudėties komanda aš ir Valerijus pasirodėme tikrai gerai. Startavome nuostabiai: per pirmąsias keletą valandų, kai dar net nevisi buvo meškeres susimetę, mes jau turėjome 4 karpius, o dienos pabaigoje jau 6. Aiškūs lyderiai ir be abejo čempionai. Mes irgi taip pat manėme. Kiek iš aukšto žiūrėjome į kitas komandas. Naktį dar vienas kibimas – karpis išsiverčia iš graibšto ir atia. Na nieko tokio, bus dar tų karpių, laiko dar yra, esame užtikrinti lyderiai. Deja…tai ir buvo mūsų paskutinė matyta žuvis, kuri mums kainavo pirmąją vietą. Vėliau stebuklus pradėjo daryti Saulius Navickis su zig- rigu. Taip atsirado zig-rig’o mada ir bumas Lietuvoje, o mes su Valerijumi visam laikui įsisavinome pamoką, kad reikia gerbti visus varžovus. Vėliau mums buvo beviltiškas Zenono tvenkinio etapas ir nuostabi žvejyba Tauragėje, į kurią važiavome turėdami labai teorinius šansus patekti į rinktinę. Praktika parodė, kad ji ne visada paklūsta teorijai ir tai buvo bene realiausias mūsų šansas važiuoti į pasaulio čempionatą: aršioje kovoje gramas i gramą su Daukšu ir Swedcarp naktį pradėjome pirmi, bet į garsiuosius Tauragės molio vamzdelius nusipjovusi žuvis paliko mus prizininkais, bet už rinktinės ribų. Vėliau buvo euforiją sukėlęs tikrai geras mūsų rinktinės pasirodymas Rumunijoje.
2013. Tai buvo LKA organizuojamų varžybų viršūnė. Rumunijos euforija veikė – į pirmąjį etapą Ilgyje susirenka 27 komandos! Didžiausias skaičius rėmejų. Niekam nekyla klausimų apie kuoliukų sistemą. Visi matuoja. Atvyksta mūsų naujas rėmėjas – Camminare savininkas Džanluka Barbirato. Dvi dienas nepatingėjo vaikščioti aplint ežerą. Penktą ryto netgi manę prikėlė iš saldaus miego. O miegoti turėjome teisę, nes sugebėjome ištraukti tokį sektorių, kad užsukęs pas mus Renaldas pasikrapštė pakaušį ir pratarė: „nieko negaliu patarti, nes šiame sektoriuje esu pagavęs dvi žuvis ir tos ant Mariaus meškerių užkibo” Teks suktis patiems. Sukomės ir baigėme su apskritu nuliu. Patirtis. Karti, bet irgi patirtis. Labai patiko Džanlukos pasakyti žodžiai: „skirtumas tarp jūsų varžybų lygio ir mūsų lenkiškų, kur aš sponsoriavau nepalyginamas. Pas jus nemačiau nei vieno išgėrusio, visi pastoviai kažką dirba ir beveik visi kažką pagauna. O kai aš atvažiavau į vietines lenkų, tai pirmiausias inventorius, kurį jie pradėjo krautis buvo viskio dėžės. Na, nieko nepagavo, bet sako, ko gi tu nori, čia gi laukinis ežeras…” Vėliau sekė Pykaičių pragaras, kur mūsų komanda reabilitavosi: buvome pirmi, sugaudėme be keleto kilogramų toną žuvies. Pastovus 30 laipsnių karštis ir nei krūmelio, 5 valandos miego per 4 paras, euforija su taure rankoje, kai nesupranti ką tu čia turi ir kas įvyko, bet dargi sugebi išspausti juodą jumorą, kad dabar iš karto važiuojam i Tauragę pratęsti žvejybos, nes arti gi…Ir matai nesuvokiančias tavęs klausančio Irmanto ir Robertino akis, po kažkiek sekundžių atsirandantį jų supratimą, kad nesąmonė, kad taip neįmanoma. Tai buvo tikras pragaras, bet būtent čia mūsų komanda susigrojo idealiai. Nereikėjo nei žodžio, nei žvilgsnio, kiekvienas žinojo ir žino ką privalai reikiamu momentu daryti. Pykaičių etapas parodė, kad visi dalyviai sugeba atlaikyti bet kokias sąlygas tiek, kiek reikia. Vėliau rinktinė išvažiavo į Portugaliją. Mes ne. Nesugebėjome atstatyti prarastų taškų per pirmąjį etapą. Rinktinės pasirodymas nebuvo nusisekęs, žengtelėjome žingsnelį žemiau negu Rumunijoje, bet mus jau visi žinojo ir gerbė. Tai užtarnaujama darbu ir rezultatais. Mes tą darbą jau padarėme. Tai pats savo akimis mačiau, nes nuvykau pakeliauti po šią nuostabią šalį su Algirdu Daukšu ir mudviejų antrosiomis pusėmis. Profesionalumo požiūriu nei kiek nenusileidome daugumai komandų, o kai kurias ir lenkėme, bet visada lieka ir sėkmės faktorius. Belieka tikėtis geresnių rezultatų.
2014. Mažųjų Portugalijos karpių gausa matomai susilpnino kažkurių komandų interesą, nes į tradicinį etapą Ilgyje užsiregistravo tiktai 20 komandų. Visi vieni kitus jau kaip nulupti pažįsta, nurašyti nėra ką. Visi nusiteikę užimti tiktai pirmą vietą ir taškas. Mūsų komanda ištraukia normalų darbinį sektorių. Nuoširdžiai atidirbome ir per pirmąjį etapą užsitikrinome dalyvavimą finale. Vėl atėjo Pykaičių pragaras. Tiktai jis nebebuvo toks baisus: viena para mažiau, plius žinome kaip paskirstyti savo jėgas. Žinojome, kad reikia išnaudoti kiekvieną poilsio akimirką dabar, nes vėliau jos gali ir nebūti. Kovojome kaip lygūs su lygiais su visomis pirmaujančiomis komandomis. Priešpaskutinę parą įkrentame į nedidelę nekibos duobelę, kuri pasirodė lemtinga. Atsilikome nuo Brolių Rankelių(apsaugok viešpatie nuo tokių kaimynų gerąja prasme:))), Žūklio ir Renmar jaunimo. Nuo kitos dienos ryto vėl pradėjome puikiai gaudyti ir sparčiai artėjome prie mūsų priešininkų. Tuo labiau, kad atėjo tikrai didelių žuvų būrys. Kiekviena ištraukta žuvis atstodavo prieš tai buvusias dvi – tris. Ir tada atėjo Raimondas. Jis tiesiog paklausė: ” vyrai kaip jus taip darot, kad visiškai neturite neištrauktų žuvų?” Netikiu jokiais prietarais, bet tada ir prasidėjo….Neištraukėme per paskutinį pusdienį tiek, kiek per visus metus. Stabili berods penkta vieta. Džiugu tai, kad į Italiją išvyko tikrai puikiai paruošta rinktinė. Visapusiškai stipri tiek techniškai, tiek taktiškai, tiek fiziškai, tiek pašarine baze ir reikiamais pašarų kiekiais. Ko pasekoje istoriškai puikus Sazano komandos pasirodymas, apie vidurį užimta bendra komandinė vieta ir aiškus sėkmės trūkumas: jeigu mūsų dar vienas sektorius būtų pagavęs bent vieną žuvį…
2015. Dabartis. Iki starto belieka kelios savaitės. 12 komandų intensyviai ruošiasi įtemptoms kovoms. Lengva tikrai nebus. Niekam. Taip, šiemet komandų mažiau, bet visos žinomos ir stiprios. Matomai yra nemažai priežasčių, dėl kurių nedalyvauja dar keletas pajėgių komandų: kažkam laiko stoka, darbai, kažkam galbūt finansai, nepatinkantis formatas ir ar kitos įvairios priežastys. Kiekvieno apsisprendimą tikrai gerbiame ir manome, kaip bebūtų gaila nepamatyti kai kurių veidų šiuometiniame čempionate, kad jūsų sprendimai teisingi. Visada vyksta migracija: kažkas išeina, kažkas ateina naujas, kažkas sugrįžta. Laikas sukasi ir viskas ir visi keičiasi. Tikrai manau, kad yra tokių potencialių komandų dabar ar netolimoje ateityje, kuriems Lietuvos karpinės žūklės čempionatas įdomus, bet mąno, kad baisu ar nesubrendo iki dalyvavimo tokiame lygyje. Nė velnio, nei baisu, nei reikia bijoti. O subręsime tiktai su laiku ir su įgyta patirtimi, kurią įmanoma įgyti tik varžybose. Puikiai atsimenu savo pirmuosius žingsnius 2009, kai perėjau nuo penkių kablių sistemos į šėryklėlę ir karpių gaudymo karpynuose į laukinių karpių gaudymą. Atsimenu momentus, kai mano pirmasis mokytojas Adziukas mokino kaip savarankiškai užrišti pirmąjį karpinį pavadėlį, kaip buvau statistas pirmosiose savo varžybose poroje su mūsų prezidentu Tomu, kaip esu padaręs krūvą juokingų ir nelabai klaidų, kai kurios jų brangiai kainavo. Ir dabar darau. Ir neabejoju, kad darysiu. Tiktai varžybinė patirtis ir leidžia sumažinti klaidas, o tuo pačiu ir suprasti, kad be jų neįmanoma. Per eilę metų supratau, kad nebūna ir silpnų komandų. Sėkmę pasikinkęs debiutantas gali sėkmingai nušluostyti nosį ir labiausiai gerbiamam profesionalui. Ruoškimės kolegos, netrukus Lietuvos čempionato startas. Koks jis bus? Istorija parodys….
