ŽŪKLĖ ???

 

HUMORESKA
Eilinį kartą šiais metais ruošiausi karpinei žūklei. Sutariau kartu su Algiu žvejoti keturias paras. Privati valda, žmonių – nė gyvos dvasios, atskiras privažiavimas prie ežero su rakinamais vartais, raktas tik pas mus, taigi, nebus kvailų klausimų: Ar pagavote? Ant ko pagavote? Kiek svėrė? ir panašiai. Vienu žodžiu, karpininkų rojus. Kadangi buvo jau rugsėjo pabaiga, pasirūpinome viskuo: šilti drabužiai, palapinės, miegmaišiai, daug maisto ir ,,šiek tiek“ skysčių, kad nesušaltume. Na su skysčiais ,,šiek tiek” ženkliai perlenkėme lazdą…
Pirma diena kaip ir visos žvejybos: jaukinimas, masalų užmetimas, laukimas, o kad pastarasis procesas neprailgtų, šiek tiek tonizuojančio gėrimo nepamaišys. Viešai, aišku, neskaičiuosime, kiek visko buvo, bet esmė tokia, kad pradėjome žūklauti ketvirtadienį, o iš komos prabudau sekmadienį.
Gražus sekmadienio rytas, paukšteliai čiulba, kažkoks genys i mano galvą skaudžiai kala. Nusileidžiu nuo gana stataus šlaito prie meškerių. Viskas gražu, visi daiktai kaip ir vietoje, matas (pagalvė karpiams) šlapias, vadinasi buvo naudotas, meškerės užmestos, na gal per daug į šonus, betgi ne į krantą, matyt strategavome :)  Chm…? Kažkur maišuose turėtų būti karpiai. Pagavom, gera žūklė. Atsimenu, kaip traukėm, dėjom i karpinius maišus, kad saugiai išgyventų iki fotosesijos, kurią buvome nusprendę daryti paskutinę žūklės dieną. Juk reikia išmėginti mano naujo fotoaparato galimybes.
Va čia ir prasideda tragikomedija. Žiūriu į kairę, į dešinę. Kur karpiai!!? Dievaži, atsimenu, kad pagavome 5 karpius, juos dėjome i 5 maišus, rišome prie galingų kuoliukų. Bėda, karpių niekur nebėra. Chm…? Mėginu krapštyti savo pražilusią smegeninę. Taip, jei čia man viskas susivaideno, ir tai buvo tik gražus sapnas, o gal košmaras, tai sausi 5 karpiniai maišai turėtų būti ten, kur jiems ir priklauso – maišelyje po automobiliu.
Šnopuodamas lipu į statų kalną ir mąstau: taip, tai buvo sapnas, nes šis kalnelis tikrai ne eiliniams žvejams, alpinizmo kursų aš nebaigęs, o ir kam man jie? Kalnuose karpiai negyvena. Tai va, jei aš būčiau penkis kartus greituoju būdu nuo šio šlaito nusileidęs, gipsas – garantuotas. Dabar lyg ir nieko neskauda, o gal narkozė vis dar veikia? Veikiamas ar ne, to šalutinio poveikio, apžiūrinėju maišelį po mašina. Eureka! Visi penki maišai sausi ir savo vietoje, sudėti taip, kaip ir pirmąją žūklės dieną.
Nuostabus sapnas, viskas kaip tikrovėje. Prieš nusileisdamas prie meškerių, žadinu Algiuką. Tas, kaip prarūgęs agurkas, išlenda iš savo guolio, pasirąžo, pasižiūri į gėrimų likučius, nusipurto ir kad pareikš: Nu ką, einam fotografuotis!!! Vau… šito aš nesitikėjau, smūgis i paširdžius, ką ten smūgis – infarktas! Vos pralemendamas klausiu: O tau su smegenine viskas tvarkoje, ar tą kopūstą kaip balandėlį visokiais sapnais apie karpius, prifarširavo? Atsakymas nuskambėjo greitakalbe, lyg koks laimėjimas „Teleloto“: Tu ką, gal durnas? Penki karpiai nuo 7 iki 14 kilogramų! Iš jo veido matau – nemeluoja, sapnavo tikroviškai, tik dar nesu girdėjęs, kad dviem žvejams taip vienodai susisapnuotų. Aš, žinoma, labai atsargiai, mėginu išaiškinti jau patirtas savo kančias, bijau kad ir jo neištiktų širdies smūgis. Algis, nepatikliai žiūrėdamas i mane, mėgina leistis nuo šlaito. Aišku paslysta, nusileidžia smagiai kaip per Kalėdas – ant pasturgalio. Atsikėlęs pagalvoja tą patį, ką ir aš: Po penkių tokių pasivažinėjimų pasijustum lyg po gėjų sąskrydžio. Kolega netraumuotas, bet labai nustebintas šlaito statumo, apsidairo i kairę, i dešinę, brenda i nendres ieškoti karpių, kurių ten net negali būti, nes sausi maišai pas mane rankose. Grįžta paklaikusiomis akimis ir rėkia, kad tokių sapnų nebūna! Pasirodo, jis atsimena ir smulkmenas: neva aš pagavau du karpius, o Algis tris, didžiausias jo pagautas buvo 14 kilogramų. Pagaliau – pirmas nesutapimas. Nors pasikark, bet svėrimo procedūros mano sapne nebuvo.
Na prisiragavom, prisišildėm, gal dar kokių musmirių užkandai suvalgėm? Ką gi, faktai kalba patys už save. Sėdim nuliūdę prie mato, kaip tas senis prie suskilusios geldos ir mintyse dėkojame auksinei žuvelei, kad nedavė mums susapnuoti milijardinių turtų. Velniai žino, kaip ta žvejyba būtų pasibaigusi? Ko gero išskristume su savo nuosavais lėktuvais i Prancūziją rekordinių karpių pažvejoti. Čia tai ką toj Lietuvėlėje, kas buvo pražuvo, o kaip su nesamu pasaulio rekordu reikėtų susitaikyti???
Nežmoniškai nusiminę baigėme žvejoti. Namuose, bekraunant daiktus, už akių užkliūva nevykusiai į futliarą sukištas naujutėlaitis fotoaparatas. Aišku, vis dar susapnuotų emocijų vedamas pasižiūriu, gal ir nuotraukų kartais prisapnavome? Ir ką gi aš matau- puikiausios nuotraukos su penkiais gražuoliais karpiais ant mato, ir aš su Algiu kartu šalia jų !!! Tik… kas fotografas!!!???
Tomas Būdas, 2008 m. spalio 30 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.