Žūklė „po kojomis”- alternatyva ar būtinybė
Labai dažnai rašo, kad Anglijoje net pačius didžiausius karpius naktį gaudo prie pat kranto
Vincent Kliue- Jork „Karpio gaudymas“
„Long Range“ techniką sugalvojo dėl to, kad Anglijoje jau seniai telkiniuose labai intensyviai buvo gaudoma prie pat kranto ir žuvis persikėlė į labiau ramias zonas tolumoje arba į sąlyginai ramesnes ir sunkiau pasiekiamas vietas priekrantės linijoje
Marko Vencke „Karpio gaudymas“
Kartą, stovėdami su kolega ant kranto, mes pastebėjome neblogą mūsų nuomone vietą žūklei priešingame telkinio krante, juolab atstumas iki jos buvo pilnai pasiekiamas. Tačiau beveik vienu kartu mes pagavome save galvojant, jog kažkada stovėjome priešingame krante ir manėme, kad būtent šiame krante būtų labai perspektyvi vieta žūklei, kuri dabar tiesiai mums prieš nosį. Mes įsitikinę, jog dažna tokia situacija, kai du žvejai, esantys vienas priešais kitą skirtingose vandens telkinio pusėse ir žiūrintys vienas į kitą per žiūronus svajoja, kaip numesti jauką taip toli, ir visiškai nekreipia dėmesio sau po kojomis. O kiek gi kartų iš plūdininkų mes esam girdėję, kad jiems kažkas užkibo, rodos kad bebras būtų užkabinęs, ir viską nutraukė. Suvokdami karpinę žūklę kaip sportą, mes pasąmonėje viską suvedame į Pjer‘o de Kuberten‘o olimpinį devizą „Citius Altius Fortius“ (Greičiau, aukščiau, stipriau !!!) dažnai pamiršdami apie pagrindinį mūsų žūkls tikslą- karpio sugavimą. Žvejys- sportininkas būtinai turi sugebėti nusviesti masalą labai, labai toli, bet ar tikrai visada to reikia? Ar nepraleidžiame kartais mes kažko tokio ypač svarbaus ir visai šalia mūsų?
Dar pieš pradėdami kurti stovyklavietę ir prieš išsitraukdami markerinį kotą, vizualiai mes galime apžiūrėti priekrantės liniją ir racionaliai parinki žūklės vietas. Telkinio įlankos, švendrų linija, išlindę iš vandens kelmai, vandens augmenija, palinkusios virš vandens medžių šakos- štai faktoriai, kurie suteikia mums galimybę ir orientyrus perspektyvios vietos pasirinkimui. Ankstyvą pavasarį ypatingai reikia atkreipti dėmesį į žūklę prie pat kranto, kada karpis tik, tik kyla iš savo žiemojimo duobių į seklias vietas ir po truputį pradeda maitinti. Tačiau ir vasarą bei rudenį žuvis mėgsta lankytis priekrantėje ir ten ieškoti maisto.
Po vizualios apžiūros pradedam dirbt su markeriniu kotu, kurio pakalba galime rasti ne vieną perspektyvų tašką visai prie pat kranto. Iškart reikėtų pasakyti, kad perspektyvius žūklės taškus prie arčiau kranto bes galime ištyrinėti ženkliai kokybiškiau ir tiksliau bei atidžiau nei tolimuosius taškus, o tai taip pat vienas iš svarbiausių sėkmingos žūklės faktorių. Ir netgi jei mums nepavyko „užsikabinti“ už nieko ir rasti kažką patrauklaus, mes drąsiai galim sau susikurti patrauklų žūklės tašką prie pat kranto ir sąžiningai jį jaukinti visos sesijos metu nekeliant triukšmo ir tam panaudojant minimum laiko ir jėgų.
Kaip mes suprantame sąvoką- žūklė artimoje distancijoje (pavadinkime tai žūklė „po kojomis“)? Visų pirma- metimo nuotolis nuo 1- 2 metrų iki 20 metrų. Kartais būdavo taip, kad žūklės vietoje gylis tesiekdavo 30 centimetrų.
Yra tokių žvejų, kurie puikiai pažįsta telkinį ir jame yra turėję sėkmingų ir labai sėkmingų sesijų, sugavę daug karpių ir juos pažįsta „iš veido“. Tokie žvejai yra ištyrę dugną iki skrupulų, žino kiekvieną jo reljefo detalę ir net detalytę, o taip pat išnagrinėję, koks kvapas ir koks jaukas karpiui labiausiai patinka. Tokiu atveju kardinalus taktikos keitimas tik pakenktų žvejui. Tačiau jei žvejys pasirenka sąlyginai nedidelį vandens telkinį (iki 30 ha), tai tikimybė sugauti žuvį prie pat kranto nei kiek ne mažesnė nei gaudant užmetus toli. Tereikia šiek tiek daugiau atkreipti dėmesio į kai kuriuos menkniekius.
Ką dar galėtumėm pasakyti artimojo metimo žūklėje naudai? Nepriklausomai nuo vėjo krypties ir stiprumo, taip pat nuo apšvietimo (diena/ naktis), masalą į žūklės tašką mes visada galime užmesti juvelyriniu tikslumu. Ar visada jūs esate 100% įsitikinęs, kad už 100 ir daugiau metrų numesta jūsų sistemėlė guli taip, kaip jūs įsivaizduojate. Ar nekankina jūsų vidinis balsas, pastoviai vis lyg bandydamas įteigti, kad jūsų šėrimo taškas yra vos, vos kairiau nei užmesta sistemėlė, arba, ar nebūna taip, kad skrisdamas pavadėlis kaip tai keistai elgėsi ir atrodė nenatūraliai? Apie naktinius metimus išvis patylėsim !!! Ar ilgų sesijų metu niekada jums netrukdo tamsa, vėjas, lietus, įvairios kitos kliūtys jūsų sektoriuje ir t.t.? Visi šie sąlyginiai nepatogumai dingsta žvejojant „po kojomis“.
Taigi, keletas faktorių, kurių nereiktų užmiršti žvejojant prie pat kranto. Pirma- labai svarbu teisingai įsikurti sektoriuje. Ne tik žvejys ir jo stovyklavietė turi būti puikiai užmaskuoti, bet taip pat nereikėtų pamiršti ir meškerių bei sistemėlių maskavimo, ypač, kai vanduo labai skaidrus ir žūklavietė negili. Visiška tyla- tai taip pat vienas iš sėkmingos žūklės faktorių. Pasirūpinkite, kad signalizatorių garsas būtų pritildytas iki minimumo, o jei naudojate nuotolinį garso perdavimo įrenginį- išjunkite signalizatorių garsą visiškai. Nepamirškite atjungti automobilio signalizacijos, ypač tada, kai automobilis stovi netoliese. Kalbėdami mobiliuoju telefonu, su porininku ar sektoriaus kaimynais stenkitės kalbėti kuo tyliau, atsukę nugarą į vandens telkinį ir pašnibždomis. Kai kam tai gali pasirodyti per daug, manys, jog tiek daug ir taip skrupulingai maskuojantis yra perlenkta lazda, bet mano supratimu geriau padaryti viską, kad karpis ramiai ir nebijodamas galėtų maitintis prie kranto. Juk kas gali būti svarbiau nei žinojimas, kad padaryta viskas teisingai.
Tokiose situacijose rekomenduojama naudoti ne stovą meškerėms, o atskirus kuoliukus. Meškerių skaičių taip pat reikėtų sumažinti iki minimumo, tarkim viena, dvi meškerės būtų pats tas. Nes didinant meškerių kiekį nuo to nauda tik mažės. Logika čia paprasta- jei mes norime pagauti karpį priekrantėje, mums reikalinga tyla ir ramybė. O kiekvienos meškerės „aptarnavimas“ susijęs su triukšmu ir blaškymui, kurie mus gali atvesti prie visiškai nepageidaujamų padarinių. Taigi, meškeres ant kuoliukų galima pastatyti tiksliau ir kiek galima žemiau prie vandens. Tuo pačiu tai neužstos ir nesudarys mums problemų kai mes trauksime karpį, kuris bus dar pilnas jėgų.
Kai jau nusprendžiam, kuriame taške žvejosim, kyla klausimas- žymėti žūklės tašką markeriu ar ne. Čia kiekvienas sprendžia kaip jam atrodo teisinga. Atkreiptinas dėmesys, kad kuo mažiau valų yra vandeny, tuo saugiau ir gal būt aktyviau jaučiasi karpis maitinimosi zonoje. Būna atvejų, kai orientyrui mes naudojame šakas, pasvirusias virš vandens, arba vandens augmenija, ar šakelė vandenyje. Savaime suprantama, jog markeris tada nereikalingas. Tačiau jei vandens paviršius visiškai švarus ir nėra natūralių orientyrų- markerį reiktų palikti. Kokį markerį naudoti, kur jį statyti, kodėl būtent taip? Mes puikiai žinome, kuria kryptimi karpis temtels mūsų sistemėlę po kibimo, kai mes jį pakirsime. Jis plauks nuo mūsų ir ners gelmėn. Ir taip nutinka dažniausiai. Todėl markerį reikia statyti arčiau tos vietos, kur mes šersime ir žvejosime. Jis turėtų būti kaip galima arčiau kranto. Valas, kurį žuvis trauks paskui save, jokiu būdu negali kirsti markerio valo. Kai kas gali paprieštarauti- jei jau mes linkstame link maksimalios maskuotės, kam tada viską gadinti markeriu? Mūsų manymu, žuvis šėrimvietės link ateina iš gylio o ne iš kranto pusės, todėl ji vargu ar praplaukinės pro markerį. Logiška būtų manyt, kad karpis bus arba ant taško kur pašaras, arba šalia jo, bet tikrai iš tos pusės, kurioje yra gylis, nes instinktyviai jaus, jog krantas tai grėsmė. Todėl užmestas ar pastatytas markeris, kuris nuo šėrimvietės bus atitolęs apie 2,5- 3 metrus kranto link, nepapuls į karpio matymo ir judėjimo lauką.
Keletas reikalavimų įrangai- meškerės turėtų būti parabolinės akcijos, minkštos, su nedideliu užmetimo testu, nes šioje situacijoje žuvies traukimas yra ženkliai reikšmingiau nei užmetimas. Žuvies elgsena prie kranto gali būti gali būti tokia nenuspėjama, jog iš mūsų įrankiai bus apkrauti maksimaliai. Ir čia negalima galvoti, jog užteks vien ritės frikcijos darbo. Kalbant apie pagrindinį valą reikėtų pasakyti, čia turėtų būti naudojamas flookarboninis valas be šoklyderio. Tai ir dėl pačio karpio saugumo ženkliai geriau. Mūsų manymu tai yra geriausias variantas, kada nereikia naudoti stiprių metimų. Taip pat šis valas puikiai maskuojasi vandenyje ir jis atsparesnis nei kiti valai šiurkščiam paviršiui. Karpio saugumui užtikrinti mes rekomenduojame naudoti lenkorą arba silikoninį vamzdelį. Jie turėtų būti parinkti pagal dugno spalvą ir kaip galima geriau priglusti prie jo. Mums nereikalingas tolimas metimas, mums svarbu prispausti valą kaip tik įmanoma arčiau dugno, todėl galima naudoti ledkorą apie 1 metro ilgio.
Dabar apie švino laikiklius. Bandymais mes nustatėme dvi, visiškai skirtingas sistemas. Pirmoji- runing rig su 70- 80 gramų švinu. Kodėl? Ji labiau jautri nei kitos. Tai labai gerai pastebima gaudant trumpomis distancijomis. Kodėl lengvas švinas? Naudojant PVA paketą ir sunkų šviną labai nesudėtinga permesti jaukinimo taško neužspaudus valo į ritės klipsą. Taip pat nepamirškite, kad meškerės pas mus liaunos ir jos skirtos užmetimui iki 3 lb. Kaip parodė praktika, lengvas švinas neprasmenga giliai į molį, nesumažina pasikirtimų skaičiaus. Antrasis variantas- uždėti 100- 120 gramų šviną ir švino laikiklį sureguliuoti taip, kad karpiui temtelėjus švinas iš kart atsisegtų. Švino atsisegimas kibimo metu gali būti labai svarbus momentas. Žūklė super artimoje distancijoje neatleidžia klaidų, netgi iš pirmo žvilgsnio visiškai nereikšmingų. Ir tai, kad švinas iš kart po kibimo atsisegtų yra visiškai logiška. Ant kieto dugno labai neblogai veikia slankiojanti švino sistema su 90- 100 gramų švinu. Neatsisegančių sunkesnių švinų nerekomenduojame naudoti, kadangi jis traukiant karpį gali gana stipriai trukdyti, ir taip pat didinti karpio lūpoje kiaurymę, dėl ko žuvis gali atsikabinti.
Atskirai reikėtų pakalbėti apie sistemėlės pateikimą. Gaudant super artimu atstumu PVA maišelių, kojinių ir kt. gaminių naudojimas iki minimumo sumažina pavadėlio ar plauko persipynimą. Taigi, gaudydami „po kojomis“, mes galime netgi naktį ar esant šoniniam stipriam vėjui puikiai pateikti visą sistemėlę taip, kaip mums atrodo teisinga, ko nepasakytumėm apie sistemėlės nuskraidinimą už 100 ir daugiau metrų.
Žūklė labai artimu atstumo leidžia mums suformuoti labai tikslų gaudymo tašką. Atsižvelgus į vidutinį karpių dydį telkinyje parenkame pašaro frakcijos dydį. Baltyminiai kukuliai- 14- 16 mm., granulės nuo 3 iki 10 mm. bei grūdines kultūras. Tai paaiškinama sekančiai: pirma- gausybė mažų, smulkių žuvyčių, kurių viršutiniuose vandens sluoksniuose, o ypač prie kranto paprastai apstu. Jos tiesiog nušluos birų jauką. Antra- tikslas sumažinti šėrimų skaičių, kad reiktų kuo mažiau triukšmauti. Čia labiau tinka stambesnės frakcijos jaukas. Jaukinimo taškus reiktų formuoti nedidelius, kad karpis greičiau rastų juos, kaip galima ilgiau užsibūtų jaukinimo zonoje ir nepasisotintų. Mūsų tikslas- sudaryti tokias sąlygas, kad karpis nejaustų pavojaus, sklindančio nuo ant kranto esančio žvejo. Tam, kad pajaukinti, geriausia būtų naudoti laidynes- jūsų veiksmai bus labai tylūs. Ant paluko vertėtų dėti kažką iš jauko turinio kibire, bet norint išskirti masalą iš aplinkos, tam tik ir 10 mm. plaukiantis baltyminis kukulis. Jei viską pasidarysite teisingai, o telkinyje tikrai yra karpių- kibimo ilgai laukti nereiks.
Karpio traukimas- ne mažiau reikšminga detalė. Jei jūs naudojate runing rig sistemą, tai karpį kirskite labai švelniai, vos, vos prilaikydami ritės būgnelį pirštu. Jei jūs naudojate „in- line“ ar atsisegančią švino sistemas- pakirtimas nereikalingas. Išlaikykite ramybę- karpius jau pakirstas ir dabar geriausia veikti maksimaliai šaltakraujiškai ir švelniai. Svarbu atminti, jog tuo metu, kai tik jūs nuimate meškerę nuo stovo, tarp meškerės smaigalio ir valo turi būti 90o kampas. Jei tik yra galimybė- leiskite karpiui kuo toliau nuplaukti nuo kranto. Kai tik karpio judesiai pasidarys ramesni ir silpnesni- galima bandyti sustabdyti ir apsukti žuvį kranto link. To nepatartumėm daryti iškart po kibimo. Atminkite, kad net ir nedidelio karpio kibimas prie kranto yra gana agresyvus. Jis pilnas jėgų ir dar nenuvargintas traukimo kovos, todėl trumpas florokarboninio valo gabalas jei ir sumažina karpio staigius judesius, tai labai nežymiai. Šiuo atveju reikia susikoncentruoti į žvejo darbą meškere ir ritės stabdžiu. Mažiausia klaida- ir karpis lengvai nutrauk sistemėlę o žuvis bus prarasta.
Baigiant šią temą norėtumėm pasakyti, kad žvejojant atstumuose iki 20 metrų per varžybas ir šiaip žūklės sesijas mes sugaudavome iki 20% visos žuvies. Šis skaičius gal ir nėra labai didelis, bet tikrai nereikėtų nuvertinti žūklės artimoje distancijoje, nes kiekvienas karpis mums dovanoja neišdildomų įspūdžių, o varžybose tai gali tapti sėkmės garantu.
Pagal užsienio spaudą parengė: Generolas