Vilmantas Andziulevičius

Karpininkų asociacijos valdybos narys
 

Kažkaip jau istoriškai susiklostė, kad per pastaruosius kelerius metus man kildavo noras paimti plunksną (na šiuo metu jau veikiau kompiuterį) į rankas ir prieš prasidedant karpinės žūklės sezonui parašyti keletą filosofinių minčių į viešąją erdvę. Nežinau kodėl, galbūt jau dabar jaučiu nostalgiją praėjusiam sezonui ar jau pradedu ilgėtis būsimojo, bet vėl kilo noras parašyti. Kažkiek apžvelgti savo praėjusį sportinės pakraipos karpių gaudymo sezoną ir pačią sezono pabaigą – sezono uždarymą.

Pirmasis atrankos etapas.

Nuostabios gamtos kampelis – Ilgio ežeras. Neseniai pradėjau čia lankytis ir žvejoti, bet kažkodėl jaučiu šio ežero trauką ir romantiką. Galbūt todėl, kad pavyko greitai atsikratyti šio ežero pagarbios baimės? Šiai dienai galiu pasakyti, kad čia esančios gamtos gali mums pavydėti daugelis. Šioms varžyboms su partneriu Valerijum ruošėmės labai atsakingai. Kadangi jis praktiškai šio ežero guru, tai sprendimai dėl pašarų ir taktikos buvo priimti greitai ir be didelių ginčų. Varžybų pradžia tiesiog iš fantastikos srities: per berods dvi valandas – keturios žuvys. Sėkmė mus lydėjo pimąją parą. Atitrūkome. Neslėpsiu, antrąją parą pradėjome kiek atsipalaidavę, nes manėme, kad tuoj tuoj, bus dar…Deja, taip neįvyko. Kibimai nustojo. Dabar, praėjus jau daug laiko nuo šių varžybų, diskutuodami su Valerijum pripažinome, kad buvo toks momentinis euforijos jausmas. Bet tikrai nedrįstu teigti, kad iš principo kažką padarėme neteisingai ar kažką dabar būtume kardinaliai pakeitę. Vėliau keitėsi orai, o mes dirbome jau išsijuose, bet sulig kiekviena para jautėme, kad mus stabiliai vejasi BH komanda. Paskutinę parą įsisavinome iki šiol mums svetimą zig – rig sistemą, bet per paskutines dvi valandas iki varžybų pabaigos mes nukrentame į antrąją vietą. Prizininkai, bet patikėkit, jausmas nemalonus, nėra jokio pergalės džiaugsmo. Gerai prisimenu tą euforiją, kai pernai su Dariumi Tauragėje buvome antri. Dabar visai ne tas. Praryjame piliulę ir ruošiamės toliau.

Antras etapas.

Zenono tvenkinys. Vėlgi nustebino savo gamta. Gražu. Čia mes tikėjomės pakankamai lengvo pasivaikščiojimo. Deja, taip neįvyko. Viskas prasidėjo nuo sektorių. Pasirodo ir čia yra geresni ir blogesni sektoriai.  Turejome patį kraštą su nemaža įlanka. Deja, didžiąją priėjimo prie įlankos dalį užstojo žolės. Iš kairės pusės mes esame atkirsti patyrusių kaimynų. Nusprendėme gaudyti ant ribos su kaimynais ir galbūt pervilioti vieną kitą žuvytę, prasibrovusią per jų valus. Vieną kartą pavyko ir matomai visai neblogą, bet deja…paspruko. Pagrindinis veiksmas vyko įvairiu metu ir įvairiais rakursais įlankoje: ir prie žolių, ir kairėje, ir dešnėje. Rezultatų nebuvo. Vėliau bandėme mesti gylin į įlanka toli už žolių juostos. Prasidėjo kibimai, bet kovoje su žolėmis neturėjome jokių šansų. Pagavę keletą žuvyčių (na karpiais jų nelabai bepavadinsi…) pasilikome turnyrinės lentelės gale. Vėliau daug kartų mąsčiau apie šį etapą. Galbūt tik vieno nepadarėme – nerizikavome iš karto mesti toli toli per žoles. Neištyrėme dugno palei savo krantą iki žolių. Tiksliau ištyrėme, kad negilu, bet nenustatėme ar nebūtų galima užmesti per beviltiškas žoles toli toli ir užkibus dabristi iki žolių ištraukti karpį. Galbūt tai būtų panacėja? Kas žino? Na bet mes finaliniame etape.

Finalinis etapas.

Tauragė. Nemanau, kad kažką ir bereikia pridurti. Burtai ištraukti. Sektorius geras. Pašarinė bazė seniai apmąstyta. Pasiruošimas įvykdytas maksimaliai gerai. Nuotaika puiki. Šansų patekti į rinktinę turime nedaug, bet esame pasiryžę įrodyti savo vertę. Jokios psichologinės įtampos. Startas. Žinome ką šeriame ir kur šeriame. Nesame Tauragės senbuviai, bet nuoširdžiai padirbėjome markeriais ir susiradome taškus. Kiek vėliau Algirdas mums patvirtino tuos taškus. Dėkui jam, nes manau nedaugelis patartų konkurentams kur galima gerai žvejoti. Vienu momentu buvo smagu žiūrėti, kaip mūsų, Grand Cargo ir BH komandų spombos vieną po kitos lėkė prakiškai į tą patį tašką. O mes iš ten gaudėme. Stabiliai. Vadinasi kažkuo patikome. Pradėjome pirmauti. Nekreipėme į tai dėmesio, kadangi mūsų šansai minimalūs. Vėliau situacija pradėjo darytis įdomi. Sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, mes galėjome pretenduoti į rinktinę. Prieš paskutinę naktį berods esame pirmi…nepamenu. Žinau tik tiek, kad paskutinę naktį fortūna mums parodė nugarą. Matomai į tradicinius Tauragės kliuvinius nusipjovė du karpiai. Dvejopas jausmas: nusivylimas? Be abejo. Bet kažkiek kitoks negu Ilgyje. Čia mes tiesiog turėjome savo šansą. Ir nepasinaudojome juo. Bet nuvažiavo kiti, kurie buvo vertesni. O rezultatus Rumunijoje visi žinote. Manau puikūs. Taigi komandai „Paliūtis“ belieka galąsti kabliukus kitų metų sezonui. Portugalija irgi gerai…Aš ten net nebuvęs…

Sezono uždarymas. Pirma dalis. Ilgis.

Šių metų sezono uždarymas buvo iš anksto suplanuotas per du etapus – Lietuvoje ir Lenkijoje. Lietuvoje pasirinkau Ilgio ežerą. Paskambinau keliems draugams, bet kažkaip susiklostė, kad tuo metu niekas negalėjo palaikyti man kompanijos, tad teko vykti vienam. Oras spalio antroje pusėje pasitaikė tiesiog puikus. Sausa, šilta, neatsispyriau pagundai ir išsimaudžiau (esu tokių ekstrymų mėgėjas). Dvi paros nuostabioje pušų apsuptoje aikštelėje prabėgo nepaprastai greitai, tiesiog meditacinėje būsenoje. Aplink – pušys ir gelstantys rudeniniai lapai, krentantys nuo medžių, bei aukso spalva nudažantys visą pievą. Baravykai po nakties išaugę per du metrus nuo palapinės ir priešais ankstyvą rytą garuojantis ežeras. Gyvas ežeras. Ir karpiai. Kimba. Pagavau keturis egzempliorius. Visai neblogai kaip rudenį. Vienas buvo gražus. Ne rekordas, bet tiesiog gražus. Pagavau naktį, tai nusprendžiau atsisveikinimui padaryti foto. Rytą atėjo Renaldas, įteikiau fotoaparatą į rankas ir pirmyn fotosesijai. Deja, mano augintinis nesutiko pozuoti: tik padėtas vandenyje ant mato pradėjo įspūdingai aktyviai reikšti savo laisvės troškulį. Ir tiesiog nuplaukė. O aš perdaug ir neprieštavau. Sekmadienį gaila buvo skirtis su šiuo nuostabiu gamtos kampeliu, tad neskubėdamas viską susidėjau, pasiruošiau sekančiam etapui, pamojavau ranka ežerui ir namo.

Sezono uždarymas. Antra dalis. Novakai.

Jau seniai buvau gavęs kvietimą iš mūsų kolegos ir rėmėjo Barteko atvykti pas jį į Lenkiją pažvejoti. Kadangi visus spaudžia laikas, tai po ilgų derinimų sugebėjome suplanuoti žvejybą Lenkijoje. Pasirinkome spalio paskutinę savaitę. Pasirinkimas logiškas, kadangi tikėjausi, kad ten – Lenkijos pietuose tuo metu bus gerokai šilčiau ir pagyvensim bei pažvejosim kaipo karaliai. Deja. Man kompaniją sutiko palaikyti UAB „Paliūtis“ generalinis direktorius Artūras. Jis ne karpininkas, bet keletą kartų per sezoną su manim pažvejoja. Taigi susikrovėme pilną džipą mantos ir iškeliavom. Na, kelionė netrumpa – apie tūkstantį kilometrų. Netoli Slovakijos sienos. Tvenkinys didelis, karpiai irgi dideli. Čia vyksta keturios – penkios varžybos per metus. Realiai Ilgio variantas, tik vieno dalyko oi kaip trūksta…Kai paklausiau apie tai Barteko ir Roberto, jie vienbalsiai palinksėjo galvomis: taip taip – miško ir tos laukinės gamtos. Na bet atvažiavome gi žvejoti. Pasijutome kaip varžybose: iš visų pusių esame apsupti bent dešimties komandų. Lenkai, čekai, slovakai. Ir mes – lietuviai. Visi užtempinėja po 150 – 170 metrų. Gerai, kad Bartekas parūpino mums valtį ir variklį. Kitas pliusas, kad Artūras moka elgtis su valtimi ir varikliu. Nes aš nemėgstu valties ir atvirai prisipažįstu, kad nemoku jos labai gerai valdyti. Paruošėme pašarus ir pradėjome užtempinėti. Na čia vėlgi atradome gerą būdą: jaukinimo tašką pasižymėdavome navigacijoje ir kiekvieną kartą tiksliai galėdavome padėti masalą į numatytą ir pašertą vietą. Artūro išmislas, nukeliu kepurę. O kaip tai padeda naktį! Sumetėme meškeres ir ėmėme tvarkytis gerbūvį, nes jau ir naktis labai arti. Kaimyno komentarai nieko gero nežada: sėdi jau ketvirta para, vienas kibimas. Vanduo 10 laipsnių, oras 8 laipsniai ir savaitgaliui pranašauja sniegą. Nespėjome pastatyti palapinės – išvažiavimas. Sprinteris nušlavė dvi kaimyno meškeres ir markerį. Teko plaukti ir viską atpainioti. Keista, bet ir karpį ištraukėme. Nedidelis, kokių aštuonių – devynių kilogramų, bet vis vien smagu. Atsidarėme. Vidurnaktį, pliaupiant lietui – vėl kibimas. Jaučiasi nemaža žuvis. Vėl kažkoks kliuvinys. Vėl valtis pliaupiant lietui ir plaukimas į tamsą. Šį kartą nepavyko. Vistik yra čia kažkokių kelmų, nėra taip paprasta. Čia dar nuotykiai nesibaigia: per visą šitą sumaištį tamsoje ir lietuje, bei mūsų nepatyrimą iš pradžių pametėme graibštą. Pasisukinėję, radome iškilusį kotu į viršų. Priplaukiam, stveriu graibštą ir tuo pačiu metu matau, kaip meškerė pliumpteli į vandenį ir akimoju dingsta gelmėje. Gėda ką ir pasakyti, bet tokia realybė. Žinoma, reikia įžiūrėti ir teigiamų savybių: mažiau reikės rinktis daiktų važiuojant namo. Šeštadienio vakaras. Oras giedras, bet jau tik penki šilumos. Pertempiam, pasiruošiam nakčiai. Apie septintą vakaro supypsi Artūro signalizatorius: vieną kartą, vėliau dar kartą ir girdžiu važiuojant traukinį. Suveikia instinktai, spriegiu iš palapinės, kertu ir bėgu į kairę. Nes ką gi apie mus pagalvos kaimynas, jeigu vėl nušluosim jo meškeres? Po kokių dešimties minučių sėkmingai pavyko privesti žuvį prie kranto. Dar vienas judesys ir karpis Artūro graibšte. Nusprendžiau nesivarginti ir atkabinti graibšte bei iš kart paleisti atgal. Nieko ten įspūdingo. Bet kažkaip įtarimą sukėle labai jau dideli žiobtai. Pabandžiau kilstelėti ir o… broleli. Teko nešti matą. Tada supratau, kad čia mano asmeninis šio sezono rekordas. Nesam pedantai ir nesismulkinam, pasvėrėm elektroninėmis paprastomis svarstyklėmis. Kadangi svyravo tarp 20,70 ir 20,90 nusprendėme, kad  20,70. Na, dėl gramų galima ginčytis, bet to 20 priekyje tai jau tikrai niekas neatims. Paskambinau Bartekui. Atlėkė po pusvalandžio. Įvertino mūsų laimikį: va tai tau, aš su Robertu jau aštuonis metus čia žvejoju, bet daugiau kaip 18 kg egzemplioriaus nesame pagavę, o čia atvažiavo pirmą kartą „litvinai“ ir te tau. Kaimynas irgi krapštėsi pakaušį, kad mums taip gerai čia sekasi. Pasišnekėjome su juo, pasirodo jo rekordas šiame tvenkinyje – 27 kg, o absoliutus tvenkinio rekordas – 29 kg. Reiškiasi žuvies čia yra, yra ko siekti. Pavakarojome su kolegomis lenkais, sutarėme, kad jie suorganizuos keletą komandų į mūsų sekančių metų pirmenybes, o mes savo ruožtu atvyksime į varžybas pas juos. Paskutinė naktis praėjo ramiai. Iš ryto atsikėlę pamatėme laukus padengtus sniegu ir garuojantį ežerą. Daiktų krovimasis absoliučiai neteikė jokio malonumo: pirmą kartą teko taip dėtis be perstojo lyjant lietui ir siaučiant pūgai. Susipakavome šlaputėliai. Viskas. Važiuojam. Šiemet jau rekordas pasiektas, nebeliko nei kada nei ko besiekti. Sezono pabaiga. Taškas.