Renmar įspūdžiai iš praėjusio Lietuvos sportinės žūklės čempionato

Pirmiausiai norime atsiprašyti Brolių komandos už pažeistą subordinaciją ir pasinaudojant „antrumo“ teise parašyti trumpą Renmar ataskaitą apie praėjusio Lietuvos sportinės žūklės čempionato įspūdžius.
Bendrai apie pirmus du etapus ir taisykles:

Taisyklės – svarbiausiai visiems vienodos, išdiskutuotos dar žiemą, griežtos , logiškos, pateisinančios pagrindinį varžybų tikslą, suburti pajėgią šalies rinktinę dalyvavimui Pasaulio čempionate. Registruodamiesi dalyvavimui šiose varžybose patvirtinome taisyklių priimtinumą tad debatams prasmės nėra. Trečiasis turas, tai yra finalinis Lietuvos sportinės žūklės čempionato turas, kuris vyko liepos 31 – rugpjūčio 3 dienomis, Pykaičiuose. Norint patekti į šį etapą, iš pradžių reikėjo praeiti pirmus du kvalifikacinius etapus, kurie vyko Ilgio bei Vabalių ežeruose. Pirmuose dviejuose etapuose už tam tikras užimtas vietas buvo skiriami baudos balai, pagal kuriuos dvi paskutinės komandos surinkusios daugiausiai baudos balų atkrito ir nepateko į paskutinį etapą. Mūsų komanda RENMAR, kurią atstovavo aš (Andrius Būdelis) bei Augustas Šimukonis sportinės žūklės čempionate ir atrankoje į pasaulio čempionatą dalyvavome pirmą kartą. Per pirmus du etapus surinkome devynis baudos balus ir bendroje įskaitoje buvome penkti, tai mums leido užtikrintai keliauti į finalinį etapą.

Pasiruošimas varžyboms.

Pykaičiuose nebuvome žvejoję nei karto, tad ką žinojome apie juos tebuvo nuogirdos, todėl buvome pasiruošę viskam. Vienas dalykas buvo tikrai aiškus, kad kibimų Pykaičiuose būna daug, tad varžybų metu ruoštis nevalia, todėl su Augustu susitikome iš vakaro, prisidarėme PVA kojinių, prisismulkinom tam tikrą dalį boilių, prisirišome sistemėlių bei pavadžių.

Varžybos.

Ankstų liepos 31 dienos rytą iš Vilniaus pajudėjome link Pykaičių. Nuvykę prie telkinio kartu su komandos Sazanas nariais apėjome sektorius, bei vietą kur vyks mėtymo į tolį testas. Toliau sekė registracija bei burtų traukimas. Sektorius turbūt labai didelės reikšmės neturėjo, nes visi daug maž vienodi, tik didesnį privalumą turi kraštiniai sektoriai, bei tie į kuriuos vėjas pučia. Ištraukiame penktą sektorių, nei apsidžiaugiame nei nuliūstame, faktas tas, kad reikės daug dirbt norint pasiekti rezultatų. Nuvykus į sektorių Augustas pradėjo ruošti įrankius testui, o aš tuo tarpu ruošiau įrankius žvejybai. Atėjo mūsų eilė mesti meškeres. Augustas nieko nelaukdamas visas tris meškeres numetė iš pirmo karto gerokai toliau negu reikėjo, tad per raciją išgirdome Tomo balsą, kad Renmar‘as keliauja į sektorių ir nesimaišo kitiems, kuriems testas sekasi sunkiau. Ilgai neužsibuvę teste grįžome toliau ruoštis varžyboms. Kadangi buvom girdėję daug kalbų, kad karpiai čia bijo „spomb‘ų“, buvome pasiruošę tolimo šaudymo ragatkę, todėl visą likusį laiką iki varžybų starto darėme kukulius. Pagaliau Tomas su Remigijumi duoda startą. Meškerės su pva skrenda i vandenį. Markerį statome per vidurį sektoriaus 80 metrų nuo kranto ir iškart seka sulipdytų kukulių salvės į šeriamas vietas. Kairę vietą pasirinkome markerio atstumu, o dešinę šiek tiek toliau 85-90 metrų nuo kranto. Tik pasišėrus ir meškeres sumetus į šeriamas vietas išgirstame signalą, kuris reiškia, kad varžybos yra laikinai stabdomos, dėl griaustinio ir žaibų, tad visiems tenka meškeres traukti iš vandens. Žaibams aprimus duodamas signalas reiškiantis, kad galima vėl žvejoti. Meškerės vėl skrenda į vandenį ir netrukus atsiranda pirmieji kibimai, tačiau ne taip gausiai kaip norėtųsi, todėl ėmėme mąstyti kas negerai ką reikia keisti. Atėjus vakarui vyksta intensyvus pasišėrimas ir po jo toliau mąstome ką reikia keisti, kad padidėtų kibimų skaičius. Augustas netrukus sumąsto išbandyti kelias kombinacijas ant plauko. Viena iš jo kombinacijų tiko iškart, ir ji mums leido per naktį pagauti 19 karpių. Sekanti diena buvo labai karšta, tad ir kibimų apmažėjo, tačiau per šią dieną supratome vieną labai svarbų dalyką, kad kalbos apie tai, kad čia karpiai bijo „spomb‘ų“ tėra mitas, nes ne vieną ir ne du karpius tą diena pagavome iš po „spomb‘os“. Todėl ragatkę patraukėme į šoną ir toliau visas varžybas sekė darbas tik spood‘ais ir kobrom. Tiesa šią dieną padarėme vieną pakeitimą žvejojamoje vietoje. Pamatę kokiais atstumais žvejoja aplinkinės komandos, nusprendėme dešines meškeres patolinti iki 124 metrų. Tačiau tai turėjo ir minusą nors kibimų iš ten buvo daug, bet naktį tos vietos pašerti neįmanoma, todėl iš vakaro tą vietą „paspombinom“ daugiau. Po pasišėrimo nepraėjus nei valndai karpiai ėmė važiuoti vienas po kito, jau iki vidurnakčio turėjome dešimt karpių, o naktį baigėsi maišai, tad ėjome skolintis pas kaimynus, o teisėjai buvo priversti ateiti sverti ankščiau, iš viso po nakties turėjome 34 karpius. Atėjus dienai kibimų nemažėjo, vadinasi pašarai veikė nepriekaištingai. Tik vienu metu atidarius pašarų tašę vos neištiko infarktas, beveik nebuvo likę tirpstančių boilių, todėl iškart sekė skambutis Renaldui ir jau per pietus matome jis leidžiasi nuo kalniuko su didele taše boilių. Mes tuo tarpu iškart stojam prie spood‘ų su naujomis atsargomis. Per pietus pasveriame 27 karpius, ir gaudome toliau be atokvėpio, to pasekoje vakariniam svėrimui pateikiame 24 karpius. Per visą šią parą sugaudėme viso 85 karpius, kas mums leido įsitvirtinti antroje vietoje. Sekanti naktis buvo kiek ramesnė su 18 karpių, o iki varžybų likus kelioms valandoms po rytinio svėrimo pagavome dar 8 karpius. Viso pagavome 143 karpius, o vadinamų ‚schodų‘ turėjome tikrai nedaug, turbūt tai lėmė kablių ir traukimo kokybės santykis.

Pašarai.

Kalbant apie pašarus tai turbūt niekam nekyla klausimas kokio gamintojo jie buvo, komandos pavadinimas kalba pats už save. Boilius naudojome trijų rūšių: Red fish (netirpstantys), HNV (tirpstantys ir su druska), Ren‘o special (tirpstantys). Peletes naudojom: HNV ir Hemp (kitų metų modelis). Gausesniems pašėrimams naudojome kanapes ir kukurūzus. Be abejo prie viso to reikėtų priskirti ir skystą maistą, ir aliejus, kurių sunaudojome nemažai. PVA kojines darydavom labai šlapias su daug booste‘io ir aliejaus tam, kad pakliuvusios į vandenį kuo greičiau iš savęs išskleistų kvapą. Reziume sunaudojome apie 50 kg boilių, 30 kg pelečių, 12 kg kanapių, 10 kg kukurūzų ir pora litrų skysto maisto, to pasekoje pagavome beveik 800 kg žuvies ir velniai žino kaip būtų buvę jei nebūtume praterioję pirmos dienos dėl patirties stokos šiame ežere. Na, bet savo tikslus įvykdėme, tapome Lietuvos vicečempionais, bei patekome į Lietuvos rinktinę ir keliausime į pasaulio čempionatą Italijoje. Esame dėkingi nenuilstamam LKA vadovui Tomui, jo rėmėjams, teisėjams už varžybų organizavimą, rūpinimąsi rinktine ir be abejo mūsų „užnugariui“ Renmarbaits už techninę ir idėjinę mūsų gerovę.

Pagarbiai,
Andrius Būdelis, Augustas Šimukonis