Vasaris, ką tik grįžau iš 20 dienų trukusios žvejybos pietvakarių Prancūzijoje. Oro sąlygos nelepino, pūtė stiprus ir šaltas vėjas, kartu su savimi atsinešdamas ir gausų lietų. Grįždamas namo aš galėjau tik pasidžiaugti koks buvo dėkingas pavasarinis potvynis mano pamėgtoje upėje, kurį sąlygojo kelias savaites trukę stiprūs lietūs. Vandens lygis buvo pakilęs beveik 2 metrus. Vietą žvejybai susiradau mažoje įlankėlėje, kur buvo pastebimas negausus sūkuriavimas. Įlankėlėje srovė tai padidėdavo, tai nurimdavo, o upės vidurį ūžianti srovė karts nuo karto atnešdavo nulaužytų medžių šakų, šiukšlių ar plastikinių atliekų, kurios retkarčiais kliūdavo už mano valų. Neįtikėtina buvo tai, jog stovinčio vandens temperatūra siekė vos +5C laipsnius, tačiau matėsi ganėtinai didelis žuvies aktyvumas. Atrodė, kad visa žuvis susirinko mažame ežerėlyje. Tai suteikė man pasitikėjimo savimi ir nuteikė labai optimistiškai.
Pavasarinio (ir ne tik) potvynio įtaka karpių žūklei
Žvejojau trimis meškerėmis ir visoms masalu pasirinkau baltyminį kukulį, o jaukinau peletėmis ir labai ne gausiai. Temo. Nepaisant mano šiltų rūbų buvo labai šalta, tačiau pirmos žuvies neteko laukti ilgai. Jau po kelių valandų, nuo stipraus kibimo išlinko pati kairiausia meškerė. Masalas buvo vos už 3 metrų nuo kranto. Jau po poros minučių ant mano kilimėlio, skirto saugiai atkabinti žuvį, puikavosi gražus žvynuotasis. Buvo neįmanoma nepastebėti, kaip praėjus keliolikai sekundžių ant žuvies pelekų pradėjo formuotis plonytis ledo sluoksnis, todėl nieko nedelsdamas paleidau pirmąjį savo laimikį atgal į sraunią upę.
Jau per pirmąją naktį pagavau dar tris karpius ir keletą karšių. Žiemos metu yra labia sunku tikslingai gaudyti tik karpius, o dar sunkiau gaudyti tik didelius karpius, tačiau esant kitam metų laikui būtų pravartu pabandyti didesnio kalibro kukulį.
Anksti ryte mano stovyklą aplankė du žvejai norėdami sužinot kaip man sekės. Jų stovyklavietė buvo įlankos gale ir jie ten jau buvo praleidę nemažai laiko. Per penkias dienas sugavo šešias žuvis, taro kurių buvo tik vienas nedidelis, vos virš 10 kilogramų sveriantis karpis. Aš pasidalinau savo pastebėjimais, kad žuvis kur kas aktyvesnė srovėje, nei ramiose užuolankose.
Šiuo žiemos metu dienos atrodė tokios ilgos, jog galėjai pamanyti, kad niekada nesibaigs, ir buvo beveik neįmanoma išvengti plono ledo sluoksnio net palapines viduje. Aš planavau pasilikti dar bent dvi dienas todėl jaukinau labai negausiai baltyminiais kukuliais ir peletėmis. Pagavau dar dvi žuvis. Taigi viso buvau pagavęs tris karpiu ir gerą tuziną kitos baltos žuvies. Mažiausias karpis svėrė 18 kilogramų, kiti du po 20. Visas tris žuvis pagavau ta pačia meškere, kurios masalas buvo visai netoli kranto. Upė yra labai sudėtinga vieta žvejybai. Net jei karpis ir nėra visiškai ne aktyvus, tačiau maitinasi nereguliariai, todėl nevertėtų tikėtis nuolatinių kibimų. Kaip pavyzdį galiu paminėti, kad žvejojant upėje negalima teigti, kad žuvis visada sustoja ir maitinasi toj pačioj vietoj, vien tik todėl, kad saulė yra zenite. Žuvis upėje yra kur kas mažiau nuspėjama nei ežeruose. Žūklė nėra tikslusis mokslas ir niekada juo netaps.
Tačiau aš pastebėjau, kad esminis faktorius įtakojantis sėkmingą žvejybą yra vandens lygis. Vandens lygio pakilimas, nepriklausomai nuo to vanduo pakilęs kelis metrus ar vos keliasdešimt centimetrų, tokia situacija niekados manęs neapvylė ir lepino tikrai puikiais rezultatais. Žiūrint iš teorinės pusės, yra labai daug faktorių lemiančių rezultatyvią žvejybą. Kalbu apie natūralų fenomeną, kuris verčia karpį nuolat judėti it burtis į mažas grupes. Tačiau tam reikia laiko, kol surandama tinkama susibūrimui vieta. Dėl šios priežasties karpis yra nuolatiniams judesį. Priklausomai nuo metų laiko, srovės greičio yra labai svarbu tinkamai pasirinkti įrangą ir priemones: svareliai, valo storis ir pan. Šios žūklės metu, esant labai blogoms sąlygoms rinkausi sunkesnius svarelius ir 0,22mm diametro pintą valą. Tai buvo investicija verta savo kainos.
Šiuo metų laiku, gamtai panirus į gilų žiemos miegą yra dar vienas faktorius, kuris naudingas mums. Esant žemai vandens temperatūrai, vanduo nėra prisotintas natūraliomis maistinėmis detalėmis planktonu. Žema temperatūra slopina bet kokį dauginimąsi ar augimą, o rudenį karpio sukaupti riebalai skirti žiemos periodui jau senka. Karpis suranda natūralaus maisto ir žiemos metu, tačiau jo nėra daug ir konkurencija tarp žuvų žiemos metu yra gana didelė. Tokioje situacijoje mūsų masalai yra kur kas greičiau priimami kaip maistas. Tokiu metu karpis tenkindamas savo natūralius poreikius yra kur kas mažiau išrankesnis ir ne toks atsargus. Visus šiuos faktorius reikia panaudoti labai konstruktyviai. Masalo kokybė ir struktūra yra ne ką mažiau svarbus faktorius. Aš neturiu universalaus masalo tinkančio be išimties visur ir visada, todėl priklausomai nuo sąlygų renkuosi labiausiai tinkamą masalą esamoje situacijoje. Vandens lygiui ekstremaliai pakilus yra gana nesudėtinga surasti vietas, kuriose dažniau nei kitur lankosi žuvys. Nuolatinis srovės sūkuriavimas įtakoja žuvies įpročius nuolat judėti. Žuvis turi prisitaikyti prie pakitusios situacijos ir maitintis tuo, kas jai yra prieinama, tam kad išgyventi ir tam žuvis pasirinks lengviausia kelią. Iš pradžių žuvis maitinsis srovėje, tačiau ilgainiui bus priversta palikti savo komforto zoną, kur nereikia nuolat galynėtis su stipria srove, taip deginant sukauptą energiją. Dideli ramaus vandens plotai yra gana greitai kolonizuojami. Ramios įlankos, senvagės, nuožulnūs ir ilgi apsemti krantai – tai vietos, kurios vilioja žuvį visų pirma ir į šias vietas reikia kreipti pirmą žvilgsnį planuojant žūklę potvynio metu. Leiskite priminti, kad mes turim reikalų su daugiau mažiau aktyvia žuvimi, kuri nuolat ieško įvairiapusiško maisto. Carptrack (Imperial Baits) peletės yra nuostabi natūralaus maisto alternatyva ir yra ideali priemonė žuvies jaukinimui trumpose sesijose. Šių pelečių naudojimas dažnai priverčia žuvį užsibūti jaukinamoje zonoj, tačiau dažnai privilioja ir kitas, smulkesnes žuvis dėl ko jaukinimas peletėmis ne visada duoda laukiamų rezultatų. Tuzino karšių sugavimas tik patvirtiną šią teoriją.
Nereguliarus žuvies aktyvumas sąlygojo mano apsisprendimą šiek tiek sutrumpinti savo planuotą žūklę pietvakarių Prancūzijoje. Grįždamas namo pastebėjau, kad upėje netoli namų, kurioje esu ne kartą žvejojęs, vanduo yra nežymiai pakilęs. Visos vandens pralaidos atidarytos ir vandens lygis upėje nereguliuojamas, todėl turėdamas dar kelias laisvas dienas nusprendžiau apsistoti.
Kaip ir ankščiau susiradau gana giliai į krantą įsivagojusią įlanką. Žūklavietė labai molėta ir pilna upės suneštų šiukšlių bei kliuvinių. Visos mano meškerės buvo “užtaisytos” didelio kalibro Carptrack baltyminiais kukuliais, kai kurie iš jų buvo padalinti į dvi, tris ar keturias dalis. Kiekvieną užmesto masalo zona jaukinau atskirai, peletėmis ir negausiai. Temo labai greitai ir aš vėl atrodžiau bejėgiškai žiemos sutemose, vienas kovoje su gamta. Kol kalbėjausi telefonu su drauge pamačiau pelėda, kuri praskrido visai šalia mano meškerykočių. Ženklas, pamaniau. Po kelių sekundžių išgirdau nakties tylą skrodžiantį PYYYYYYYP. Kairė meškerė jau buvo palinkusi, pakabinamas kibimo indikatorius nukritęs kabėjo ant grandinėlės. Pakirtau nieko nelaukdamas ir jau po kelių minučių kovos pirma ir tą naktį vienintelė žuvis jau puikavosi ant atkabinimo kilimėlio. Tai buvo 13 kg karpis. Sekanti diena pasirodė labai sudėtinga. Nebuvo matyti jokio žuvies aktyvumo požymių, o vandens lygis nuolat kilo. Nekreipiant dėmesio į tai jaučiausi užtikrintas savo sėkme.
Antrąją naktį atsargus kibimas pažadino mane iš žiemos komos. Po sudėtingos kovos, nuolat reguliuojant ritės stabdį ant rizikos ribos aš ištraukiau antrąją žuvį. Likusi naktis vėl buvo rami, o sekanti diena kaip ir pirmoji buvo neproduktyvi. Atėjus vakarui vėl sulaukiau kibimo. Šį kartą tai buvo kibimas į krantą (“drop-back”). Staigiai šokęs iš palapinės pakirtau ir jau visai neužilgo grožėjausi 19 kilogramų sveriančiu karpiu. Sekanti žuvis užkibo tik praėjus 24 valandoms, o dieną pakliuvo keli karšiai. Ženklas kuris rodė, kad jau laikas pakuotis daiktus buvo labai aukštas lygis, kuris po truputį pradėjo kristi. Teks ieškoti kitos vietos. Upė yra labai sudėtinga vieta žvejoti, kurios kiekvieną karta turi vis naujų paslapčių. Oro sąlygos lėmė žuvies aktyvumą. Atsidūrus tinkamu laiku ir tinkamoj vietoj viskas yra įmanoma. Potvynis verčia žuvį keisti savo buvimo vietą, verčia jas nuolat judėti ir burtis į mažus būrelius. Mes ir toliau galime svajoti apie savo didžiausią laimikį – net ir žiemą!
Šaltinis: www.zvejokliai.lt