Neužfiksuotas rekordas, arba ir gudri višta subinę išsidilgina


 

Audrius Lesinskas

Karpininkų asociacijos valdybos narys

Nenutuokiu nuo ko pradėt, bet pradėt reikia. Reikia, kad ateity nei aš, nei Jūs nekartotumėte to, kas nutiko man ankstyvą gegužės rytą.

Pradžia buvo kaip ir daugelis prieš tai buvusių žūklių ir nežadėjo nieko neįprasto. Vidury savaitės išankstinis pašėrimas SBS M1 ir BH baits Jungle Berry kvapų boiliais, penktadienį po darbų- “sėdimas” dviem parom.

Atvažiavus standartiškai visų pirma išimu graibštą, tada prisipučiu FOX mat’ą ir susirinkinėju meškeres. Viena meškerė į SBS šertą vietą, kitos dvi į BH. Dviračio neišradinėju- kuo šeriu, tas pats maunama ir ant plauko. Toliau seka gerbūvio įkūrimas, vakarienė prie taurelės arbatos :-). Sutemsta. Pavieniai signalizatoriaus pyptelėjimai išduoda, kad žuvis sukinėjasi šėrimvietėje. Kartu su Darium, kuris dieną jau ištraukė 7 kg. karpioką, o dar vietas nepanoro fotografuotis tikimės neramios nakties. Vakarojam. Pokalbiai apie ateinančią atranką į FIPS, prisiminimai apie praeitus ir užpraeitus laimikius, lengvai plazdanti laužo liepsna, dienos nuovargis padaro savo, ir apie 2 valandą nakties nusliūkiname į savo gultus, vis tikėdamiesi, jog naktį tikrai kažkuriam “išvažiuos”.

Miegojau kietai. Lyg kažką ir sapnavau, nelabai pamenu. Žadintuvas užstatytas 5 valandai ryto, nes nėra nieko maloniau, nei pasitikti kylančią saulę, užuosti nuo vandens sklindančio rūko sodrią vėsą ir gurkšnojant rytinę kavą klausytis bundančios gamtos garsų. Bet …

Pažadino mane pats maloniausias karpininkui garsas- klykiantis signalizatorius. Kaip mes sakome- išvažiavo “paravozas”. Sudirbo vieta, šerta SBS M1 kvapu. Nepasakysiu dabar kaip greit išsivyniojau iš gulto, bet pabudau ir suvokiau kur jau traukdamas karpį. Paskui mano kūną iš palapinės, atsilikdamas gal 0,5 sekundės į vietą gryžo ir protas. Nuo pirmų žuvies smūgių supratau, jog egzempliorius neeilinis, nes Fox Warior S 2,75 lb meškerykotis linko kaip lazdyno rykštė. Įsijungė jau atidirbti veiksmai, judesiai tapo koordinuoti ir karpį valdžiau be didesnių problemų, neleisdamas pastarąjam įeiti į priekrantės lelijas. Ir tik prisitraukęs prie graibšto supratau, kad iki tol buvusį savo asmeninį rekordą (17 kg.) su šiuo gražuoliu aš peršoksiu tikrai. Tiksliai judesiais įvedu karpį į graibštą, kaip karpininkai sako “uždarau”, ir tik tada pajuntu iš krūtinės gilumos bebandantį prasiveržti džiauksmo šūksnį, kurį šiaip taip užgniaužiu, nes aplink plaukiojantys spiningistai ir taip įsistelbiję žiūrėjo į sulinkusį kotą.

Nenorėdamas ir toliau bereikalingo triukšmo, iš vandens išsitraukiu šlapią svėrimo maišą, užsidedu ant dar nuo vakar pastatyto trikojo Daiwa Mission (geresnių, RH, kurios apsisuka du kart aplink savo ašį neįperku) svarstykles, kabinu šlapią svėrimo maišą, palaukiu kol išbėgs vanduo, svarstykles nunulinu, dedu į jas karpį ir kabinu atgal. Trikojo stovo kojos pradeda lysti į žemę, o svarstyklių rodyklė be didesnio vargo peršoka 20 kilogramų padalą ir stabtelna ties 20,8 kg. padala. Krūtinėje užverda. Stoviu, tvardausi, laukiu kol išbėgs vanduo. Rodyklė iš lėto leidžiasi ir sustoja… O Aukščiausiasis- 20 kilogramų, 500 gr. Nelabai pasakysiu kas tuo momentu dėjosi galvoje, bet Darių iš palapinės išnešiau su visu gultu. Žiūrėk, žiūrėk žmogau, na žiūrėk gi pagaliau. Kolega krapštosi užmiegotas akis, trina, trina ir be jokių emocijų ištiesia dešinę- SVEIKINU. Sveikinu tai sveikinu, bet Dariau, čia juk naujas Lietuvos žvynuotojo karpio rekordas, kuris iki šiol priklauso Tadui (ZeBigOne). Tas ramiai palinksi galvą, ir tik tada supratęs griebia mane į glėbį.

Aistros nurimsta, karpis tam pačiam pririštam svėrimo maiše jau vandenyje, mes gurkšnojam kavą ir aš pradedu strateguot. Nenorėdamas ateityje jokių netikėtumų ir nesusipratimų, ankstyvą rytą skambinu Tadui į Olandiją ir detaliai išklausinėju rekordo registravimo subtilybes. Paskui suku Lietuvos rinktinės nariui Zbygnew ir tiksliai išsiaiškinu, jog pernykštis jo 21 kg. karpis užregistruotas kaip veidrodinis, todėl jau pakilia nuotaika informuoju SMS žinutėmis kolegas, jog gal būt turiu Lietuvos žvynuotojo rekordą. Pasitaręs su karpininkų asociacijos prezidentu Tomu Būdu apsisprendžiu registruoti, juo lab, kad ir fotoaparatas ir video kamera po ranka, trikojis ir svarstyklės tinkamos. Kolega Darius suorganizuoja dar pora pašalinių statistų, dėl visiško objektyvumo net ne žvejų, kurie įpareigojami atvežti šampano ir karpiui išmatuoti sulankstomą metrą.

Adrenalinas praeina, nors jau ir įdienojo, bet šaltis vis dar krečia. Vėl užpypia signalizatorius, ir po neilgos kovos dar vienas laukinis karpis sutinka pozuoti prieš fotoobjektyvą. Kadangi statistai jau netoli, dar nesvertą karpį dedu į laikymo maišą. Prisėdu ant kėdės, užsirūkau ir pradedu maudytis šlovės spinduliuose :-). Žvilgsnis nukrypsta į dangaus platybes, matau ore ratus sukančią nendrinę lingę. Lėtai leidžiu žvilgsnį žemyn, matau priekyje stūksantį mišką, gražias pušų keteras (nuostabi ta Lietuvos gamta). Žvilgsnis sustingsta ties vandenyje plūduriuojančiu svėrimo maišu.

Tai, ką pamačiau sekančią sekundę, nelinkėčiau pamatyt net didžiausiam priešui. Šioje vietoje ir norėčiau baigti savo išgyvenimus, bet … pratęsiu. Traukdamas cigaretės dūmą matau, kaip mano, mano ką tik sužvejotas Lietuvos rekordas (pyp, pyp, pyp) praplėšia svėrimo maišo lipnias juosteles ir …

Nežinau kaip susivaldžiau neišrėkęs. Ar jūs suprantate- ką tik man pabėgo Lietuvos rekordas. Mano eilę metų siektas tikslas kaip niekur nieko dingo vandens platybėse. Kai apie tai pasakiau kolegai, šis dar minutę sėdėjo netekęs amo ir nei aš, nei jis nedrįsome eiti patikrinti svėrimo maišo. Pagaliau ryžomės. Lyg basliu per galvą trenktas nusliūkinau iki vandens, paėmiau už virvės ir pradėjau traukt krantam. Šimtąjai, o gal tūkstantąjai sekundės daliai širdyje blykstelėjo vilties kibirkštėlė, tačiau jau sekančią akimirką save pagavau, kad čia tik savęs apgaudinėjimas. Maišas aišku buvo tuščias. Mačiau kaip pernai per varžybas iš nevilties, jog neištraukė lemiamos žuvies, Lietuvos rinktinės narys trenkė į žemę meškerykotį, matęs, kaip nesusivaldę dėl prarasto karpio žvejai nesuvaldo emocijų, tačiau pats pakėliau virš galvos svėrimo maišą ir… susilaikiau. Ramiai pakabinau maišą ant svarstykių, palaukiau kol nustot varvėti paskutiniai vandens lašai, žvilgtelėjau į rodmenis. Rodyklė stovėjo tiesiai ties nuline padala ir lyg tyčiojosi iš manęs.

Atvykusieji bandė nevykusiai (na bent man taip pasirodė) juokauti, paskui guosti, o galiausiai ištarė: tai ne pati didžiausia tavo žuvis, stenkis, siek ir būsi apdovanotas.

Sėdžiau dabar prie kompiuterio vaizduoklio kaip ta senė pasakoje ” Senis ir jūra” prie suskilusios geldos ir dėlioju savo mintis jums. Kiek kartų esu sakęs kitiems, kad nors išmanusis telefonas sugeba ir fotografuoti, ir filmuoti, ir net naviguoti, tačiau jis yra telefonas, o daiktus reikia naudoti pagal jų tiesioginę paskirtį. Tai jei maišas skirtas svėrimui, tai kokio velnio aš į jį grūdu karpį ir kišu į vandenį, kai tuo tarpu specialus karpių laikymo maišas ramiai sau guli kuprinėje. O dabar teliko tik prisiminimai, ir kaip sako vienas žvejys- net fotokortelės po trijų parų žvejybos pasikišęs po pažastim namo neparsinešiau. Na bet- asmeninis rekordas pasiektas, kartelę pakėliau aukštyn, beliko tik viena- dar kartą sugauti Lietuvos vandenų galiūną. Džiugina ir tai, jog maniškis plaukioja tame pačiame vandens telkinyje ir labai tikiuosi, kad koks pižonas neišvež jo iš ten. Na o fotokortelę vis tik namo parsinešiau, nors ir ne su didžiausiu laimikiu, ir veide nesimato nei trupučio šypsenos, bet vis tik savaitgalis vykęs.

Koks gi šio straipsnelio moralas, paklausite jūs. Atsakysiu- laikas mest rūkyt :-)

>

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.