Vilmantas Andziulevičius
Karpininkų asociacijos valdybos narys

Ledai pralaužti ponai prisiekusieji tarėjai….

Priešistorė. Praėjusiais metais su Renaldu žvalgėmės po Lenkijos rinką. Visgi kaimynė didelė, karpinių boilių suvartojimo potencialas irgi nemažas. Kadangi turiu bent dešimt metų patirties prekiaujant Lenkijoje, tikrai pakankamai gerai žinau rinkos ypatumus ir pačių lenkų mentalitetą, bei man tai buvo įdomu, todėl siūliau Renaldui atkreipti dėmesį į šią rinką. Planavome dalyvauti tradicinėje Karp Festival parodoje, tačiau keitėsi fasavimas, pakuotės, etiketės, masalų rūšys…Tiesiog nespėjome tinkamai pasiruošti. Nusprendėme atidėti šį reikalą 2013 metams. Per praėjusius metus atsistygavo produktai, buvo išdirbtos naujos, patrauklios fasuotės, bei sukurti nauji produktai 2013 metams. Taip, kad namų darbai buvo padaryti ir šiais metais be didelio pasiruošimo, investicijų ir streso buvo galima planuoti vykti į parodą Lenkijoje. Žodžiu, susikrauni daiktus, sėdi ir važiuoji.

Kelionė. Įvertinus praėjusių metų Lenkijos parodas, pasirinkome tradicinę didžiausią Lenkijos žūklės prekių parodą Zabrzėje. Didžioji dalis parodos skirta karpininkams, kurių parodos metu čia apsilanko iki 5000 galvų. Vienintelis minusas – apie 750 km nuo Vilniaus. Kagi, teko keltis anksčiau negu į žvejybą, kavos puodelis ir pirmyn. Tegu nesupyksta tvarkos sergėtojai, bet Druskininkuose buvau po valandos su trupučiu. Brrr… šalta. Toyota Landkruiser jau birbia, šildosi. Greitai persimetame mano daiktus ir į kelionę. Pasižiūriu į mašinos galą: neblogai atrodom, salone ir thuleje vežame bent pusę tonos įvairiausios produkcijos. Pajudėjome ketvirtą valandą ryto kaimynų šalies link. Na matomai Lenkijos peizažų aprašinėti daug neverta, dauguma ir taip juos turbūt atmintinai žino. Nustebino, kad visiškai nebuvo sniego ir Lenkijos pietuose termometras rodė 10 laipsnių šilumos. Paminėsiu tik tiek, kad keletą šimtelių zlotų investavome į Lenkijos policijos paramos ir labdaros fondą, o šiaip į parodą atvykome suplanuotu laiku. Prasidėjo juodas darbas: dėžių tampymas, produkcijos suklasifikavimas, išdėliojimas. Maždaug po keturių valandų darbo apžiūrėjome rezultatą ir likome patenkinti. Kaip pirmiems lietuviams, dalyvaujantiems parodoje, organizatorius Mariusz Kozlowski mus savo sąskaita pavaišino vakariene ir alučiu. Netrukus atvažiavo mūsų geras draugas Bartlomiej Rutkowski (manau visiems žinomas iš praėjusių metų varžybų. Jį pamatysime Lietuvoje ir šiemet). Trumpai perėjome kitus stendus: aplinkui dar visur dūzgė kaip bičių avilys. Supratome, kad paroda bus nemaža, o gal net ir didelė. Vėliau nuvykome į viešbutį. Vakarienė, diskusijos iki gilios nakties ir į lovelę.

Paroda. Pirmoji diena. Penktadienis, dešimta valanda – parodos atidarymas. Iš ryto nėra labai daug žmonių, bet vienas kitas pasirodo. Įdienojus jau parodų salėje lankytojų daug, besidominčių mūsų masalais taip pat nemažai. Karts nuo karto kažkas kažką nuperka, kažkas kažkuo domisi, klausia. Būtent penktadienį mus aplankė dauguma firmų, besidominčių didmenine prekybą. Pagrinde buvo lenkai, tačiau atradome keletą įdomių kontaktų iš Čekijos ir Slovakijos. Penktadienis, būtent ta diena, kai galėjome apžiūrėti visą parodą ir siūlomą asortimentą. Prekių pasiūla buvo tikrai nemaža. Labai plačiai eksponavo savo žūklės reikmenis tokios garsios firmos kaip Fox, Korda, Trakker, JettFish. Matėme patį dėdulę Nashą, kočiojantį savo rankomis boilius ir rodantį kitiems kaip tai reikia daryti. Vėliau, besidomintiems jis skaitė paskaitą. Susipažinome su lenku, kuris gamina išskirtines rankų darbo meškeres. Čiupinėjome, rodė likusias dar dvi tolimojo metimo meškeres Harrison Balista su Kurt Grabmajer parašu. Dalyvavo daug lenkų didmeninės prekybos įmonių, atstovaujančių Starbaits, Solar ir kitus prekinius ženklus. Taipogi savo ekspozicijas turėjo ir vietiniai nedideli lenkiškų boilių gamintojai. Mumis domėjosi ir nemažai dalyvių, prekiaujančių panašia kitų firmų produkcija. Renaldas susitiko nemažai savo pažįstamų iš įvairiausių varžybų. Vieni jų šiuo metu kažką prekiauja, kiti šiaip žvalgėsi. Žodžiu, veiksmo buvo daug ir įdomaus. Apžvelgiant parodos asortimentą galiu teigti, kad tikrai buvo galima čia pat vietoje nusipirkti tokių produktų, kurių Lietuvoje ir su žiburiu nerasi. Deja turim pasakyti tiesą: nekaip atrodo karpinių dalykėlių pasiūla mūsų Lietuvėlėje, dar nekaip…Na bet ir nepakonkuruosi gi su keturiasdešimties milijonų gyventojų persvara.

Paroda. Tęsinys. Šeštadienis ir sekmadienis prabėgo kaip viena akimirka. Žmonių minios. Kartais prasibrauti neįmanoma. Pavalgyti nėra kada. Visiems kažko reikia: ar tai pop-upsų indelio, ar boiliukų kilogramo, ar tiesiog informacijos. Praktiškai ištisinis darbas, darbas ir dar kartą darbas. Šeštadienį mus aplankė kauniečiai: Igoris ir kompanija. Persimetėme keletą žodelių, jie apžiūri ekspoziciją ir kaip ir visi masinėje psichozėje bėga išleisti turimų zlotų. Užsidirbau iš Igorio bonusą, nes padėjau pas keletą pardavėjų nuderėti bent 600 zlotų. Na ką padarysi, „delo masterstva“. Kiek vėliau prie mūsų stendo prieina žmogeliukas ir sveikinasi. Aš, užsiknises boiliuose, ne iš karto atpažįstu, kad tai Gianluca Barbiratto, firmos Camminare savininkas, LKA rėmėjas. Apsikabiname ir pradedame diskutuoti, tik deja sunkiai sekasi, vis kažkam kažko prireikia, net dviese neapsidirbame. Ir tada kosminiu greičiu pradėjo vystytis tai, ko nei aš nei Renas nesitikėjom. Per porą valadų Gianluca praktiškai pilnai įsisavino boilių rūšis, kvapus, jų panaudojimą ir mūsų nuostabai žaibiškai padavinėjo pirkėjams jų prašomus produktus. Dienos pabaigoje jis jau mums pareiškė, kad nori tapti Renmar baits distributoriumi Lenkijoje. Prie vakarienės stalo aptarėme galimus bendradarbiavimo variantus, pardavimo ir reklamos strategiją. Sekmadienį planavome išvažiuoti kiek anksčiau, nes kelias vis tik tolimas, bet kur tau…Vėl žmonių masė, bet mums jau lengviau: Gianluca mums ir toliau padeda, plius jau jisai duoda pirkėjams savo duomenis su savo sandėlio adresu ir tiesiogiai tariasi dėl pardavimų. Džiaugiamės, kad mūsų parodinės atsargos tuštėja: vis mažiau bus krovimosi pasibaigus parodai. Tuo metu Gianluca veltui laiko neleido: suderino keleto karpinių klubų rėmimą, sudarė konkretų reklamos planą, įsteigė Camminare turnyrą Lenkijoje. Žodžiu veiksmas vyko taip, kad mes nespėjome net ir akimis lapsėti. Kaip vėliau pasakė Renas: „Tai įpuolė žmogus. Atvažiavo kelioms valandoms draugo aplankyti, o pradirbo su mumis visą parodą ir išvažiavo su nauja verslo kryptimi“. Vakaras. Visi jau pakuojasi. Susimetėme ir mes kelias likusias dėžutes, paspaudėme ranką Gianlucai ir namolio.

Grįžimas. Tai nebuvo pats smagiausias šios kelionės etapas. Prieš akis vėl tie patys 750 km. Išvažiuojame jau sutemus, sninga ir temperatūra jau tik minus penki. Pradžioje iki Warszawos mus palaiko emocijos ir pokalbiai apie pardavimus Lenkijoje ir numatomus artimiausioje ateityje darbus. Kalbamės ir bandome sustatyti biznio skaičiukus. Vėliau pradėjo jaustis nuovargis ir temos kiek išseko. Pokalbius kažkiek atgaivindavo tai karšta sriuba, tai kavos puodelis, tai cigaretė(čia ne apie save, bet matot kokiomis sąlygomis teko keliauti..:)) Kiek prakutome perkirtę Lietuvos sieną. Grūtą pasiekiame paryčiais vėlgi aktyviai diskutuodami. Toliau sekė paskutiniai kilometrai iki Vilniaus, kai prakiškai reikėjo degtukus į akis statyti ir pusę septynių ryto šilta lovelė. Viskas? Na nevisai: dešimtą valandą mane pažadina skambutis iš AJ Group vado Aleksander Grželewskij(manau komentuoti nereikia). Jis ir sako: „žinau, kad parodoje gerai sekėsi. Mes irgi nusprendėme tapti jūsų distributoriais. Penktadienį gausi pirmąjį užsakymą.“ Taigi apibendrinant: vienas važiavimas – du rimti distributoriai Lenkijoje ir potencialus pirkėjas Čekijoje. Neblogai. Galgi ir visai gerai.

Moralas. Matomai pralaužėme Lenkijos rinką. Darbo tai jau tikrai daug turėsime.Ir dirbsime. O kažkada galbūt ir pinigų bus…

Paroda Lenkijoje 2013