Individualios varžybos “Romados Taurė 2012″ arba nuostabi žvejyba gamtos šėlsme

Raimondas Jablonskas
BH team

 
Jau treti metai Remigijaus Motekaičio individualioje įskaitoje organizuojamos varžybos „Romados Taurė“ sulaukia vis didesnio susidomėjimo tarp Lietuvos karpininkų. Į jas pasivaržyti mielai važiuoja ir didesnę patirtį turintys karpininkai, ir dar visai jauni šio žūklės būdo mėgėjai. 2010 metais Remigijus varžybas suorganizavo Vabalių ežere, esančiame Alytaus rajone, 2011 metais mes jau varžėmės Ilgio ežere prie Grūto Druskininkų rajone. O šiemet Remigijui pavyko prikalbinti p. Stasį Melnikavičių, Pykaičių tvenkinių savininką, leisti suorganizuoti individualias varžybas viename p. Stasio puoselėjamame tvenkinyje, kuo aš tikrai labai džiaugiuosi, nes varžybos gavosi labai įdomios ir pagautų žuvų kiekiu, ir motinos gamtos atsiųstais išbandymais. Na, bet apie viską iš eilės.

Šios, individualioje įskaitoje organizuojamos varžybos man yra pačios smagiausios, nes jose varžosi ne žvejų komandos, o atskiri žvejai. Todėl, kai Remigijus paskelbė registracijos pradžią, iš karto jose užsiregistravau ir pasiskubinau pervesti startinį mokestį, kad tikrai būčiau garantuotas dėl dalyvavimo jose. Varžybų data liepos 6 – 8 dienomis. Kadangi liepos 6 yra Mindaugo karūnavimo diena, tai nereikėjo prašyti išleidžiamam iš darbo ir į varžybų vietą buvo galima prisistatyti iš vakaro, pabendrauti su meškerės broliais bei jų šeimų nariais.

Taigi į varžybas važiuoju, bet iškilo kita dilema: kokią pašarinę bazę rinktis? Daug negalvodamas nusprendžiau pasinaudoti mano su porininku jau šiemet dvejose varžybose išbandyta BH tactical baits produkcija. Dabar beliko apsispręsti, kokį skonį panaudoti, bet tam man trūko šiokios tokios informacijos. Tad, apmąstęs man rūpimus klausimus, skambinu Remigijui. „Ar šiame telkinyje vyko kada nors varžybos?“. „Ne“. Vadinasi, žuvims dar netekę patirti presingo. „Ar čia specialiai šeriamos žuvys?“. „Ne“. Hm, reiškiasi nėra prasmės rinktis sunkią žuvinę pašarinę bazę, turėtų puikiai tikti saldi. „Ar vienu metu ten yra žvejoję daug žvejų?“. „Ne, ten vienu metu nėra žvejoję daug žvejų“. Su kiekvienu Remigijaus atsakymu mano mintys klojosi darnia greta ir pokalbio pabaigoje jau buvau apsisprendęs rinktis BH braškės skonio pašarinę bazę. Tad pas Nerijų (BH tactical baits atstovas Lietuvoje) užsisakau 5 kg pašarinių braškės skonio baltyminių kukulių, 5 kg to paties skonio pelečių, 5 kg F1 method mix‘o, Carp Treasure skysčio. Nuo ankstesnių varžybų dar buvo likę BH betaino pelečių ir CSL pelečių bei skysčio. Prie viso to dar pasiruošiu 2 kg sausų kanapių, kurias nusprendžiau išsivirti išvakarėse, nuvažiavęs į varžybų vietą. Mano ankstesnė patirtis rodė, kad mažai presinguotuose vandens telkiniuose, kaip viena iš sudėtinių pašarinės bazės dalių puikiai tinka grūdinių kultūrų mišinys. Tad, prieš važiuojant į varžybas, dar užšokau į savo darbovietę Salmolitos parduotuvę ir nusipirkau 2 kibiriukus greitai paruošiamo StarBaits grūdų spod mix‘o. Na štai, pilnai susikomplektavęs pašarinę bazę, su savo draugės sūnumi Vitaliumi ketvirtadienį jau dumiam į Šilalės rajoną, Pykaičių tvenkinių link į p. Stasio valdas. Ten mūsų jau laukia visas būrys karpininkų su šeimomis, draugais ar tiesiog porininkais. Didžioji dalis jau pažįstama, tad seka šilti pasisveikinimai, su naujais žmogeliukais pažindinamės. Nelaukdami sutemų su Vitaliumi pasistatome palapinę ir įsirengiame nakvynės vietas bei užkaičiame kanapes. O vėliau einame pabendrauti su kolegomis. Besikalbant ir besivaišinant bendraminčių rate laikas bėga greitai, kur buvus, kur nebuvus ir naktelė mus užklupo, tad išsiskirstome po palapines pailsėti prieš varžybas.

Ryte 7 valandą prasideda registracija į varžybas, 8 val. traukiame burtus. Man burtai lėmė 11 sektorių, kuris visiškai niekuo neišsiskyrė. Padirbėjęs markeriu, išsiaiškinau, kad mano sektorius nieku ypatingu neišsiskiria: gylis visur vienodas – 80 cm, nėra jokių perkritimų, jokių kliuvinių, bet yra dumblo. Kaip rodė ankstesnių varžybų praktika, prasidėjus varžyboms, pajutę pirmus presingo požymius, žuvys paprastai susirenka telkinio viduryje, tad ir aš nusprendžiau žvejoti nuo kranto maksimaliai pasiekiamu atstumu. Varžybų startas 10 val., tad negaišdami laiko su Vitaliumi puolėme ruoštis stovyklą, pakuotis meškeres, ruoštis ir maišyti pašarus. Pradžioje nusprendžiu su spoodu nešerti, o pabandyti su PVA kojine žvejoti, nes gylis nedidelis ir , jei žuvis yra mano sektoriuje, nenorėčiau jos iš karto išbaidyti.10 val. sumetu meškeres, po 15 min pasigirsta taip mielas karpininkui signalizatoriaus skleidžiamas garsas pyyyyyyyyyyyp! „Važiuoja“ vidurinė meškerė! Galvotrūkčiais lekiu, griebiu meškerę, susistabdau žuvį ir pradedu po truputį ją „pumpuoti“. Staiga atsipalaiduoja valas, žuvis išsiplėšė kabliuką, ištraukiu meškerę iš vandens, žiūriu į sistemėlę, kaip ožys į naujus vartus, ir nieko nesuprantu. Bet staiga sugriebiu save už pakarpos, gerai papurtau ir nuveju į palapinę ruošti užmetimui PVA kojinę, juk svarbiausia – žuvis yra sektoriuje, reikia dirbti. Ilgai nereikia laukti kibimų, bet iš pirmų 10 realizuoju tik tris … taaaaiip … kaip pasakytų buvęs dviračio humoro laidos personažas „ne koks vaizdzelis“. Mano taip mėgiami blowback‘ai šiame telkinyje kažkodėl visai nedirba, o tiems trims karpiams kabliukas įsisegė ne į apatinę lūpą, kaip priklausytų, o į šonus ir net viršutinę lupą. Gromuliuoju karčias mintis, bet žvejoti reikia toliau …

Skirtingai nei aš, mano kaimynas Edvinas iš 12 sektoriaus gana gausiai užšėrė su spomba ir, praėjus tam tikram laiko tarpui, jam karpiai pradėjo „važiuoti“ beveik be sustojimo, tik bėda ta, kad jo sektoriaus ribose buvo kažkokių kliuvinių juosta ir karpiai labai mielai tais kliuviniais naudojosi, tad jam teko atsisveikinti su didele dalimi turimų sistemėlių, teko net perkelti šėrimo ir gaudymo tašką į kitą vietą. Edvino kibimų skaičiui mano kibimų skaičių viršijus du kartus, nusprendžiau, kad ir man jau laikas pasinaudoti spomba. Praėjus nemažam laiko tarpui, „atėjo ir į mano daržą šventė“, buvo momentų, kai „važiavo“ iš karto dvi meškerės, tiesa, mane vis dar kamavo nemažas prarastų žuvų skaičius, kurios tiesiog išsiplėšdavo ir atitrūkdavo, ko pasekoje pakeičiau prikabinamas švinų sistemėles į „in line“ tipo bei eksperimentų pagalba išsiaiškinau, kad geriausiai žuvį laiko elementarioji klasikinė sistemėlė su „wide gape“ tipo kabliuku, mano atsargų krepšyje tai buvo Kamasan 775 Nr4 kabliukai. Jie man leido nerealizuotų kibimų skaičių sumažinti 90 %.

Dėl visų šitų bėdų, pirmam svėrimui 14 valandai dar neturėjau nei vienos įskaitinės žuvies, tuo tarpu mano kaimynas pasisvėrė dvi. O štai 20 val. svėrimui jau pateikiau 8 žuvis, tik deja, keturios iš jų buvo neįskaitinės. Mano kaimynas sveria tris karpius. Bendroje įskaitoje jis pirmauja su 32 kg, aš antras su 30 kg, bet čia dar tik pradžia, po truputį įsibėgėja ir kitos komandos. Bemiegės nakties pabaigoje, mano kaimynui baigiasi karpiniai maišai, jis skambina Remigijui ir prašo pasverti laimikį, tuo pačiu, atėjus Remigijui, pasisveriu ir aš savas 9 žuvytes, deja trys iš jų neįskaitinės, todėl ateityje nutariu mažus karpiukus pats pasisverti su turimomis Balzer svarstyklėmis ir, nesiekus įskaitinio svorio, iš karto juos paleisti bei neužiminėti be reikalo karpinių maišų, kurių teturėjau 9 vnt. Per planinį ryto svėrimą pateikiu dar 5 žuvis ir štai, bendroje įskaitoje su 100 kg esu jau pirmoje vietoje. Bet, matant, kaip prie meškerių bėgioja kituose sektoriuose meškerės broliai, suprantu, kad ši padėtis tikrai nesitęs amžinai, reikia toliau gaudyti žuvį.

Po truputį skaisčią šeštadienio ryto saulę pradėjo dengti pilki debesys, tai buvo tikra palaima mums, atkentėjusiems beprotišką penktadienio karštį, kada vienintelė teikianti pavėsį vieta buvo prikaitinta saulės spindulių palapinė. Iš pradžių, nusimetę visu rūbus kaitinomės saulėje, vėliau, pajutus negerą saulės spindulių poveikį teko vėl lysti į ilgarankovius drabužius, nes pradėjo gerokai perštėti saulės nudegintas kūno vietas. Tad šeštadienio debesėlius pasitikome su dideliu džiaugsmu, tik, pasirodo, be reikalo, nes motina gamta mums buvo paruošusi nemenkus išbandymus. Debesys vis tamsėjo ir tamsėjo, kol galop užtemo visas horizontas, štai tada ir atūžė smagus vėjelis…. skraidė ne tik matai, stalai ar palapinės, vėjas netgi nupūtė nuo pylimo automobilinę priekabą. Mudu su Vitaliuku palapinėje suvirtę ant grindų laikėme rankomis palapinės kuoliukus, kad tik jų neišrautų vėjas, nors vienu momentu jau galvojau, kad pakilsime į orą abu kartu su visa palapine. Taip mums belaikant palapinę, užsidega mano peidžerio žalia lemputė, garso negirdėti per vėjo ir lietaus skleidžiamą triukšmą. Žiūriu aš į tą lemputę ir galvoju, ką čia gudraus padaryti, bet nieko nesumąstau, juk nepaleisi palapinės pavėjui, geriau jau tegul karpis nutrūksta. Laikom palapinę toliau, užsidega mėlyna peidžerio lemputė, dabar jau „važiuoja“ dvi meškerės, nors apsiverk iš piktumo. Po truputį vėjas pradėjo rimti, bet lietus pradėjo pilti ne juokais. Kai palapinei jau negrėsė tiesioginis pavojus nuo vėjo, išlėkiau į lauką žiūrėti tų savo meškerių. Jausmas toks, lyg ant tavęs visą laiką piltų kibirą vandens. Susitvarkiau su tomis dvejomis meškerėmis, paguldžiau jas prie palapinės ir vėl nešiau kudašių į palapinę, nes kaip reikiant aplinkui žaibavo bei griaudėjo, o jūs patys žinote, kad žaibuojant su anglinėmis meškerėmis geriau nemaskatuoti. Tiesa, pagreitinti šį procesą man dar padėjo ir Remigijaus griausmingi riksmai, mat jis visus vaikė nuo vandens, kad tik, neduok Dieve, neatsitiktų nelaimė.

Taigi vėjas periodiškai tai sustiprėdavo, tai sumažėdavo, bet tokio smarkumo jau nepasiekė, tiesa, dar naktį bandė pasmarkauti, bet jau be didesnių pasekmių. Lietus taip pat, tai nurimdavo, tai vėl pradėdavo lyti, perkūno ir žaibų debesys vis sukiojosi aplinkui, o karpiai kaip kibo, taip kibo. Sekmadienio rytą debesys jau išsklaidė ir likusi žūklės dalis prabėgo be lietaus. Bet sugrįžkime prie mūsų varžybų. Šeštadienio vakariniam svėrimui pateikiau dar 10 įskaitinių karpių bendrai svėrusių 70 kg, bet čia pat Remigijus man pasakė, kad gerai sugaudė 4 sektorius, kuriame buvo mano seni pažystami Renatas su Tomu ir labai nedaug nuo manęs atsilieka, taip pat, „iššovė“ Vilkaviškio komanda, pateikė svėrimui 14 karpių. Neramios mintys „pradėjo spirginti mano sėdynę“. Paskutinę naktį gaudė visos komandos ir gaudė dideliais kiekiais. Vilkaviškiečiai rytiniam svėrimui pateikė net 18 žuveliokų, Renatas su Tomu pateikė 13 žuvų ir visos stambios, mano draugas Šarūnas Kasiulis 14 sektoriuje pasvėrė 17 karpių, o kur dar visos kitos komandos? Remigijus po antros nakties pasvėrė 137 įskaitinius karpius! 901 kg! Per vieną naktį! Po rytinio svėrimo mane pasiekė žinia, kad lyderio poziciją užleidau Renatui su Tomu, o mane dar sparčiai vejasi ir Vilkaviškio komanda. Tad rytinio šėrimo laukiau, kaip išganymo, mat jau žinojau savo pašarų galią. Po 8 val. su Vitaliaus pagalba sumečiau pašarus į pasirinktą vieta, persimečiau meškeres ir pradėjau laukti pašarų poveikio. Ir štai, po 9 valandos prasidėjo mano šokis su meškerėmis ant nuo lietaus pažliugusios molingos žemės, kuris tęsėsi iki varžybų pabaigos, 12 valandos. Pasibaigus varžyboms Remigijus vėl apėjo visus sektorius ir susvėrė pagautas žuvis. Pradėjo eiti nuo 1 sektoriaus, tad, kai atėjo iki manęs, jis jau žinojo 4 sektoriaus rezultatus, pasakė, kad norint man laimėti, turiu pateikti svėrimui ne mažiau 50 kg žuvies. Turėjau pagavęs 8 įskaitines žuvis. Pradėjom sverti, po 7 pasvertų karpių jau buvau surinkęs 46,950 kg, po truputį mane pradėjo imti euforija, kadangi žinojau, jog paskutinis karpis tikrai yra didelis, „ iš akies“ turėtų sverti apie 10 kg. Ką gi, sveriam paskutinę žuvį, stoviu Remigijui už nugaros, žiūriu į svarstykles ir negaliu patikėti, svarstyklės rodo daugiau nei 11,5 kg, vadinasi, tai yra didžiausia pagauta varžybų žuvis, nes iki jos didžiausias karpis buvo 11,3 kg, pagautas 8 sektoriuje Manto ir Airido. Vėlesni Remigijaus žodžiai patvirtino mano spėjimą, 11,6 kg! Taip, tai varžybų Big Fish! Ir tuo pačiu, tai buvo auksinė žuvelė, atnešusi man pirmą vietą šiose varžybose.

Ar tai buvo smagios varžybos? Spręskite patys. Štai Jums skaičiai: viso per varžybas (50 valandų) buvo pagauta 377 įskaitiniai karpiai, kurie bendrai svėrė 2522 kg! Juk tai dvi su puse tonos žuvies! Pagavo visi sektoriai. Šiose varžybose buvo pasiektas naujas Lietuvos sugautos žuvies per varžybas rekordas!

Reziumė: varžybos tikrai buvo labai įspūdingos tiek pagautų žuvų kiekiu, tiek oro sąlygomis varžybų metu. Teko atlaikyti ir didelį karštį, ir didelę audrą, ir lietaus motulė gamta paskutinę naktį nepagailėjo. Žūklės sąlygos vis keitėsi, o karpiai kaip kibo, taip kibo ….. ir neįskaitiniai, ir įskaitiniai, bet kibo. Tiesą pasakius, per šias 50 valandų nebuvo nei kada prigulti, nei kada prisėsti.

Straipsnio pabaigoje noriu labai padėkoti Remigijui Motekaičiui už surengtas varžybas ir telkinio savininkui Stasiui Melnikavičiui už suteiktą progą pasivaržyti jo telkinyje, Remigijui už tvirtą charakterį ir atliktą didelį darbą sveriant pagautas žuvis, nes jam ne tik teko sverti didelį kiekį pagautos žuvies, bet teko tai daryti dažnai, ir naktimis, ir per lietų, nes varžybininkai gana greitai pripildydavo turimus 7 karpinius maišus. Taip pat noriu labai pasveikinti visus varžybų dalyvius su labai dideliu pagautos žuvies kiekiu, su smagia žvejyba. Manau nusivylusiu nelabai turėtų būti, nes kibo visiems, pagavo visos komandos. Ir be abejo, noriu pasveikinti visus prizininkus už gerą kovą. Renatas su Tomu, kaip visada, kaunasi iki galo, šaunuoliai vyrai, įdėjo daug pastangų ir supratimo, kad sugaudytų tokį kiekį žuvų ir varžybų antroje pusėje buvo gerokai išsiveržę į priekį. Dėkui vyrai už šaunią kovą!


>

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.