Autorius: evil Dažniausiai karpininkas
	Foto: Admirolas Karpininkų asociacijos valdybos narys

Apie vakarykštį atidarymą Nr. 2 plačiai nepasakosiu, nes gali pasirodyti, jog mes čia ne varžybauti, o linksmintis atvažiavom. Ir vėl rumunai pasirodė kuo puikiausiai: puikus restoranas, skanūs patiekalai, gyva muzika bei šokiai. Nepatingėjo organizatoriai ir po vieną kiekvienos šalies „šlagerį“ sugroti.

Varžybų dienos rytas išaušo vėsokas – tik 15 laipsnių šilumos. 6 valandą ryto kėlėmės visi ir pusryčiavome beveik tylėdami. Kiekvienas komandos narys į klausimą, ar jaučia priešvaržybinį jaudulį atsakydavo „Ne, nė kiek“, nors visi buvome įsitempę ir susikaupę. Tokia pati tyla tvyrojo ir visame kempinge – visos komandos iš namukų į automobilius nešė jaukus bei įrangą beveik nesišnekėdamos.

Pirmasis darbas – burtų traukimas. Prie ežero, kur vyks pirmasis kapitonų susirinkimas bei sektorių traukimas vykstame tik su Tomu – šiandien jis bandys savo rankos laimę. Kapitonų susirinkimai vyksta prie pat ežero, statinyje, pavadintame „Baltas balionas“. Iš tikrųjų tai net ne statinys, o pripūstas kieto audinio pastatas, neturintis nė vienos laikančios konstrukcijos. Viduje kompresoriai kartas nuo karto pučia orą, kad audinys nesubliūkštų. Viduje visus kapitonus pasitiko pusryčiai… Ir vėl tas rumuniškas svetingumas.

Po neilgų diskusijų ištraukiame burtus. Iš grįžtančio nuo teisėjų stalo Tomo veido suprantu, kad jis sektoriais nėra patenkintas. Kadangi varžybų „repeticijos“ metu jis turėjo laiko išanalizuoti visus sektorius, net neabejoju jo verdiktu: „Šūdas…“. Mūsų sektoriai ir zonos:

Linas ir Sigitas: B zona, 4 sektorius. Sektorius, kaip ir dauguma šiame ežere, visiškai be veido. Meti kuo toliau ir po to permeti dar toliau.

Saulius ir Raimondas: C zona, 11 sektorius. Šis sektorius ant šiokio tokio iškyšulio, kurį mes dalinamės su Serbijos komanda. Irgi ta pati taktika – kas toliau užmes, tas gudresnis. Pagal šiandien dieną C zona yra labiausiai pavėjinė.

Remigijus ir Povilas: A zona, 17 sektorius. Galinė ežero zona.

Bet nieko nepadarysi, jei sėkmė ir nusisuko, lieka meistriškumas. Grįžtam į kempingą ir padedam vyrams krautis daiktus į mašinas. Viskas vyksta tiksliai kaip pagal laikrodį: kiekviena mašina pristato mūsų vyrus į sektorius lygiai 10 valandą, t.y. likus valandai iki leidimo įeiti į juos. Dar po 2 valandų pasigirsta signalas ir ežero paviršių paliečia pirmos sistemėlės.

Negaliu nieko papasakoti apie sektorių perspektyvumą. Visos komandos visose zonose metė kuo įmanoma toliau nuo kranto. Markiruojantis mačiau tik kelias komandas – dugnas visur lygus, jokių šlaitelių ar gylio perkritimų. Arčiau kranto gaudė tik tos komandos, kurios ištraukė kraštinius sektorius. Pats ežeras stovi šalia milžiniškos naftos gamyklos, nuo kurios kartas nuo karto vėjas atneša aštrų sieros ar kokio kito panašaus chemikalo kvapą. Žodžiu, romantikos jokios. Ežere kartas nuo karto šokinėja nedidelio karpiokai. Dauguma jų net nelegalai – pasirodo visai neseniai į Corbu buvo suleista 40 tonų 300-graminių karpių… Nepaaiškinamas dalykas, tačiau tiek jau to.

Kaip ir rašiau anksčiau, ežeras didelis, beveik 500 hektarų. Kranto linijos ilgis – 12 km, todėl apie apėjimą pėsčiomis kalbų irgi negali būti. Važinėti su automobiliu neverta, nes nepavyks pamatyti ką daro konkuruojančios komandos. Su Generolu įsimetėme dviračius, tačiau ir su jais akmenuotais žvyrkeliais važinėti nėra jokio malonumo. Todėl visi skirstomės į mums Tomo priskirtas zonas: aš ir Generolas zonduosim tik C zoną, Remigijus ir Mindaugas – A zoną, jis pats ir Darius – B zoną. Taip bus lengviau ir patogiau visiems. Žinias vieni kitiems kaip visuomet perduodame per racijas. Žinios pirmomis valandomis paprastos: visose zonose sėdame prie populiariausios šiose varžybose komandos – Rumunijos. Prie kiekvieno Rumunijos sektoriaus nuolat būriuojasi bent 10 kitų šalių atstovų būrelis, kurie nuolat konspektuojasi kiekvieną varžovų veiksmą: metimo atstumas, švinų dydis, pavadėlių ilgis, kelintą valandą pyptelėjo, ar prieš tai buvo šerta ir t.t. Jie, kaip šeimininkai, geriausii pažįsta ežerą, todėl daugiausiai galima iš jų „pasimokyti“. Po valandos pirmas kibimas mūsiškiams Linus ir Sigitui, deja, karpiokas prie graibšto atsikabina. Nusivylimą greit bando pataisyti Saulius su Raimondu – per 4 varžybų valandas pagauna 4 karpius ir, deja, 4 kibimus „pramazina“. Pas Remigijų ir Povilą visą dieną ramu. Kitos komandos irgi po truputį gaudo – iki pirmojo svėrimo daugelis komandų turėjo 2-8 žuvis. Karpiai nedideli, dauguma vos vos viršija 2 kg. Tiesa, C zonoje girdėjome griausmingus žiūrovų plojimus, tačiau taip ir neišsiaiškinome, kas ir kokią žuvį ištraukė. Buvo keletas komandų, kurių pagautų žuvų skaičius viršijo 10, tačiau, nė vieno įskaitinio karpiuko, kuris pagal FIPS taisykles yra 1,5 kg. Va tau ir buratinų ežeras…

Turėjome kelis nesusipratimus su teisėjais. Remigijus gavo velnių nuo jų dar prieš varžybas, kai bandė ruoštis meškeres jų dar neįsinešęs į sektorių, t.y. prieš 11 valandos signalą. Kitas nesusipratimas – rimtesnis. Dėl neaiškių priežasčių Sauliaus ir Remigijaus sektoriaus plotis – tik 10 metrų. Pagal FIPS taisykles sektorius turėtų būti dvigubai didesnis, t.y. 20 metrų. Kviečiamės vieną teisėją po kito, nė vienas negali rasti sprendimo: jei jie mums praplatintų sektorių, kairėje ir dešinėje mes „įeitume“ į kaimynų zoną. Galų gale jau temstant atvažiavęs pagrindinis teisėjas praplatina mums sektorių iki „patenkinamo“ pločio. Iš tikrųjų ne mes vieni tokie – sektoriai daug kur nesiekia 20 metrų. Ko gero rytoj per kapitonų susirinkimą dėl to bus daug triukšmo.

Grįžtant prie pasakojimo apie ežerą: rumunai ir čia visus nustebino. Įvažiavimus į ežerą saugo ginkluota apsauga arba policija. Ant kranto, pirmą kartą šių varžybų istorijoje, yra ne tik tualetai, tačiau ir švarūs ir nauji dušai bei kriauklės nusiprausti. Teisėjų brigados, bent per pirmąjį svėrimą, pasižymėjo operatyvumu bei greitumu.

Turėjome ir vieną nedidelę netektį bei vieną didelį atradimą. Linui ir Sigitui įskilo vienas meškerės žiedas. Įskilo labai nežymiai, todėl tik metimo metu nutraukus 5-tą sistemą pavyko atrasti šių nutrūkimų priežastį. O atradimą padarėme ne tik mes, tačiau ir daugelis į varžybas atvykusių komandų. Pasirodo, Ruminijos „auksarankiai“ jau kelis metus gamina itin kokybiškas anglies pluošto kobras. Kas žvejoja karpius ir domisi naujovėmis žino, koks tai puikus įrankis. Rankoje ji nesveria nieko, o boilį „spjauna“ net 30% toliau nei plastmasiniai analogai. Dar įdomiau tai, kad čia tos kobros gerokai pigesnės nei angliški analogai, kainuojantys virš 100 svarų. Dabar visame ežere girdisi specifinis, tik anglinei kobrai, būtingas šaižus garsas metant boilį.

Jau grįžome atgal į kempingą – nuo 19:30 sutemsta ir visas pagalbinis komandos personalas privalo palikti sektorius. Aišku, išvažiuojant rumunai dar nebuvo paskelbę pirmojo svėrimo rezultatų, todėl net nežinome tikslių skaičių. Tikimės, kad rezultatai bus Internete paskelbti dar šiandien. Baigiant rašyti šį straipsnį paskambino Remigijus – jų komanda irgi „atsidarė“, pagavusi gerokai didesnį, 5-6 kg karpį. Viskas tik prasideda!

O mes – miegot.

Romania 006