FIPSed 2011 metų pasaulio karpių gaudymo čempionatas. Italija. Pabaiga


Rėmėjai:

Jurgis (Evil)

Lietuvos karpininkų rinktinė užėmė tryliktą vietą šių metų FIPSed pasaulio karpių gaudymo čempionate. Nė vienas iš dešimties mūsiškių, važiavusių į varžybas, nėra prietaringas. Tačiau, tai, kas dėjosi Italijoje, daugelį mūsų rinktinėje (ir namie pasilikusius) privertė išsigąsti – tokios nelaimingos kelionės dar neesame turėję. Jei reiktų išvardinti visas nesąmones, kurios mus persekiojo praėjusią savaitę, užtruktų labai ilgai. Todėl papasakosiu tik pačius bjauriausius nutikimus, kurie išderino tiek besivaržančių, tiek atsarginių, tiek vadovaujančių komandos narių veiksmus. Negaliu pasakyti, ar be šių nutikimų mums būtų pavykę užimti aukštesnę vietą. Tačiau jie tikrai trukdė. Be to, nelaimes prišaukdavome ne tik sau, bet ir aplinkiniams…

1. Vyrams tik išjudėjus iš namų, Lenkijoje, sugenda autobusiuko ventiliatorius. Iš karto pasakysiu, kad autobusiukas yra apynaujis, todėl vizualiai tikrai atrodė techniškai tvarkingas. Taigi – pirmas remontas jau Lenkijoje ir komanda važiuoja toliau.

2. Varžybų išvakarės. Atvažiavus apsidairyti prie ežero, autobusiukas sugenda dar kartą. Šį kartą nukrenta generatoriaus diržo skriemulys ir, važiuoti galima, tačiau tik tiek, kiek atlaikys akumuliatorius.

3. Atidarymo ceremonija. Florencijoje nuomojantis mašiną man užblokuojama banko kortelė. Tiesiog SEB‘as sumąsto, kad aš savo PIN kodo neatsimenu. Tuo pat metu Nordea ir Swedbank sistemos 2-ms valandoms „pasiskolina“ pinigus, pervedamus iš kitų tų pačių bankų sąskaitų. Liekame be automobilio, nes iki išvažiavimo iš Florencijoj pinigų kreditinėse kortelėse taip ir nepamatome. Įdomi tvarka – norite išsinuomoti mašiną, turėkite kreditinę kortelę. Turite kreditinę – dar turėkite užstatą kortelėje…

4. Atidarymo ceremonija. Florencijoje autobusai po atidarymo jau pasiruošę pajudėti į provincijas, kur vyks varžybos. Tomas vos ne gula po autobuso ratais, vairuotojo prašydamas, kad sulauktų manęs ir Ruslano, be nuomotos mašinos grįžtančių iš Florencijos oro uosto. Na o mes iš ten važiuojame taksi, kuris… pasiklysta!!!! Patikėkit, vyručiai, kaip nejauku, kai tamsoje pasiklydęs taksistas kažkokiame skersgatvyje klausia juodaodžio praeivio kelio…

5. Varžybų rytas. Organizatoriai atsisako Lietuvos rinktinę registruoti varžyboms, nes mes – vienintelė komanda, nesumokėjusi startinio mokesčio. Su Tomu kimbam į atlapus organizatorių atstovui, nes dar gegužės mėnesį padarę pavedimą iš jų pačių gavom patvirtinimą, kad jie gavo mūsų pinigus. Varžytis mums galų gale leidžia, bet liepia kuo greičiau pateikti įrodymus, kad esame tuos pinigus sumokėję.

6. Antra varžybų diena. Bevažiuojant iš kempingo, vėl sugenda tik vakar suremontuotas autobusiukas. Šį kartą gedimas rimtesnis – bėda su dyzelio purkštukais.

7. Antra varžybų diena. Rumunijos komandos vairuotojas, mielai sutikęs padėti mūsiškiams ir nutempęs mūsų Renault griuveną savo autobusiuku į autoservisą, pakeliui sugeba atrasti kažkokius žemus vartus ir beveik nusiplėšia savo mašinos stogą.

8. Trečia varžybų diena. Varžybų teisėjas vakare mielai mus sutinka pavėžėti į kempingą. Važiuojame jau tamsoje ir su jo Audi nuskrendame į griovį.

9. Trečia varžybų diena. Išsikapanojame iš griovio. Važiuojant toliau kažkokiame miestelyje prieš pat Audi priekį pasiploja vyrukas su britva.

10. Ketvirta varžybų diena. Italų servizo meistrai pareiškia, kad nieku gyvu neduos garantijos netgi mūsų Renault kelionei iki namų. Už tokį „remontą“ susimokame 1000 eurų (?!)

11. Ketvirtoji varžybų diena. Užimame „laimingą“ 13 vietą.

12. Kelionė namo. Autobusiukas tik pusę kelio nuvažiuoja normaliai. Kita kelionės pusė lėta – autobusiuko variklis nebetraukia, vėl pradeda nuolat gesti. Kai vyrai įvažiuoja į Vilnių, autobusiuko variklis numiršta visiškai… Perskaičiau, ką parašiau, ir pačiam juokinga – kažkuriam iš mūsų komandos narių tikrai reiktų į bažnyčią nueit :)

Varžybų organizatoriai

Sunku objektyviai vertinti varžybų organizavimą, kai mums tai tik antrasis pasaulio čempionatas. Gana sunku pasikliauti ir rusų, latvių ar moldavų palyginimais, kas būdavo anksčiau – kažkaip labai daug bumbėjimo girdėjau iš „artimųjų“ mūsų kaimynų. Varžybų atidarymo ceremonija buvo grandiozinė. Deja, italai ją per ilgai užtęsė ir dalyviams, kepantiems saulėje atvirame hipodrome, tai tapo nebe švente, o kančia. Karpininkų čempionato uždarymui organizatoriai parinko fantastišką Pietrafitta miestelio vietą, iš kurios atsiveria nuostabi panorama. Tačiau visiškai nepagalvojo apie tai, kad sveikinimo kalboms ir šalių laimėtojų himnų grojimui tikrai neužteks garso, kurį skleidžia… nešiojamas magnetofonas. Todėl 22 delegacijų šurmulyje matėme tik žiopčiojantį pranešėją ir tik iš tylaus niūniavimo suvokdavome, kad čia grojamas kurios nors šalies himnas. Uždarymo banketas buvo nepriekaištingas ir buvo surengtas prabangiame restorane. Deja, organizatoriai iš anksto (kaip įprasta), neįspėjo komandų, apie aprangos kodą, privalomą tokioms įstaigoms, todėl visų dalyvių marškinėliai ir šortai visiškai nederėjo su restorano aplinka ir frakuotais padavėjais, kurie nuo tokio margo vaizdelio irgi buvo sutrikę. O dabar apie pačių varžybų organizavimą. Pietrafitta – idealus ežeras rimtoms karpininkų varžyboms, nes daugiau nei 90% sektorių yra lygiaverčiai (krantas, gilėjimas, dugno struktūra), t.y. visos komandos turėjo gana vienodas sąlygas. Tokios lygios sąlygos leido intensyviai gaudyti visoms komandoms, todėl iki paskutinių minučių nežinojome, nei kelinti būsim mes, nei kas užims pirmąsias vietas. O juk nedaug trūko, kad broliai latviai būtų nukarūnavę Pietų Afrikos Respubliką! Lyginant su pernai metais, kai Anglijoje vykusiame čempionate teisėjavo ir tvarką prižiūrėjo kareiviai, šiemet griežtos tvarkos ir net teisėjų trūko. Dieną, per patį karštį, teisėjai dingdavo. Kartą vidurdienį apėjęs visą ežerą sutikau tik 2 vyrukus, vilkinčius žaliais teisėjų marškinėliais. Tačiau vėstant orui tie žaliamarškiniai išlįsdavo iš savo pavėsių ir iki paryčių nuolatos vaikščiodavo palei sektorius. Teko pašnekėti su keliais teisėjais – tai pradedantys karpininkai, kuriems ko gero be jokio atlygio buvo pasiūlyta teisėjauti ir tuo pat metu pamatyti, kaip gaudo geriausi pasaulio karpininkai. Gražiausia buvo žiūrėti, kaip tie patys žaliamarškiniai po varžybų pabaigos signalo nė kiek nesidrovėdami vaikščiojo po sektorius ir prašinėjo jaukų ir masalų. Ir kad jūs žinotumėt, kiek jie jų gavo: glėbiais nešė į savo mašinas. Ir mes dosniai apdovanojom savo teisėjus – net keli Italijos karpininkai šį sezoną žvejos Deepex ir Renmar boiliais :) Nežinau, ar dėl teisėjų stygiaus, ar dėl karščio, nuolat vėluodavo tarpiniai varžybų rezultatai. Ir dar blogiau – rezultatų kopijų teisėjai nepristatydavo į sektorius. Kapitonai turėdavo sėdėti organizatorių būstinėje ir laukti valandą ar dvi vėluojančių duomenų. Atitinkamai ir jums savo straipsniuose pateikdavau pavėluotus duomenis… Iš esmės, teisėjams trūko kompetencijos. Kiekvieną jiems užduotą klausimą jie racijomis perduodavo organizatoriams, nes patys dažnai nežinodavo, kaip atsakyti. Mano, ir daugelio kitų, nuostabai, teisėjų stygių prie ežero kompensavo komandų tarpusavio savikontrolė. Nebuvo nei ginčų, nei pykčių, visi stengėsi elgtis pagal taisykles. Na, gal ne visi, tačiau dauguma komandų dirbo gana sąžiningai.

Lietuvos rinktinės taktika

Jau pasakojau, kad šiemet, rėmėjų dėka, likus 3-ms savaitėms iki varžybų, komandai pavyko nuvažiuoti pasitreniruoti į Pietrafittą. Visi tikslai, kuriuos kapitonas kėlė treniruotės metu, pasiekti 100%: atradome, kur žuvis laikosi, kokius masalus ir jaukus ji mėgsta ir t.t. Todėl į varžybas važiavom tiksliai žinodami, kaip, ant ko ir kur gaudysim. Ežero dugnas molėtas, pradžioje lėtai, po to staigiai gilėjantis. Tiek treniruotės, tiek varžybų metu žuvis laikėsi labai toli nuo kranto, todėl daugiausiai karpių pagaudavo „toliašaudžiai“, užmetantys 120-150 metrų. Gylis tokiu atstumu nuo kranto irgi nemažas – 8-10 metrų. Jaukinome išskirtinai lietuviškais jaukais: specialiai varžyboms „Deepex“ ir „Renmar“ mums paruošė žuvies bei čili boilių, naudojome „Renmar“ peletes ir aišku, „Deepex“ kanapes. Gaudėme ant tų pačių pavienių pašarinių boilių arba iš viršaus prie jų pridėdami plaukiančius CC Motore, Mainline arba Dynamite Baits „popikus“. Zig-rig sistemoms naudojome 4-6 metrų 0,20 – 0,26 mm monofilamento pavadėlius bei dirbtinius spalvotus masalus. Tokio ilgio pavadėliai buvo užmetami labai paprastai: metikas stovi užsimojęs meškere, o kitas komandos narys laiko įtempęs pavadėlį jam už nugaros tarp pirštų spausdamas masalą. Metimo metu antrasis narys atleidžia pirštus ir pavadėlis tvarkingai nuskrieja į ežerą.

Lietuvos rinktinės klaidos

Pagrindinės klaidos buvo dvi. Ir jas abi mes padarėme, nes į kai kuriuos dalykus nesugebėjome žvelgti toliaregiškiau. Pirmioji, organizacinė klaida – važiavimas viena mašina. Dar vasaros viduryje, suskaičiavę visas rėmėjų lėšas bei bendrus įnašus turėjome dvi išeitis – arba važiuoti komfortiškai dviem mikroautobusais (o gal net kemperiais) į varžybas, arba keliauti viename autobusiuke, tačiau skirti pinigų ir treniruotei. Aišku, antrasis variantas mums buvo gerokai priimtinesnis ir į varžybas atvažiavome tuo prakeiktuoju Renault… Antroji klaida irgi susijusi su treniruote. Kadangi treniruotės metu puikiai kibo karpiai, varžybų taktika ir buvo paremta treniruotės metu buvusiomis sąlygomis: pagrindinis jaukinimas baltyminiais kukuliais, peletėmis, kanapėmis, gaudymas nuo dugno. O varžybų antrąją ir trečiąją dieną išaiškėjo, kad geriausia dirba zig-rig sistemos, kurios treniruotės metu nebuvo išbandytos. Sistemą pasidaryti nėra sudėtinga – mūsų vyrai greit persiorientavo ir pirmų karpių ant zig‘ų ilgai laukti nereikėjo. Didesnė bėda – jaukas šioms sistemoms. Mes jo neturėjome, todėl jaukinome sausu „stick mix“ pašaru, kurio kiekviena komanda turėjo tik tiek, kiek užtektų PVA kojinėms. Taigi, taupėme sausą pašarą, kuris turėjo vilioti karpius, stovinčius viduriniuose vandens sluoksniuose, lėtai skęsdamas.

Kitos komandos

Aišku, kaip visada, čia išsiskyrė Pietų Afrikos Respublika. Vyrukai su termoapranga, saugančia nuo perkaitimo, nuolatos savo jėgas atstatantys kažkokiais miltelių-tablečių kokteiliais ir besilaikantys nerealios drausmės. Aplink visą ežerą išdėstyti komandos stebėjotai, viską raportuojantys ne racijomis, o telefonais (kad konkurentai nepasiklausytų dažnio). Visi šie faktoriai komandą vėl padarė neįveikiamą jau ketvirtus metus iš eilės… Turėjome galimybę po varžybų pabendrauti su euforijos apimtais Pietų Afrikos Respublikos komandos atstovais. Tik pasibaigus varžyboms jie paliko savo sektorius (meškeres suvynioja ir daiktus surenka pagalbinis personalas) ir susirinko organizatorių būstinėje. Vis dar įsitempę visi suklaupė ir pasimeldė. Tik tada atsipalaidavo, nusipirko šalto alaus, ledų ir ramiai išsidrėbė ant suolų ir noriai bendravo su kitų komandų atstovais. Čia, organizatorių būstinėje, įvyko „nedidelis“ nesusipratimas: iš savo vietų atsistojusi Pietų Afrikos Respublikos rinktinė atėjo mūsų pasveikinti užėmus garbingą trečią vietą… Kol mes susiprotėjome, kad mus painioja su latviais, ne viena bendra nuotrauka buvo padaryta ir ne viena vyno stiklinė išgerta :) Rusija atvyko su 22 asmenų delegacija. Deja, juos gelbėjo tik vienas kraštinis sektorius, tempęs už ausų visą komandą. Tačiau kadangi kitos dvi zonos pagavo po vieną žuvį, vyrukai liko už lietuvių, 14-oje vietoje. Labai patiko stebėti Anglijos komandos darbą sektoriuose. Nė vieno pašalinio veiksmo ar žingsnio – viskas po ranka, viskas paruošta. Vyrai dirbo kaip robotukai. Italijos rinktinė savo prastu pasirodymu nuvylė visus. Kur tai girdėta – čempionato šeimininkai savo gimtajame ežere taip prastai sugaudė!!! Kazachstano rinktinė, kaip ir Lietuva, antrą kartą dalyvaujanti pasaulio čempionate pasijuto kaip žuvis vandenyje. Karštis jiems – įprastas dalykas, o zig-rig sistema jie namuose gaudo nuolatos. Tai jiems garantavo vietą pirmajame dešimtuke. Na, ir aišku Latvijos rinktinė, paskutinę varžybų dieną išgąsdinusi ir Angliją, ir Pietų Afriką. Stiprūs, daugiametę tarptautinių varžybų patirtį turintys mūsų kaimynai dvi varžybų dienas gaudė neblogai. O paskutiniąją jie atrado vieną „stebuklingą“ masalą. Va tada ir prasidėjo. Žuvis jie traukė vieną po kitos. Net nuskambėjus varžybų pabaigą pranešančiam signalui A zonoje esanti latvių komanda traukė žuvį!

Lietuvos komanda

Šiemet, kaip ir pernai, į čempionatą važiavo geriausi Lietuvos karpininkai. Žvejai, kuriems užteko kantrybės, laiko, užsispyrimo bei žinių dalyvauti visuose atrankos etapuose bei nugalėti varžovus. Pagrindinę savybę, kuri, mūsų su Tomu nuomone, yra svarbiausia tokio masto varžybose, turėjo visos 4 mūsiškių komandos. Tai – atsparumas nuovargiui ir užsispyrimas. Įsivaizduokite 3 paras alinantį karštį, kai kepinant saulei turi nuolatos jaukinti ir permetinėti meškeres. Naktį ilsėti irgi negali. Permetinėji, stebi kaimynus, trauki žuvį… Gal kam iš skaitytojų tai ir atrodys paprasta, tačiau patikėkit, tokiame karštyje viskas sulėtėja, o po paros ar dviejų perkaitusius smegenis apima tokia apatija, kad nebesinori nieko… Todėl reiškiu didžiulę pagarbą vyrams, kurie atsilaikė tokiame karštyje ir nepasidavė stresui dėl sugedusios mašinos, „nesumokėto“ startinio mokesčio ir kitų nesklandumų. Šiemet beveik visi mūsiškiai pamiršo, kad Lietuvoje jie buvo konkurentai ir komanda jau panašėjo į vientisą darinį, kur kiekvienas pasiryžęs padėti kitam. Grįždamas namo vis galvojau, su kuo sulyginti šių metų rinktinę. Jei pernai, pirmą kartą dalyvaudami pasaulio čempionate, buvome tarsi naujagimiai, šiemet jau galėčiau mus tituluoti ikimokyklinukais. Teneįsižeidžia nė vienas komandos narys – kalbu ne apie mokėjimą žvejoti. Šį pavadinimą taikau ir mums su Tomu, ir varžybų atrankai Lietuvoje, ir suvokimui, kad mes važiuojame ne į individualias varžybas, o atstovauti savo šalį. Mums dar tikrai trūksta pasaulinės varžytinės patirties. Neabejoju, kad kitąmet, Rumunijoje, jau galėsime save drąsiai vadinti pradinukais – turime metus laiko išanalizuoti savo klaidas ir išmokti jų nebekartoti…

www.zvejokliai.lt

Parašykite komentarą