Olegas Ružickis
Karpininkų asociacijos narys
PASAULIO ČEMPIONATĄ PRISIMINUS
Labai norėjau pateikt į pasaulio čempionatą ir neapsirikau. Renginys nerealus! Man patiko viskas- ir kelionė (išskyrus keltą), ir komandų pristatymas, normali salė, (nereikia norėt prabangios pilies!). Vakarienei maistas kaip maistas, nieko ypatingo, bet valgyt galima.
Po kapitonų susirinkimo išgirdom naujienas, kur kas žvejos ir kiek organizatoriai planuoja, jog bus pagauta žuvų. Prognozavo pirmai vietai A ir B zonoj po puse tonos karpių, kurių vidurkis iki 5 kg. Iškart nusivyliau, niekada dar negaudžiau virš šimto kilogramų karpių per parą, neįsivaizduoju kaip taip daryt ir netgi nežinau nei vienos komandos Lietuvoj, kuriai tai būtų ne naujiena. Šioj vietoj supratau, kad man (mums) iki aukso- kaip iki mėnulio! Kitą dieną laukėm burtų. Nusprendėm, kad Jurgis išvežios visas tris komandas po vieną po burtų traukimo (1 klaida), todėl, jog turėjom mažai laiko pasiruošti, mūsų komanda važiavo paskutinė ir viską reikėjo daryt bėgant. Gan rimtai pavargau dar nepradėjus žvejoti. Nusprendėm, kad Arvydas tyrinės dugną su markeriu, o aš statysiu palapines ir ruošiu pašarus.
Prieš mus vien žolynas, markeris nekyla. Randam vieną švarią vietelę, maždaug 80 m. nuo kranto, gylis 5.6 m. Su antru markeriu radom dar viena „langą“- 35 m. ir 3.2 m. gylio (1 brovkė). Kažką rast daugiau per tą laiką nepavyko. Nusprendėm užmest dvi meškeres į tolį (vidurines) ir dvi arčiau (kraštines), kad patys savęs neblokuotumėm. Šert nusprendėm skirtingai- artimą tašką kanapėmis, grūdai ir sausu pašaru su krabu, tolimą tašką- su Korda Krusha smulkinti boiliai, tigriniai riešutai ir peletės, užmetamos su kroatiška raketa. Kiekvieną metimą atliekam su PVA kojine. Nemačiau, kad kas nors (ką galėjau matyt) naudotų PVA- šitoj vietoj aš manau mes buvom pranašesni.
Mūsų sektorius buvo B9, kaimynai- iš dešinės prancūzai, iš kairės bulgarai. Prancūzų matosi patyrusi komanda- apstatė savo sektorių keturiomis (!!!) palapinėmis ir dar pastatė lietsargį. Apie kažkokią žvalgybą į kaimynus galima pamiršt. Bulgarai mano manymu silpnoka komanda- pora kartu ištraukė su savo raketa savo markerį ir per visas varžybas neišjunginėjo signalizatorių (tiek užmetant tiek ištraukiant). Tai mus vedė iš proto…
Kada radom tam tikras gaudymo vietas, suklipsavom markerius, užmetėm meškeres, pašėrėm taip, kaip nusprendėm- su krabu vizualiai, su raketa į tolima markerį, su žiūronų pagalba nustatėm atstumą ir užklipsavom raketą. Po greito pašėrimo ištraukėm abudu markerius. Toliau pašėrimus darėm taip- sumetam užklipsuotus markerius, pašeriam labai tikslingai ir ištraukiam juos. Permetimo metu irgi klipsavome meškeres ir permetinėjom į tą tikslią, švarią vietą, kiekvieną metimą be išimčių su PVA kojine. Taip ir dirbom tikslingai visas varžybas.
Iš ankstesnės informacijos apie ežerą žinojom, kad labai svarbu išsirinkti tinkamą sistemą ir pavadėlį. Aš asmeniškai naudojau ledkorą ir klipsą SPRO, kuris labai gerai numeta svarelį (rekomenduoju, Fox analogas už 2 kart mažesnę kainą). Kada pagavo karpį Tomas su Remiu, aš per raciją paprašiau Tomą apibūdinti pavadelio tipą ir rišimo būdą. Tomas ne tik paaiškino, bet ir perdavė per Jurgį surištą analogišką pavadėlį. Pavadėlis iškart buvo panaudotas ir po 5 valandų ant jo buvo labai rimtas kibimas, toks „paravozas“, kad aš pagalvojau, tuoj iš ritės dūmai pradės kilt. Arvydas karpį pakirto ir iškart pajautė, kad kitam gale tikrai ne buratinas, net nepavyko jo sustabdyti- kabliukas įsirėžė rimtai (rekomenduoju Gamakatsu super 4 numerio). 
Šiaip taip pavyko karpį sustabdyti ir Arvydas pradėjo jį traukt atgal.
Tamsu, nieko nematyti (22.00 val. pagal jų laiką). Ir staiga pajuto mirtiną „zacepą“, viskas, žuvis stovi ir nei iš vietos- nei ten nei atgal. Aš greitai per raciją apibendrinu padėtį, iškart Remis duoda patarimą- paleiskit, gal pats išeis, visada spėsit valą nutraukt! Dar 20 min. bandom kažką išspaust, bet visos pastangos veltui. Po pusvalandžio raunam per jėgą ir nutraukiam valą. Apmaudu. Arvydas iki pačios pabaigos varžybų kaltino save, bet viską darėm kaip priklauso, tiesiog nepasisekė! Karpis užkibo iš arti, šiam atstumui jau neturėjome klipsuotų meškerių, todėl tamsoje meškerę užmetėme pagal nuojautą. Daugiau šia naktį kibimų nebuvo. Kitą dieną Tomas dar surišo keletą savo pavadėlių, Jurgis juos mums perdavė ir mes toliau tęsėm savo pasirinktą taktiką- markeris, meškerės, spodas ir t.t.
Po pietų mus aplankė Alfredas, kuris davė kelis patarimus ir surišo keletą pavadėlių. Pabandymui viena meškerė su Alfredo dovana keliauja į tolimąjį tašką. Ir mažiau nei po valandos- kibimas. Arvydas pakerta, šiek tiek palaiko ir … o siaube, ir antra žuvis atsikabina. Mums norisi verkti, kad taip nesiseka. Mano manymu (jau po varžybų) priežastis- labai mažas kabliukas- berods 10 numerio (antra mūsų klaida). Pas Tomą su Remiu ir pas mus viso trys kibimai ir nei vieno atsikabinimo kol naudojom 4 numerio Gamakatsu kabliukus. Gal būt rečiau, bet užtikrintai pasikirsdavo. Paskui per raciją gavom pasiūlymą pereiti ant Alfredo surištų sistemų ir masalų. Nors vieną meškerę mes vis dar laikėme ant kibiausio masalo. Labai nenorėjau keisti taktikos, bet atsižvelgiau ir į kitų komandos narių siūlymus. Tačiau daugiau pas mus kibimų nebuvo.
Paskutinį rytą kažkaip net užsimiršome, kad laikas skiriasi keletu valandų ir pradėjome spodinti be dvidešimties minučių devynios. Mums niekas nepriekaištavo dėl to. Ačiū Dievui. Likus dviems valandoms iki varžybų finišo Arvydas dar kartą permetė vieną meškerę ir taip toli, kad aš dar tokio galingo metimo nebuvau matęs. Jau pamaniau, kad slovėnai tuoj atlėks iš kito kranto ir pradės reikš pretenzijas, jog mes žvejojame jų zonoje, nors tarp krantų ne mažiau kaip 250 metrų. Tačiau ir šis tolimas metimas mums nedavė jokio rezultato ir nukabinę nosis mes baigėme pirmąjį pasirodymą Pasauliniame karpių gaudymo čempionate pagal FIPS taisykles.
Foto- Evil