Lietuvos rinktinės nuotykiai 2014 m. karpių žūklės čempionate Italijoje,

arba

istorija, kaip lietuvius parklupdė pasaulio čempionai.

2014m rugsėjo 24-27 dienomis Italijoje, Pietrafitta ežere, vyko 16-asis karpių žūklės pasaulio čempionatas, kurį organizuoja FIPSed. Čempionate dalyvavo 24 rinktinės iš įvairių pasaulio šalių, tame tarpe ir mūsų. Pasibaigus varžyboms, apdovanojimų ceremonijos metu, skelbiant komandinę įskaitą, aukščiausiai buvo iškelta Kroatijos vėliava, kiek žemiau Prancūzijos ir Belgijos vėliavos. Tuo tarpu Lietuvos rinktinė užėmė 12- tą vietą. Asmeninėje įskaitoje (iš 72-jų porų), pasaulio čempionų titulą iškovojo  Kroatų rinktinės pora, kuri žuvavo A zonoje, vicečempionais tapo Prancūzų rinktinės atstovai iš C zonos. Trečią vietą asmeninėje įskaitoje  iškovojo kita Kroatijos pora iš B zonos. Mūsų šalies geriausiai pasirodžiusi pora (aš-Remigijus Pupelis ir Justas Barakauskas) asmeninėje įskaitoje likome ketvirti.

Kaip nusiritom iki to, kad finišo tiesiojoje pralaimėjome Pasaulio čempionams? Šis klausimas man neduoda ramybės nuo pat varžybų pabaigos ir žinau, kad apie tai mąstysiu per visą žiemą. Su kolega Justu ieškome klaidų savo veiksmuose, juk tokia proga gyvenime pasitaiko tik vieną kartą, bet apie tai kiek vėliau…

Nežinantiems pasakysiu, kad šalies rinktinė šiais metais buvo formuojama vykdant atranką dviem etapais. Pirmas etapas – du turai (UAB ‚,PALIŪTIS“ taurė ir ,,CCMOORE“ taurė) – į antrą etapą patenka 10 stipriausių komandų. Antras etapas (finalinis) – ,,CAMINARE”  taurė ir kvalifikacinis testas.  Po šio etapo, kuris vyko Pykaičiuose, paaiškėjo kam teko laimė ir atsakomybė ginti Lietuvos karpininkų garbę Pasaulio čempionate. Tai 2014 metų Lietuvos sportinės karpių žūklės čempionai, komanda ,,Broliai rankelės”, kuriai atstovo broliai: Darius ir Modestas Grigaičiai. Beje, Modestą pakeitė ir į pasaulio čempionatą vyko Mantas Staškus. Taip pat vietą rinktinėje išsikovojo 2014 metų vicečempionai, komanda ,,Renmar” su Andriumi Būdeliu ir Augustu Šimukoniu priešakyje. Ir pagrindinę rinktinės sudėtį užbaigėme mes, 4-tą vietą LT čempionate užėmusi komanda ,,Sazanas-CCMoore”, kuriai atstovavau aš, Remigijus Pupelis, ir mano kolega Justas Barakauskas. Rinktinės kapitonas ir siela buvo Tomas Būdas, kuriam šiais metais tiek pasiruošimo metu, tiek čempionate padėjo Saulius Navickis. Visi paminėti žmonės po ,,CAMINARE” taurės apdovanojimų buvo pakviesti pasilikti ir aptarti gairių, kaip toliau ruošiamės  pasaulio čempionatui. Pasitarimo metu buvo sudėliotos gairės ir datos, kada ir kur turime visi susirinkti, kad pasirinktume jaukus, atidirbtume ir susiderintume tam tikrus bendrus veiksmus, atliktume treniruotes.

Pirmas susitikimas buvo numatytas Druskininkuose, prie Ilgio ežero. Pasitarimo tikslas – jaukai. Turėjome nemažai informacijos apie telkinį, kuriame vyks čempionatas iš internetinių puslapių, kolegos buvo susisiekę su komandomis, kurios dalyvavo Italijos čempionate, vykusiame tame pačiame telkinyje. Be to, turėjome 2011 metų rinktinės patirtį, nes tais metais pasaulio čempionatas vyko būtent Pietrafitta ežere. Apibendrinus informacija buvo tokia: dominuoja saldus jaukas, laiminčios komandos dienomis žuvauja viduriniuose vandens sluoksniuose, be to telkinyje yra begalė moliuskų bei vėžių. Todėl dėl žuvavimo taktikos buvo nutarta vienareikšmiškai, kad dienomis pagrindinis dėmesys skirtas žūklei viduriniame vandens sluoksnyje, tuo tarpu naktimis – žūklė nuo dugno.

Pasirenkant jauką dugnui buvo priimtas bendras nutarimas, kad su klasikiniu saldžiu jauku konkuruoti prieš stipriausias pasaulio komandas vargu ar pajėgtume, todėl reikia kažko išskirtinio. Nusprendėme, kad Renaldo Marčiukaičio gaminami HNV baltyminiai kukuliai yra tai, ko mums tikriausiai reikia. Manėme, su saldukais geriausiu atveju galime būti vidutiniokai, to mums per mažai, norėjome laimėti. Todėl  pagrindinis jaukas, skirtas dugnui, buvo pasirinktas ,,Renmar baits ” HNV baltyminiai kukuliai (tirpstantys ir netirpstantys) bei HNV granulės. Be to, į jauko sudėtį įtraukėme grūdines kultūras (kukurūzai, kanapės, penkių grudų mišinys, tigriniai riešutai). Nepamiršome ir jauko, skirto žuvauti viduriniuose vandens sluoksniuose. Komandai skirto jauko kiekis yra ribojamas iki 200 kg per varžybas. Viską sudėliojus pagal preliminarią jaukinimo programą gavosi, kad kiekviena komanda savo nuožiūra galėjo pasiimti 60 kg jauko. Mūsų komanda papildomai pasiėmė 23 kg grūdų (kukurūzų, 5 grūdų mišinio) ir 30 kg biraus ,,Lorpio“ jauko.

Antras susitikimas pagal planą įvyko po dviejų savaičių prie to paties telkinio. Susitikimo tikslas – treniruotės žuvauti viduriniuose vandens sluoksniuose vadinamąja ,,ZIGo“ sistema. Šis žūklės būdas nėra kuom nors ypatingas, bet mūsų šalies žvejai dar tik pradeda įsisavinti šį būdą. Nežinantiems kas tai yra galiu paminėti, kad žuvaujama ta pačia dugnine meškere, net švino segimo sistemą galima naudoti tą pačią, tik masalas guli ne ant dugno, o viduriniame vandens sluoksnyje. Principinis skirtumas nuo dugninės meškerės yra pavadėlio ilgis ir išskirtinai plūdrus masalas. Žuvaujant ,,ZIGu”“ masalas nuo dugno pakyla per visą pavadėlio ilgį. Puikiai supratome, kad per vieną dieną neišmoksime žuvauti ,,ZIGu”, bet pasidalinti patirtimi ir aptarti techninius dalykus tikrai buvo verta. Be to, mus konsultavo ir savo patirtimi pasidalino vienas geriausių Lietuvos sportinės karpių žūklės specialistų, bei didžiausią patirtį turintis iš visų Lietuvos žvejų žuvauti viduriniuose vandens sluoksniuose karpius, komandos kapitono padėjėjas Saulius Navickis. Nežinau, kiek tas susitikimas buvo naudingas kitiems komandos nariams, bet bent jau mūsų pora, panaudojusi turimą patirtį ir išmoktas pamokas per treniruotę, varžybų metu sugavo daugiau kaip 60%  žuvies būtent viduriniame vandens sluoksnyje. Po treniruotės dar kartą buvo aptartos taisyklės, kurių nežinojimas, o tiksliau jų nesilaikymas, gali grėsti net komandos diskvalifikavimu.

Sekantis visos komandos susitikimas buvo jau Kaune. Pasikrovėme įrangą, jaukus ir į kelionę. Dviejų automobilių karavanas pajudėjo link saulėtosios Italijos. Ar įmanoma keliauti be nuotykių? Manau, kad ne tik neįmanoma, bet ir neįdomu. Todėl automobilių kaprizai, nukrypimai nuo maršruto, ar nuotykiai kamščiuose yra kelionių kasdienybė, apie kurią neįsiplėsiu. Draugiška kompanija, nuotykiai, bėgantys pro langą vaizdai ir besikeičiantys kilometrų skaitiklio parodymai ant automobilių prietaisų skydelio liudijo, kad nenumaldomai artėjome prie telkinio, kur vyks pasaulio čempionatas. Taigi, artėjome prie galimybės susirungti su geriausiais sportinės karpių žūklės specialistais iš viso pasaulio. Suprantu, kad visame pasaulyje yra daugiau nei 24 šalys, bet tikėkit manim, kad tos šalys, kuriose išvystyta karpių žūklė, tikrai dalyvauja ir laimėti prieš tokias šalis kaip Kroatija, Prancūzija, Belgija, Anglija, Rusija, Pietų Afrikos respublika, Rumunija, Slovėnija ir t.t.  yra tikrai pasiekimas ir garbė.

Atvykus apsigyvenome kempinge prie ežero, miestelio pakrašty, ten pat  apsigyveno ir keletas kitų komandų. Dar tą pačią dieną nuvykome apžiūrėti telkinio, kur vyks varžybos, tuo tarpu kapitonas užregistravo komandas. Kitą dieną, kol komandų kapitonai dalyvavo susirinkime, apėjome aplink visą telkinį. Ties kiekvienos zonos viduriu kiek prisėsdavome, kad galėtume įvertinti kur, kokiu atstumu daugiausiai rodosi žuvis. Pirminis įvertinimas gan svarus  pirmiesiems metimams, kol dar dugnas  nėra ištyrinėtas markeriu. Kol žuvis neišsibaidžiusi, nejaučia presingo, reikia jai masalą pakišti ten, kur ji natūraliai linkusi maitintis – tokiu būdu galima tikėtis greito kibimo. Aišku, su greitu kibimu varžybų nelaimėsi, bet kiekviena nepagauta žuvis vėliau įgauna vis didesnę vertę.  Vos užmetus meškeres, po kiek laiko visa žuvis  atsitraukia į taip vadinamas ,,laisvas“ zonas, todėl pirmieji metimai turi būti kuo tikslesni, norint tikėtis greito kibimo.  Kol ėjome aplink telkinį, kapitonų susirinkimas baigėsi. Grįžę sužinojome kas kokioje zonoje žuvausime. Burtai lėmė, kad 72 valandas bandysime įrodyti ko verti šiose zonose:  aš su Justu – A zonoje, Darius su Mantu – B zonoje, Augustas su Andriumi – C zonoje. Po žvalgybos ir burtų dėl zonos traukimo turėjome skubėti į kempingą persirengti, laukė oficialus varžybų atidarymas.

Atidarymas vyko senamiesčio stiliaus Piegaro miestelyje, kuris pastatytas viršukalnėje. O šimtmetinės sienos su šaudymo angomis  liudijo senus laikus ir tarsi įspėjo apie būsimą ,,mūšį”. Komandų paradas siauromis Piegaro miestelio gatvėmis, rinktinių  pristatymai su kiekvienos šalies himno akordais, oficialūs pasisakymai ir vaišės – neišvengiama kiekvieno oficialaus atidarymo atributika. Po viso to skubėjome atgal į stovyklą, reikėjo pasiruošti startui: PVA kojinių kimšimas, skysčių užpilimas ir t.t. Visas pasiruošimas užtruko iki vidurnakčio. Pasikrovėme visa įrangą bei pašarus į automobilius ir į lovas. Juk poilsis turi būti  nepaskutinėje vietoje prieš tas 72 valandų varžybas.

Ryte greitai pusryčiaujame, sėdame į autobusiuką ir važiuojame prie telkinio. Tomas su Sauliumi jau tenai, laukia sektorių traukimo pabaigos.  Dievo valia ar likimo ironija – mūsiškiai vakar, traukdami sektorių traukimo eilę, ištraukė, kad sektorių trauks paskutiniai. Tad šiandien beliko tik sužinoti, kurie sektoriai liks. Akimirka, kai sužinosime kokius sektorius mums paliko kitos komandos, jaudino ne ką mažiau nei pirmas pasimatymas. Atvažiavus į vietą iš kolegų išgirdau kokius sektorius jie gavo, nes matė Tomo rankose numerius. Bet kitų zonų numerių taip ir neįsidėmėjau, tiksliau jie man nieko nesakė, nes tą akimirką man terūpėjo kokiame sektoriuje žuvausime mes su Justu. Justas ištarė: antras sektorius. Tiksliai žinojau kur jis yra ir kaip jis atrodo, bet tuo nepatikėjau. Ką galiu pasakyti apie A zonos antrą sektorių? Tiesiog pacituosiu sms žinutę, kurią parašiau žmonai apibūdindamas sektorių (ji – viena iš mano gerbėjų likusi Lietuvoje): mūsų sektorius vienareikšmiškai geriausias iš visos rinktinės, teoriškai antras sektorius pagal gerumą A zonoje, maža to, teoriškai jis vienas iš geriausių visame telkinyje. Šių žodžių neatsiimu ir po varžybų. Nuo tos akimirkos, kai sužinojau koks sektorius, mintimis pradėjau regzti planą kaip žuvausime: dėliojau meškeres, veiksmų planą kaip turėtume elgtis tik atvykus.

Išsikrovę daiktus šalia sektoriaus ribų, susėdome stebėti zonos priešais mus. Pirminis visos komandos planas buvo toks: visas meškeres skirtingais atstumais mesti į savo sektoriaus ribas o vėliau, ištyrus dugną, pereiti prie konkrečių žūklės taškų: trys ,,ZIGai” dieną plius viena dugninė ir atvirkščiai naktį. Aišku, kiekvienoje situacijoje kiekviena pora buvo laisva priima atskirus sprendimus pagal situaciją. Bet po valandos stebėjimo pirminis planas bendru mūsų komandos sutarimu buvo pakeistas. Todėl, kad atvykus į sektorių 40-50 metrų atstumu nuo pirmo sektoriaus, paviršiumi judėjo apie 10-ies karpių banda. Be to, pastebėjome, kad 170-200 metrų atstumu tarp pirmo ir antro sektorių ribų keli karpiai iškišo savo kupras. Todėl net neabejodami priėmėme sprendimą žuvauti nuo paviršiaus. Per raciją kapitonas pranešė, kad valandą nuo užmetimo nesimarkiruotume, tam kad papildomai netrikdyti žuvų. Nes nekartą varžybų metu esame susidūrę su tokiu reiškiniu: tik atvykus į sektorių žuvis rodosi sektoriaus ribose, bet vos pradedi dugną tyrinėti markeriu ji dingsta. Spėjame, kad tampomas valas skleidžia tam tikras vibracijas, kurios neypatingai patinka žuvims.   Bet ir šį paraginimą privalėjome ignoruoti, nes mums reikėjo nustatyti gylius esančius mūsų sektoriaus zonoje. Užmetus markerį įsitikinome to raginimo pagrįstumu – vos tik markerio valas nusileido skersai karpių plaukimo krypties, žuvis iškarto dingo. Bet kito pasirinkimo neturėjome. Sykį pertraukę markerį per visą sektorių ir nustatę gylius, surišome atitinkamo ilgio ,,ZIGus” ir trenkėme į vandenį.  Meškeres užmetėme 130- 140 metrų atstumu, 9 metrų gylyje. Prasidėjo laukimas. Valanda, kuri buvo suplanuota iki permetimo, pasiruošimo sumaištyje pralėkė kaip akimirka. Kiek beplanuotum ir jai ruoštumeisi, pradžia visada būna kiek chaotiška,  todėl turi būti numatyta kiekviena detalė. Mus gelbėjo planas, kurį sudarėme atvykę į sektorių, kad būtų laiku permesta ir pajaukinta. Nespėjome net pamatyti, kai atėjo laikas ieškoti taškų, kuriuose planuojame žuvauti naktį. Todėl tarpe tarp permetimų teko detaliau ištirti dugną markeriu. Radome pora, mūsų nuomone, perspektyvių taškų. Tiksliau vienas taškas 105-110 metrų atstumu staigus gylio perkritimas iš 7 metrų į 8 metrus ir grublėtas dugnas. O kitą tašką pasirinkome atsižvelgdami į kaimynus iš dešinės (Olandus). Jie žuvavo 50-60 m atstumu nuo kranto ir turėjo kibimą. Todėl mes nusprendėme kiek „iškišti nosį“: žiūrint palei kranto liniją – todėl antrą tašką pasirinkome 70 metrų atstumu. Tuos du taškus, dviejų valandų intervalais pradėjome jaukinti kiek po pietų, kad iki vakarinio jaukinimo taškai būtų ,,pašildyti“.

Mūsų masalai kybojo nuo 1 iki 2,5 metro nuo vandens paviršiaus. Per raciją išgirdome, kad B zonoje anglai pagavo karpį, žuvaudami viduriniame vandens sluoksnyje. Nedelsiant reagavome į šią žinią, nes mūsų pasirinktas gylis jokių rezultatų nedavė. Du įrankiai buvo nuleisti į 4- 4,5 metro gylį. Vakarėjant šis sprendimas pasiteisino: 9,4 kg veidrodinis karpis susidomėjo mūsų masalu. Bet tai buvo vienintelė žuvis tą dieną. Sutemus perėjome prie naktinių taškų. Dar vakarinio jaukinimo metu mūsų dėmesį patraukė JAV komanda. Vieną tašką jie pasirinko 30 m atstumu. Nakčiai turėjome ką veikti, žinojome kaimyninių komandų tikslius žūklės taškus, todėl visą naktį privalėjome stebėti ne tik savo zoną, bet ir kaip sekasi kaimyninėms komandoms. Mums buvo svarbu ne tik kiek pagauna mūsų kaimynai, bet ir iš kurio taško sulaukia kibimų,  juk nuo to priklausys sekančios mūsų nakties planas.

Naktis praėjo be ypatingų nuotykių. Per naktį sugavome tris žuvis. Kibimai buvo iki vidurnakčio, todėl ryte nieko nedelsdami du įrankius permetėme į vidurinius vandens sluoksnius, o įsidienojus ir likusius du. Mums sekėsi, kad per naktį olandai su savo žuvų svoriu niekur toli nepabėgo. Kaip supratome, žuvauti viduriniuose vandens sluoksniuose, jie nebuvo linkę. O dieną sugauti žuvį nuo dugno nebuvo paprasta, net geriausiame viso telkinio sektoriuje. Be to, mums labai pasisekė su kaimynais: tiek olandai iš dešinės, tiek amerikiečiai iš kairės mūsų nespaudė – jų žūklės atstumas visų varžybų metu taip ir neperlipo 100 metrų. Be to, tiek vieni, tiek kiti pirmas dvi paras žuvavo tik nuo dugno. Vos įsidienojus, apie 200 metrų atstumu, sektoriaus ribose, mūsų dėmesį patraukė   raibuliuojantis vanduo. Nepatyrusi akis nieko ypatingo nebūtų įžvelgusi, juk raibuliavo visas telkinys. Bet patyrusi akis įžvelgė, kad taisyklingą chaosą kartas nuo karto sujaukia priešingos krypties raibuliavimas. Paėmę žiūronus netrukome įsitikinti, kad ten viršutinius pelekus kaišiojo karpiai. Beliko pasiraityti rankoves ir į priekį. Visą dieną žuvavome viduriniame vandens sluoksnyje, būtent viduriniame. Nors karpiai plaukiojo paviršiumi, bet visos žuvys užkibo būtent 4-5 metrų gylyje. Dienos metu pastebėjome, kad žuvys puikiai kimba jaukinimo metu. Todėl visą dieną periodiškai permetinėjome masalus ir keisdami jaukinimo įrankius metėme jauką į žūklavietę. Manau, kad dėl šių veiksmų išlikome lyderių trejetuke. Antroje dienos pusėje, žinoma,  nepamiršome ,,pašildyti“ naktinių žūklės taškų.

Vakare, sutemus masalus permetėme į nakčiai paruoštas žūklės vietas. Pirmą naktį perspektyvesnis buvo tolimesnis žūklės taškas, tuo tarpu antrą naktį tris žuvis sugavome iš 70 metrų atstumo. Kadangi per naktį sugauta žuvis buvo gerokai didesnė už iki tol sugautų vidurkį, mes vėl sugrįžome į lyderių poziciją. Vos išaušus kartojome vakarykščios dienos scenarijų. Ir buvome kiek nemaloniai nustebinti. Žuvis nebekibo. Tuo tarpu mūsų kaimynams iš kairės, JAV rinktinės atstovams,,išvažiavo“ trečias karpis. Jie taip pat nuo ryto pradėjo žuvauti ,,ZIGu”. Spėjome, kad skirtumas leidžiantis šiuo metu jiems suvilioti žuvį, buvo masalas. Tą tik patvirtino mūsų rinktinės žvalgai. Nepraėjus nė pusvalandžiui viena meškerė su nauju masalu jau buvo pastatyta ant stovo. Nespėjus surišti kito masalo, Justas jau bėgo traukti karpio prie ką tik užmestos meškerės. Sunku patikėti, bet  iki vakaro taip ir nespėjome pakeisti visų keturių masalų. Prie to prisidėjo kaimynų iš kairės  žuvis įplaukusi į mūsų sektorių ir užkabinusi dvi meškeres. Be to, pastebėjome dar vieną tendenciją, jei vakar kibo jaukinimo metu, tai antrą dieną kibimų sulaukdavome 10-20 minučių intervale po jaukinimo. Todėl tiksliai nusistatėme intervalus tarp jaukinimų, nenorėjome prarasti nė minutės. Žūklės tempą stabdė ir atstumas kuriuo žuvavome. Iki tol masalus išdėstėme rombu ir pagrindinį jauko kiekį metėme į vidurį- apie 135 m. Bet antrą dieną pastebėjome, kad kibimų daugiausiai sulaukėme iš tolimiausiai užmesto įrankio. Todėl antrą dieną, vėjui pasisukus ir pradėjus pūsti mums iš nugaros, žuvavome virš 160 metrų ribos. Jaukinti tokiu atstumu užgaištama daug laiko.  Net nepastebėjome, kaip atėjo vakaras ir vėl reikėjo pereiti prie naktinių taškų.

Paskutinė naktis, įtampa augo. Dvi naktis sugebėjome atsilaikyti prieš olandus. Žinojome, kad kroatai ir belgai lipa ant kulnų, bet vylėmės ir tikėjomės, kad naktis bus mūsų koziris. Iki šiol taip ir buvo. Apie miegą buvo sunku net pagalvoti, bet reikėjo tą daryti. Žinojome, kad be nakties dar turėsime finišo tiesiąją ir reikia nors truputėli pailsėti. Iki šiol kruopščiai suplanuoto darbo ir poilsio ritmas mums leido nepervargti. Todėl, susiplanavę naktį, 12 valandą nuėjome pailsėti. Mus pažadino kibimas. Buvo 20 min po 12 valandos. Susitvarkėme ir vėl ilsėtis. Po dar 20 minučių vėl kibimas. 1 valandą pakėlė žadintuvas, permetėme įrankius, pajaukinome ir vėl ilsėtis. 1:30 žadina signalizatorius, vėl žuvis. Iš pirmo žvilgsnio viskas sekasi gan neblogai. Bet mus neramino tai, kad kiekvienu metu, kai mums užkibdavo, kroatai irgi traukė žuvį. Vadinasi jiems atsirišo. Poilsį teko atidėti, reikia pabandyti išrišti kroatų sėkmės paslaptį. Kadangi jie nuo mūsų buvo per 5 sektorius, daug ko įžvelgti nesitikėjom, bet net menkiausia informacija mums buvo be galo svarbi. Po valandos budėjimo galėjome tik nuspėti, kad jie žuvauja taip pat toli nuo kranto, kaip kad dieną. Kadangi šią naktį, kaip ir pirmąją, vėl dirbo tolimasis taškas (105-110 m), priėmėme sprendimą vakar dosniai mus laimikiu apdovanojusį artimąjį tašką (70 m) valandai nuimti. Iš šio taško ištrauktus įrankius pasiuntėme 150-160 metrų atstumu, kur dieną žuvavome ,,ZIGu”. Sprendimas nepasiteisino. Dar pora kibimų sulaukėme iš 105- 110 metrų užmestų įrankių. Kiti du įrankiai nei 150-160 metrų atstumu, nei vėliau grįžus prie 70 metrų atstumo, naudos nedavė.

Ryte paaiškėjo, kad kroatai pasvėrė aštuonias žuvis, maža to, jų vidurkis buvo gan geras. Tuo tarpu mūsų rytinis svėrimas apsiribojo trim, 2-3 kg karpiais. Nebuvo laiko nei svarstyti, nei priimti naujų taktinių sprendimų. Reikėjo gaudyti žuvį gerokai didesniu tempu nei kroatai, nes jie įsiveržė į priekį. Žinojome labiausiai tinkantį masalą, atstumą ir jaukinimo intervalus, kad galėtume palaikyti dviejų dienų tempą. Dar viena bloga naujiena mums, iki šiol  mes iki 12 valandos dienos nesugebėdavome sugauti nė vienos žuvies po rytinio svėrimo. Todėl misija ,,neįmanoma“ tapo dar sunkesnė. Bet mūsų tai nė truputėlio nesuglumino. Sukirtome su Justu rankomis ir pasakėme: galbūt prieš kroatus ir nelaimėsime, bet kas yra lietuvių kovingumas, jie dar pamatys. Pusė savo užduoties, t.y. pagauti žuvį iki 12 valandos, pavyko įvykdyti. Bet tempo, kurį diktavo kroatai, pasiekti taip ir nepavyko, o ką kalbėti apie dar didesnį tempą. Maža to, kelios žuvys nutrūko, kas leido zonos lyderiams nuo mūsų pabėgti daugiau nei 30 kg.   Net ir su Dievo pagalba mums nepavyko…

Nuaidėjus sirenai, skelbiančiai varžybų pabaigą, teko pripažinti Kroatų poros pranašumą. Su kuom nuėję su Tomu mes juos ir pasveikinome. Susikrovėme daiktus ir į kempingą ruoštis uždarymo ceremonijai. Bet deja, ne viskas taip greitai. Atvykus iki štabo, pro jį reikia pravažiuoti norint išvažiuoti, paaiškėjo, kad organizatoriai mus ir Kroatus iš A zonos išrinko dopingo testui. Nežinau kokiais kriterijais jie vadovavosi pasiringdami komandas, bet dušas ir pietų stalas, kurį kaip vėliau sužinojome buvo paruošę kolegos, dar privalėjo palaukti. Taip jau atsitiko, kad organizatoriai net neskyrė automobilio mus nuvežti į gretimame miestelyje esančią polikliniką priduoti mėginio, todėl visa komanda pajudėjo kartu. Mus lydėjo paskirtas žmogus, kuris nuo mūsų neatsitraukė nė per žingsnį. Pasirodo priduoti šlapimą dopingo testui ne taip jau ir paprasta. Iš pradžių turi būti supildyta begalė dokumentų, po to priduotas šlapimas ir vėl dokumentai. Visa ta procedūra užtruko gerų pora valandų, o gal ir daugiau, kažkaip praradome laiko nuovoką. Kol viską susitvarkėme, mūsų komanda buvo išvažiavusi, todėl beliko sulaukti, kol atvažiuos mūsų parsivežti. Aišku grįžę į kempingą mes su Justu tik spėjome nusiprausti ir apsirengti paradinius treningus, nes negražu vėluoti į apdovanojimų ir uždarymo ceremoniją, kuri vyko Pietrafitos miesto amfiteatre.

Ceremonija buvo graži. Įdomus dalykas vyksta tame čempionate. Kol visi dalyviai ringe, jie slepia vienas nuo kito masalus, varžosi kaip didžiausi konkurentai. Bet vos tik varžybos baigiasi, visi vėl tampa draugiški, lengvai bendraujantys ir paslaugūs. Ceremonijos metu, kiekviena nominacija visų dalyvių buvo pagerbta plojimais atsistojus. Ši atmosfera praėjus valandai po ceremonijos buvo pernešta į šalia esantį restoraną, kur vyko iškilminga vakarienė. Itališka virtuvė, prabangi restorano aplinka ir draugiški sportininkai iš 24 pasaulio šalių vainikavo čempionato pabaigą. Po vakarienės, pažiūrėjus fejerverkų šou, visa delegacija patraukėme namo, į kempingą.

Ryte laukė kelionė atgal į Marijos žemę. Prieš tai dar aplankėme kolegas iš Lietuvos, kurie buvo pasirengę startuoti  kitose karpinės žūklės varžybose (Word carp classic) prie didžiulio Bolsenos  ežero. Pasibičiuliavę gerą valandą ir pagal papročius palinkėję lūžtančių meškerių, patraukėme dabar jau tikrai namo, juk laukia ilga kelionė. Bet niekas net neįtarė, kad ji didžiajai komandos daliai bus tokia ilga. Nuvažiavus kelis šimtus kilometrų (Šveicarijoje) sugedo dalyvius vežantis autobusiukas. Todėl daliai komandos narių, didelis ačiū jiems už supratingumą, teko laukti, kol iš Lietuvos jų pasiimti atvažiuos kitas autobusiukas. Galų gale po ilgos ir varginančios kelionės visi pavargę, bet laimingi sugrįžo namo.

Kas kaltas, kad nesugebėjome laimėti A zonoje? Lengviausia apkaltinti kitus, bet ar tai sąžiningiausia? Tai ne atsakymas, o dar vienas klausimas. Todėl kaltės ieškosime tik savyje…

Po varžybų galime pasakyti, kad mūsų pora (aš ir Justas) padarėme keletą taktinių klaidelių. Tai nesunkiai galima identifikuoti po varžybų, varžybų metu tai padaryti kiek sunkiau, bet įmanoma.  Kitą, kaip lemiamą klaidą, noriu įvardyti jauką. Dėl jauko labai sunku kalbėti, nes nežinia, kaip būtų buvę žuvaujant kitu jauku. Nes skirtingais intervalais ir kiekiais jaukinant tuo pačiu jauku galima pasiekti skirtingų rezultatų. Todėl drąsiai galiu teigti, kad jaukas, arba jaukinimo taktika nebuvo iki galo teisinga. Tai akivaizdžiai parodė lyderių komandos. Mūsų tempas nuo varžybų pradžios iki pabaigos išliko tas pats. Tuo tarpu lyderių tempas paskutinę parą išaugo, kas liudija jaukų arba jaukinimo taktikos pranašumą. Pasirenkant jaukus norėjome būti vienu žingsniu priekyje, bet panašu, kad aplenkėme patys save. Po varžybų išgirdau pasisakymų, kad „viskas jauko paprastume“. Manau, kad taip galvojantys žmonės klysta.

Mūsų pora dėkoja savo komandos rėmėjui Virginijui Lukoševičiui už viso sezono moralinę bei finansinę paramą, už CCMOORE jaukus bei jų priedus, už LORPIO birius jaukus pasaulio čempionatui.

Visos rinktinės vardu dėkojame Renaldui Marčiukaičiui už suteiktą finansinę paramą bei RENMAR jaukus ir jų priedus varžyboms pasaulio čempionate.

Varžybų dalyvių vardu dėkoju Lietuvos karpininkų asociacijos prezidentui Tomui Būdui ir visai asociacijai už komandos finansinę paramą vykstant į pasaulio čempionatą. Pakartosiu jau kažkada išsakytus žodžius: „be jūsų, nebūtų mūsų“. Nebūtų atrankos, nebūtų rinktinės ir be jūsų rėmėjų nebūtų už ką nuvažiuoti į tokį renginį.

Palaikymo komandai esame dėkingi už suteiktą visokeriopą paramą varžybų metu, be jūsų pagalbos nebūtų tokių rezultatų.

Su pagarba Remigijus ir Justas.

Sazanas CCMOORE komanda