Tomas Būdas
LKA prezidentas
Varžybų sezonas prasideda !!!
Šiuo metu kai rašau šias eilutes vyksta varžybos Rumunijoje, ten dalyvauja net 4 lietuvių komandos. Gal tai ir įkvėpė mane parašyti šį straipsnį. Norėčiau pasidalinti mintimis apie tai, kas garsina Lietuvos karpininkų vardą tarptautinėse varžybose ir dar apie šį bei tą.
Kadangi paskutiniu metu tenka daug bendrauti su sportininkais atstovaujančiais Lietuvai kitose sportinės žūklės šakose, susidariau nuomonę, kad karpininkai labai išskirtiniai. Jei kalbėsime būtent apie karpių žūklę, tai žiūrint iš šono mes kaip kokie ,,Kolumbai“, norintys atrasti naujus žemynus. Nei viena sportinės žūklės šaka (plūdininkai, spiningistai, feederistai, muselininkai) neturi Lietuvoje tiek entuziastų važinėjančių po įvairius turnyrus, kaip karpininkai. Taip, gal mūsų ir mažiau, nors jau pradedu tuo abejoti, bet mes atkaklūs, ambicingi, kad ir kaip nesisektų, bet vis tiek siekiame užsibrėžtų tikslų. Netgi žinau kodėl taip yra. Atsakymas paprastas, karpiai nekimba taip dažnai, kaip kitos žuvys, o būtent tas faktas ir subrandina kiekvieną karpininką, kaip atkaklų savo tikslo siekėją, todėl mums nebaisios jokios varžybos ir jų rezultatai. Iš anksto atsiprašau plūdininkų, bet kaip pavyzdį pateiksiu būtent juos. Kai jiems varžybose nepasiseka, jie kaltina viską – orą, vėją, jaukus, trenerį ir t.t. (šioje vietoje neatsiliekame ir mes), bet niekada negirdėjau, kad pasakytų – kartais taip atsitinka be jokios priežasties, o būtent karpininkai tą puikiai žino iš savo kasdieninės patirties po kelias paras laukdami vienintelio išganingojo garso pyyyp ir tik karpininkams tai yra normalus reiškinys.
Žinoma, kiekvienas iš mūsų siekiame geriausio rezultato, jei nesiektume tai manau ir varžybų niekam nereikėtų. Kas vyksta Lietuvoje pastaraisiais metais, tai jau protu nesuvokiama, varžybų tiek daug, kad kiekvienam norinčiam sudalyvauti varžybose, reikia gerokai galvelę pakrapštyti, plius piniginę ir apsispręsti kur ir už kiek ???
Bendraudamas su tais senaisiais mohikanais, kurie dabar jau nedalyvauja varžybose, kalbėdamas su daugeliu meškeriotojų, kurie neabejingi žūklės sportui, posėdžiaudamas su valdžios klerkais, dalydamasis įspūdžiais su žurnalistais, susidariau nuomonę, kad jiems karpininkų pasaulis įdomus, bet jie niekaip nesusigaudo, kur čia kas kam atstovauja, kas už ką atsakingas, kodėl vyksta tiek daug karpinės žūklės varžybų Lietuvoje. Tenka gerokai pamiklinti liežuvį, kad išaiškinčiau visą mūsų sąlyginai nedidelės bendruomenės virtuvę. O kas įdomiausia, tai visų mažiau ar daugiau besidominčių pirmi klausimai būna: kas tapo Lietuvos čempionais, kas tokie atstovauja Lietuvos karpių sportinės žūklės rinktinei ir ar tikrai rinktinei atstovauja patys geriausi ? Patikėkite, žmonės neabejingi netgi mažiausiai ir nepopuliariausiai sporto šakai apie kurių egzistavimą mes galbūt net nežinome, bet jei tik kalba pasisuka apie Lietuvos garbės gynimą, tada jau pasireiškia nacionaliniai jausmai. Matyt tai viena maža iš nedaugelio mūsų gerų savybių dėl kurių mes vis dar esame su savo kalba, su savo sienomis ir apskritais egzistuojame kaip valstybė dideliame pasaulio žemėlapyje.
Kad atstovauti Lietuvai tarptautinėse aukšto rango varžybose, karpininkai turi du kelius. Pirmas – lengvesnis kelias, bet reikia turėti daug lėšų. Antras – sunkesnis, reikalaujantis mažesnių išlaidų. Kaip žinome tos mažesnės – didesnės išlaidos yra sąlyginis dalykas, čia jau kaip paskaičiuosi, nes visos varžybos kainuoja, bet faktas tas, kad pasirinkimas yra. Pirmasis kelias galbūt lengvesnis tuo, kad be jokios atrankos Lietuvoje galima registruotis į tarptautines varžybas ir išdidžiai kelti trispalvę. Mes visą laiką stebime kas kur dalyvauja, palaikome ir sergame už juos – vyrai, už Lietuvą !!! Antras kelias žinoma sunkus, bet pasiekiamas kiekvienam Lietuvos karpininkui, kuris dalyvauja atrankoje. Taip, pati atranka irgi kainuoja, šis sportas nėra iš pigiųjų, bet pabandyti pirmą ar dešimtą kartą – visada verta. Noriu būtent išskirti antrąjį kelią tuo, kad su kiekvienomis atrankos ir LT čempionato varžybomis patirtis, įgūdžiai ir profesionalumas auga kas dieną, kartu atsiranda poreikis įsigyti aukštesnės klasės įrangą, kuri labai padeda varžybose. Po vieno sezono net ir patyrę dalyviai įgauna naujos patirties, na o mažiau patyrę apskritai dideliais žingsniais vejasi lyderius, o kartais net aplenkia.
Atvirai prisipažinsiu, po keturių FIPSed pasaulio čempionatų (2010m.- Anglija, 2011m.-Italija,2012 m.-Rumunija, 2013 m.-Portugalija) puikiai žinau kiekvieno rinktinės nario galimybes, todėl drąsiai sudalyvaučiau su bet kuriuo iš 20-ties Lietuvos rinktinės dalyvių 2014 metų FIPSed pasaulio čempionate Italijoje. Kadangi rinktinės nario vardas lieka visam gyvenimui bet kurioje sporto šakoje, tai mūsų gretos sparčiai gausėja, šiemet galimai vėl prisidės naujų. O kadangi auga profesionalumas, tai reikia tikėtis, kad ir rezultatai bus geresni.
Aš vėl noriu patirti tą įspūdingą jausmą, kai groja Lietuvos himnas, noriu matyti daug valstybinių vėliavų tarp kurių pagarbiai plaikstysis ir mūsų trispalvė. Žinau, kad turėsiu tokią galimybę šį rudenį Italijoje, bet didžiausia svajonė pamatyti Lietuvos vėliavą apdovanojimų ceremonijos metu tarp trijų garbingų vietų ir dar giedant Lietuvos tautinei giesmei.
Pastarųjų 4-ių metų rinktinės
P.S. Pastebėjote, kad rašydamas šį straipsnelį, nepaminėjau nei vienos pavardės, nei vieno komandos pavadinimo, nei vieno rėmėjo, tai dariau tikslingai, nes rašiau tą ką jaučiu. Bet vieną žmogų vis tiek noriu paminėti, tai LKA narys Audrius Lesinskas (Generolas), būtent jam viešai norėčiau padėkoti už atliktą didelį darbą, stipriai prisidėjus prie Lietuvos karpininkų asociacijos veiklos, kuriant įvairių renginių ir varžybų išliekamąją vertę.