Šių metų rugpjūčio 26 – 30 dienomis vyko tarptautinės laukinių karpių gaudymo varžybos ,,Deepex carp cup 2009“ Vabalių ežere, Alytaus rajone. Varžybas, kuriose dalyvavo 16 komandų iš Lietuvos ir 1 iš Baltarusijos, rengė Lietuvos karpininkų asociacija kartu su A.Kirsnio įmone „Deepex“. Varžybos truko 100 valandų, per kurias buvo sugauta 22 įskaitinės žuvys (20 karpių ir 2 amūrai sveriantys nuo 3 kg.). Viso sugauta 155,8 kg, vidutinis žuvies svoris 7, 08 kg. Didžiausią žuvį sugavo Valerij Švab iš „Karp LT“ komandos, kuri svėrė 14.35 kg. Žuvis sugavo aštuonios komandos. Šiose varžybose dalyvavo karpininkų klubo ,,Sazanas“ deleguota komanda ,,Sazanas-Deepex“ kurią sudarė Remigijus Pupelis ir Audrius Daugėla. Ši komanda tapo nugalėtoja. Šiuo straipsniu pasidalinsime 100 valandų patirtimi ir išgyvenimais.
Šį kartą pasiruošimas varžyboms buvo kiek kitoks. Reikėjo ne tik suruošti pašarus ar papildyti įvairių žūklei reikalingų žaisliukų (kabliukai, švinai, valai, suktukai ir t.t.) atsargas, bet kaip rodė ankstesnėse varžybose sukaupta patirtis, mūsų komanda iki sekančių varžybų turėjo išspręsti ypatingai mus kamuojančius du klausimus: tai tolimi metimai ir užkibusių žuvų atitrūkimų rodiklio mažinimas, esant sunkioms sąlygoms. Todėl nieko nedelsdami po draugiškų varžybų Latvijoje, kurios vyko liepos mėnesį, pradėjome treniruotis tolimus metimus. Vos tik radę laiko lėkdavome prie artimiausio vandens telkinio ir mojuodavome meškerėmis. Galų gale pavyko baltyminį kukulį su kabliuku nuskraidinti šiek tiek toliau nei 100 metrų. Jei pirmą klausimą išsprendėme vos kelis kartus nuvažiavę iki vandens telkinio ir pamojavę meškerėmis, tai su antru klausimu – kiek sunkiau. Juk reikia turėti kibimų ekstremaliomis sąlygomis, kad galėtume tikrinti ar mūsų surišta sistema atlaikys žuvį traukiant iš žolėtos žūklavietės. Visa laimė, kad turime vandens telkinį, kuriame per dieną gali sulaukti keleto didelių karpių kibimų ir tas telkinys gan stipriai apžėlęs, netgi su tam tikromis suformuotomis žolių salomis. Pakeitus keletą kablių modelių ir dydžių bei rišimo būdų ir šį klausimą kiek pastūmėjome mums teigiama linkme. O likus savaitei iki varžybų suderinome klausimą dėl pašarų. Atsižvelgiant į varžybų patirtį, vyraujančias oro sąlygas bei turimą informaciją apie karpių aktyvumą, kiek kitaip sudozavom pašarus. Varžyboms pasiruošėm 10 kg. ,,Žvejo tako“ bei 6 kg ,,Vyto universalių“ birių pašarų, 10 kg ,,Žvejo tako“ šutintų kukurūzų ir žirnių, kurie supakuoti vakume. Pasiruošėme ,,Deepex“ baltyminių kukulių: 20 kg vanilės/ braškės, 5 kg vanilės su kanape. Be to šį kartą pasiėmėme 5 kg iš Anglijos parsiųstų tutti-fruity kvapo kukulių (kurių sunaudojome nepilną kilogramą). Prie viso to, teko išsivirti 8 kg kanapių.
Nežiūrint į tai, kad dauguma komandų suvažiavo iš vakaro, ankstyvą rugpjūčio rytą keletas pakrautų karpine įranga ir pašarais automobilių judėjo Vabalių ežero kryptimi. Tarp jų buvome ir mes. Sektorių traukimas prasidėjo numatytu laiku. Šį kartą burtus traukti buvo patikėta Remigijui. Mūsų komandos eilės numeris buvo 10. Jau burtų traukimo pradžioje buvo ištraukti pačiais perspektyviausiais tituluojami sektoriai. Kai ėjau traukti sektoriaus numerio, labiausiai nenorėjau ištraukti sektoriaus, kuris yra kaimyninis iš varžybų išbrauktų sektorių. Mat sektorių yra 22, o dalyvaujančių komandų 18 (vėliau paaiškėjo, kad 1 komanda taip ir neatvyko), tad keturis sektorius organizatoriai išbraukė. Išbraukti buvo 20, 21, 22 ir 1 sektoriai. Kaip supratote, labiausiai manęs negundė 2 ir 19 sektoriai, o taip pat ir sektorius (aš numerio nežinojau, bet kaip vėliau paaiškėjo tai yra nr. 2), kuriame neva yra nuskendęs lėktuvas. Pasak gerai pažįstančių Vabalių ežerą, šiame sektoriuje, reikia ypatingai tolimo metimo. Ir atsitiko ko labiausiai nenorėjom – ištraukėm sektorių pažymėtą antru numeriu. Nuotaika galutinai dingo… Prieš burtų traukimą buvo išskirti keli sektoriai, kurie dalyvauja kovoje dėl specialiai šioms varžyboms įsteigto ,,Paskutinio šanso“ prizo. Tai yra sektoriai, kurie per pastarąsias kelias varžybas nebuvo dosnūs žvejams ir juose buvo sugauta viena arba nebuvo sugauta nė viena žuvis. Sektoriaus nr. 2 nebuvo tarp jų, tai rodė, kad jis tikrai nėra beviltiškas. O dar kai sužinojome, kad šis sektorius pernai metais laimėjo rudens varžybas, supratome – viskas priklausys nuo to, kaip mes mokėsime žuvaut jame.
Draugiškai nusiteikę kolegos, kaip naujokams (tai tik trečios mūsų varžybos), nurodė kryptį, kuria turėtume mesti meškeres. Be to, iškart perspėjo, kad reikiamos vietos žymekliu (markeriu) negalėsime ištirti dėl vienos labai paprastos priežasties – tiesiog neįmanoma numesti žymeklio tokiu atstumu. Nežiūrint į visas prognozes ir nuotaikas, nuvykę į sektorių ėmėmės darbo. Susitvėrę markerius tyrėme dugną įrankio užmetimo ribose. Ieškojome alternatyvų tolimajam žūklės taškui, jei jame nekibtų. O be to, visus įrankius mesti į vieną tašką per daug rizikinga. Radome kelias patrauklias vietas, kuriose nusprendėme su dviem įrankiais ieškoti žuvies. Dėl tolimojo žūklės taško gylio teko pasikliauti kitų patarimais, kurie šiuos vandens plotus išplaukioję su valtimis, ištyrę su echalotais. Kryptį turėjome – beliko žūklės įrankiu rasti švarų nuo žolės plotą, tinkamą žvejybai, tikslią vietą, kur reikia mesti įrankius. Varžybų metu supratome, kad tai labai svarbu, bet apie tai kiek vėliau.
Ištyrę dugną sumetėme meškeres. Dvi į tolimąjį tašką ir dvi kiek arčiau kranto. Pirminiu jaukinimu sumetėme 4 kg. Deepex braškės/vanilės kvapo baltyminių kukulių per abi pasirinktas žvejybos vietas. Tolimąjį tašką teko jaukinti ,,krabo“ pagalba, nes su ,,kobra“ toli gražu nenumetėme kukulių reikiamu atstumu. Nors vėjas putė į veidą ir trumpino metimo atstumą, bet žvejybai jis buvo labai palankus. Prasidėjo laukimo valandos. Pirmus permetimus, kol rasime kibias vietas nusprendėme daryti ne rečiau kaip kas 3 valandas. Pirma para praslinko be didelių nuotykių. Nė viena komanda nepagavo žuvies, įskaitant ir mus. Beprasidedančios antros paros ryto ramybę sudrumstė signalizatoriaus garsas. Vienu garsu su kolega sušukome: ,,Mums kimba“ ir, nespėjus ištart paskutinio žodžio, jau kėliau meškerę nuo stovo. ,,Pakirtimas“- adrenalinas nauja banga plūsteli į kūną. Meškerė perlinko ir žuvis galinga jėga nėrė tolyn į gilumą. Tą akimirką, kai sprukdama žuvis turėjo ,,paprašyti“ valo iš ritės – viskas atsileido. To mano smegenys nenorėjo suprasti, dar beviltiškai bandžiau sukti valą kuo greičiau, o gal tai žuvis apsisuko ir juda kranto link. Bet suvyniojus keletą metrų valo supratom, kad su šia žuvim kova baigta. Vienas : nulis ne mūsų naudai. Mums pirmu bandymu nepavyko peržengti svarbiausio varžybų slenksčio – ,,atsidaryti“ (pagauti pirmą įskaitinę žuvį). Tuo pat metu teisėjas klausinėjo komandas, kas sugavo per naktį įskaitinių žuvų. Ir kai paaiškėjo, kad tai galėjo būti pirma įskaitinė žuvis – apmaudas dėl neištrauktos žuvies buvo dar didesnis. Ištraukus meškerę nustebome – valas buvo lyg nupjautas. Niekaip negalėjome suprasti kas nutiko. ,,Tikriausiai į nuskendusio lakūno šalmo atbrailą nupjovė karpis valą“ – liūdnai pajuokavom tarpusavyje. Kito paaiškinimo taip ir neradę skubėjome permesti.
Po užmetimo suskubome rišti naujų pavadėlių – tuo modeliu, kuriuo žuvaujam nebepasitikėjome. Praėjus lygiai dviem valandom po pirmo kibimo ,,išvažiavo“ antra žuvis. Pirmas prie meškerių ir vėl atsirado Remigijus. Adrenalino ir jaudulio buvo tiek, kad rankos, kojos drebėjo ir linko. Vieną žuvį jau ,,nuleidom“- todėl dėl šios jaudinomės kaip, kad per pirmą kartą. Po pakirtimo stiprus karpis ,,išėjo“ į paviršių. Žuvis pasirodė tikrai didžiulė. Po kelių minučių kovos šiaip ne taip žuvį ,,uždarėm“ graibšte. Džiaugsmas liejosi per kraštus – ,,atsidarėm“, pirmas slenkstis perliptas. Žuvis svėrė 12,7 kg. – tai buvo šiokia tokia paraiška į didžiausios žuvies prizą. Beje, ji buvo sugauta praėjus 23 val. po starto. Ir tik likus 23 val. iki finišo buvo pagauta didžiausia varžybose sugauta žuvis. Ją sugavo ,,Karp LT” komanda. Tą dieną sugavome dar vieną žuvį.
Vidurdienį stebėjome tai, ko gyvenime retai kada gali pamatyti – didžiuliai karpiai (iš tiesų, labai didžiuliai) nedideliais būriais plaukiojo paviršiuje ir šildėsi saulutėje. Žuvimi ežeras tikrai turtingas – belieka ją sugaut. Kadangi dieną karpiai šildėsi, pagrindinio kibimo tikėjomės sulaukti naktį. Deja, prognozės nepasitvirtino. Naktį užkibo tik vienas karpis. Ryte sulaukėme dar 4 kibimų – tris iš jų ištraukėme.
Galime paminėti, kad nuo pačios pirmosios žuvies ištraukimo tapome lyderiaujančia komanda. To nesureikšminome – tiesiog ieškojome būdų kaip sugauti kuo daugiau įskaitinės žuvies. Sportinis užsidegimas vertė kiekvieną minutę judėti pirmyn. Bet kai lyderiais išlikome sulaukę trečios dienos ryto – tai jau pradėjo slėgti. Įtampa viduje darė savo – apetito nebuvo, o paskutinę naktį tiesiog negalėjome užmigti. Kiekvienas kibimas įgaudavo vis didesnę prasmę, o žuviai nutrūkus vis daugiau nusivylimo. Iš sektoriaus nebesitarukėm nė vienas – vienam bus sunku susitvarkyti su užkibusia žuvimi. O dar pasikeitę oro sąlygos galėjo įtakoti žuvies aktyvumą bet kurioje ežero dalyje. Todėl mūsų užduotis buvo sugauti kuo daugiau žuvies, kol dar ji šiek tiek kimba. Pakankamai sėkmingai tai darėme. Pasikeitus oro sąlygom, atvėsus orui turėjome 6 karpinius ,,išvažiavimus“ – 4-ris iš jų pavyko ,,realizuoti“ ir žuvis paguldyti ant mato. Tuo tarpu visos kitos komandos sugavo vos kelias žuvis. Vakare stiprus lietus ir dar labiau atvėsęs oras nieko gero nebežadėjo. Į galvą beldėsi mintys, kad pradės stipriai gaudyti komandos nuo ežero sąsiaurio iki sekliosios dalies. Iš kitos pusės, yra galimybė, kad dalis komandų jau kaip ir nuleidę rankas.
Vidurnakty, kaip pagal laikrodį sulaukėme kibimo. 8,7 kg. karpis buvo ,,uždarytas“ graibšte. Ryte 6:20 min. vėl ,,išvažiavimas“ (tris rytus iš eilės tuo pačiu laikus). Žuvies neištraukėme, bet tai buvo ženklas, kad mes vis dar einame teisingu keliu. Kelios minutės po kibimo atėjo laikas teisėjui pradėti klausinėti komandų, kas turi įskaitinių žuvų. Įtempę ausis ir iškėlę raciją į viršų laukėme informacijos. Septintas sektorius – nieko neturi, dvyliktas sektorius – nieko neturi… Sulaukę šių atsakymų, sušokome kadrilį. Džiaugsmas liejosi per kraštus – mūsų niekas nepavijo. Tai buvo triumfo akimirka. Žinoma, dar ne viskas prarasta kitoms komandoms, bet ir mes juk įrankių netraukėme į krantą, nesėdėjome rankų sudėję. Iki finišo sugavome dar vieną karpį. 11 val. teisėjas paskelbė varžybų pabaigą. Mes nugalėjom…
Varžybos truko 100 val., turėjome 18 kibimų – 10 žuvų ištraukėme. Bendras svoris 67,45 kg. Didžiausia sugauta žuvis 12,7 kg. Kiek padarėme permetimų – pametėme skaičių, nes kai kuriuos permetimus teko mesti po kelis ar keliolika kartų kiekvieną meškerę, kol sistema guldavo reikiamoje vietoje. Nuo antros paros visas meškeres užmetinėjo Remigijus (dėl tolimesnio metimo), o už užmetimą į tikslią vietą buvo atsakingas Audrius (buvo mėtoma tol, kol masalas atguldavo į 1,5 kvadrato plotą). Visada buvo metama ir prižiūrima iš tos pačios vietos, kad nepamestumėm tikslios vietos. Tai vienareikšmiškai pasitarnavo rezultatui. Todėl toli gražu ne kiekvienu metimu buvo numesta ten kur reikia. Masalų kombinacijų nebuvo daug. Daugiausia žuvų sugavome ant pašarinių kukulių su kuriais jaukinome. Nors keli karpiai užkibo ant neutralių kombinacijų masalų, kombinuojant plaukiantį su skęstančiu kukuliu. Sunaudojome 14 kg. Deepex baltyminių braškės/vanilės kvapo kukulių, 1 kg. tutti-fruity kvapo angliškų baltyminių kukulių, 2 kg virtų kanapių, 1 kg virtų žirnių ir 4 kg. ,,Žvejo tako“ birių pašarų.
Nuo pat pirmų iki paskutinių varžybų mes girdėjome (sudalyvavome keturiose varžybose, įskaitant draugiškas varžybas Latvijoje) – naujokam sekasi, jiems vėl pasisekė. Taip, mums sekėsi ir pasisekė. Visų pirma, mums pasisekė suburt komandą, kurioje mes kiekvienoje situacijoje randame bendrą kalbą ir bendrą sprendimą. Po to, mums pasisekė rast draugų, kurie tikėjo ir pasitikėjo mumis. Šią pergalę, kaip padėką už komandinį darbą, visad šviežius ir aukštos kokybės baltiminius kukulius, skiriame mūsų geriems draugams A. Kirsnio įmonei DEEPEX su Aurelijum ir Gintautu priešakyje. Mums pasisekė sudalyvaut trejose iki Deepex taurės varžybose ir sukauptą patirtį pritaikyti paskutinėse varžybose. Mums pasisekė susidraugaut su kolegomis, kurie negaili patarimų jaunai komandai – dėkui Donatui Jacevičiui iš karpininkų klubo „JAAD“ už palaikymą ir patarimus. Taip pat Ruslanui iš komandos „Grand karp“, kurie, deja, šiose varžybose negalėjo sudalyvauti. Dėkojame ir ,,Studentų“ komandai su Arūnu (Arunčiku) ir Arvidu priešaky už paskolintą įrankį (spoodą) su kuriuo galėjome taip toli jaukinti žuvį. Galų gale mums pasisekė nugalėti varžybose, kuriose dalyvauja didžiulę patirtį turinčios komandos. Kai kurios iš jų turi nemažą tarptautinių varžybų patirtį, o kai kurios – net pasaulinio lygio varžybų patirtį. Todėl šią pergalę labai vertiname – mums garbė buvo visą sezoną draugauti ir kovoti su jais. Už tokius renginius dėkojame Lietuvos karpininkų asociacijai. Mes žinome, kad tai paskutinės varžybos šiame sezone. Bet esame tikri, kad ateityje, dar suremsime meškeres. Tikime ir sieksime, kad dar kada nors mums pasisektų.
Dar kartą sveikiname prizininkus ir didžuvės nominantus. Iki kitų kartų, mieli meškerės broliai.
Su pagarba: Remigijus ir Audrius
Klubas ,,Sazanas“