Tęsiame straipsnių ciklą apie laukinių karpių gaudymą Lietuvos ežeruose. Šį kartą norėtume pasidalinti savo mintimis apie laukinių karpių gyvenseną ir elgseną. Nuomonė, pateikiama šiame straipsnyje, nepretenduoja į absoliučią tiesą, nes kiekvienas karpininkas dažnai turi savo nuomonę, kuri ne visada gali sutapti su kitų. Be to, straipsnyje pateikiama teorija, patvirtinta tik žvejų praktika, o ne video medžiaga, kuri būtų objektyvus teorijos įrodymas.

Taigi, kaip gyvena laukinis karpis, kuo jo elgsena skiriasi nuo kitų žuvų, ar laukinis karpis iš tiesų yra ,,protingas‘ ir mokosi, kaip karpis ima masalą, kur ieškoti laukinio karpio, kodėl karpis maitinasi, bet neužkimba? Šiuos bei kitus klausimus bandysime čia ir aptarti.
Lietuvoje laukinių karpių gaudymo tradicijos palyginus dar yra labai ,,jaunos“. Daugumas mūsų žinių apie laukinio karpio gyvenseną turime iš žurnalų ar tinklalapių, kuriuose rašoma šiomis temomis apie laukinių karpių arba karpių (ne laukinių) žūklę Anglijoje, Prancūzijoje ar kitose šiltesnio klimato šalyse. Apie karpių gaudymo taktiką, jaukinimą ir kitas subtilybes aprašysime kituose straipsniuose. Manyčiau, esminis skirtumas tarp laukinių karpių žūklės pvz. Anglijoje ir Lietuvoje yra tas, kad Anglijos ežerai, kuriuose gaudomi karpiai Lietuvoje būtų vadinami tvenkiniais dėl jų dydžio ir gylio.
Kai kuriuose populiariuose ežeruose Anglijoje yra nustatytos netgi specialios taisyklės, pavyzdžiui galima naudoti iki 50 g sveriančius svarelius, valo storis turi būti ne mažiau nei 0,3 mm arba galima naudoti kabliukus be užkarpėlių ir pan. Kodėl? Atsakymai gyvenimiški. Svarelio svoris ribojamas tam, kad žvejai, esantys priešingose ežero pusėse nepamestų vienas iki kiti ir tuo netrukdytų vienas kitam; valo storis nustatomas tam, kad užkibęs didelis karpis nenutruktų ir su savim nesitampytų nutraukto valo ir sistemėlės, kurie trukdytų jam maitintis ir aišku mažintų galimybę užkibti ant kito žvejo siūlomo masalo.
Lietuvoje gi, laukiniai karpiai gaudomi natūraliuose ežeruose, upėse arba užtvankose, kurios savo dydžiu ir gyliu dažnai nenusileidžia vidutinio dydžio ežerams.
Būtent su vandens telkinio dydžiu ir gyliu yra susijusi laukinių karpių gyvensena. T. y. Lietuvoje laukinis karpis yra laukinis tiesiogine prasme: užaugęs natūraliam tvenkinį, kuriame yra įvairūs gyliai, srovės, natūrali konkurencija dėl maisto, su natūraliais savisaugos principais, ne retai ,,paragavęs“ brakonierių žeberklo ar pajutęs stiprius elektros energijos laukus, iki neperseninusių laikų nematęs įvairių firminių jaukų, specifinių kvapų ir boilių. Taigi, laukinių karpių žūklė Lietuvoje kažkuria dalimi turėtų skirtis nuo karpių žūklės Anglijos ,,kūdroje“. Kuo? Atsakymą į šį klausimą manau rasime kartu ir ne taip greitai, tačiau atsakyti į jį turi padėti atsakymai į klausimą: kuo gi skiriasi laukinio karpio gyvensena Lietuvos natūraliame ežere nuo karpio gyvenančio keletos hektarų tvenkinį su beveik vienodu dugnu, su nuo mažens įprastais braškės, scopekso ir kitais egzotiškais maisto kvapais ir formomis, kurių natūraliomis sąlygomis po vandeniu nėra.
Laukinių karpių gyvensenos teoriją pradėsiu nuo pavasario. Pasak patyrusių žvejų, pavasarį laukiniai karpiai pradeda aktyviau maitintis kai vandens temperatūra vandens telkinyje pakyla iki 12-14 laipsnių. Šiuo metų laiku ir esant tokiai vandens temperatūrai vandens lygis daugumoje ežerų pakilęs, pradeda neršti kuojos, o lydekos ir ešeriai jau būna išneršią, vėžių kiautai dar kieti, tačiau vėžių patelės jau su vėžiukų kiaušinėliais, į ežerus upeliai neša iš grunto išplautus sliekus, įvairias lervas ir kitą augalinės ir gyvulinės kilmės maistą. Taikydamasis prie gamtos laukinis karpis skuba atstatyti per žiemos laikotarpį nusilpusį organizmą. Lengviausiai jam tą padaryti – maitintis neršiančių žuvų ikrais, bei skatinti savo organizmo metabolizmą keliant jo temperatūrą – kaitinantis didesnę dienos dalį saulės apšviestose ir negiliose ežero vietose.
Vasarą laukiniai karpiai dažnam ežere ,,pripažįsta“ daugiau augalinės kilmės maistą. Renkasi žolėmis apžėlusias, tačiau ne tokias seklias vietas kaip pavasarį. Kiekvieną vasaros mėnesį ir skirtinguose ežeruose laukiniai karpiai gali skirtingai maitintis ir pasirinkti skirtingas vietas. Atsižvelgiant į tai, vasarą reiktų ypač daug laiko skirti vietos pasirinkimui, patikusią vietą detaliai išnagrinėti su echolotu ir tik tada jaukinti. Kai kurie žvejai vasarą netgi neria po vandeniu tikrinti ar karpiai jų jaukinamoje vietoje suvalgė jų sumestą jauką. Jeigu jaukas per 3-4 paras liko nepaliestas – toje vietoje daugiau nejaukinama, o ieškoma kita. Dar geriau yra vienu metu jaukinti keletą vietų ir skirtingais jaukais, bet apie jaukinimo taktiką paskirsime atskirą straipsnį.
Vasaros laikotarpiu karpiui yra didelis maisto pasirinkimas: moliuskai, kriauklės, įvairios lervos ir vandens augalai, todėl yra ypač svarbu parinkti tokį jauką ir masalą, kurio karpis šį vasaros mėnesį norėtų labiausiai. Tai nustatoma eksperimento būdu arba pagal analogiją. Kai kurie žvejai jaukinimui ir masalams naudoja tokius kvapus, kurie tuo metu yra gamtoje (ne vandenyje), pvz. vyšnios, braškės, žemuogės ir pan. Yra ne mažai ežerų, kuriuose tam tikru vasaros laiku karpiai maitinasi tik tam tikro kvapo boiliais (aišku jei tame ežere karpiai jau pratinti prie boilių). Kiti, gi visa vasarą naudoja to paties kvapo masalus ir jaukus, ir, sako, pagauna. Pastebėta, kad į vasaros pabaigą karpiai labiau mėgsta atviresnes vietas, rečiau užsuka į įlankas, ypač į seklias, labiau mėgsta maitintis ant skardžių šalia duobių, kriauklėtose vietose. Kai kurie žvejai vasarą karpius žvejoja jaukindami juos tik kukurūzais ir biriais pašarais, o masalui naudoja įvairiais kvapais dipintus kukurūzus ar bulves.
Rudenį, vandens temperatūrai krentant, karpių aktyvumas daugelyje ežerų padidėja, tačiau tik iki to momento kol vandens temperatūra nepasiekia 12 laipsnių. Pasak daugelio žvejų, esant tokiai vandens temperatūrai, karpį pagauti labai sudėtinga. Tokiu metų laiku karpiai pradeda būriuotis, renkasi gyvulinės kilmės maistą, maitinasi tuose vandens sluoksniuose, kuriuose vanduo šilčiausias. Būtent šiuo metų laiku reiktų naudotis specialiais termometrais, kuriuos galima nuleisti į norimą gylį ir specialiame ekrane matyti vandens temperatūrą. Radus šiltesnio vandens juostas šalia numanomų karpių lankymosi vietų, pagauti šansai tikrai padidėtų. Be to, mažiau laiko reiktų praleisti renkantis žvejybai tinkančią vietą. Laukinis karpis – šiltesnį vandenį mėgstanti žuvis, todėl rudeninei karpių žvejybai renkantis ežerą reiktų žinoti jo inertiškumą temperatūros atžvilgiu, t. y. rinktis tokį vandens telkinį, kuris vėliausiai užšąla, t. y. mažiau inertiškas nei kiti. Pasitaiko, kad rudenį karpiai užkimba ir ant mikromasalų žvejojant ešerius, todėl rudenį nevengtina naudoti jaukinimui ir masalams žuvies, kriauklių ar moliuskų kvapo dipų, pabandyti suvilioti karpį naktiniu slieku.
Kaip jau skaitėte ankstesniuose Algirdo Viliaus straipsniuose laukiniai karpiai žiemą maitinasi labai vangiai, jų poledinė žūklė yra nepopuliari, nesportiška ir manyčiau netoleruotina. Naujos informacijos apie karpių gyvenseną žiemą neturime ir poledinės laukinių karpių žūklės neskatiname. Tikimės, kad ir Jūs pastebėję ,,mėsininkus“ ant ledo imsitės teisėtų priemonių šių žuvų naikinimui sustabdyti.
Laukiniai karpiai Lietuvoje dažniausiai gaudomi šiltuoju metų laiku – maždaug nuo balandžio vidurio iki rugsėjo vidurio. Ypač patyrę žvejai laukinių karpių žvejybą pradeda ir baigia atsižvelgdami ne į kalendorinę dieną, o į vandens temperatūrą žvejybos vietoje.
Taigi, kur rinktis žvejybos vietą. Variantų yra keletas: ten kur patogiau privažiuot ir įsikurt stovyklavietę, ten kur karpiai šokinėja arba ,,rodo nugaras“ ir ten kur karpiai maitinasi. Aš bent jau renkuosi pirmąjį variantą ir dėl tokio savo pasirinkimo dažnai gailiuosi. Jaukinu, stengiuosi, dažnai žvejoju, tačiau rezultatai nedžiugina. Kodėl?
Teisingos vietos pasirinkimui karpininkai skiria daug laiko – bendrauja su vietiniais gyventojais, ilgai stebi ežero paviršių, tiria dugną echoloto pagalba ir pan. Atvykus prie vandens telkinio reiktų atkreipti dėmesį į karpių judėjimą vandens paviršiumi, burbuliukus kylančius iš dugno, dugno struktūrą, vandens augalus, galimus nereikalingo triukšmo šaltinius (poilsiavietė ir pan.). Pasirinkus vietą reiktų laiko skirti dugno reljefui ir galimų žvejybos vietų gyliams išsiaiškinti. Rekomenduotina laukinius karpius gaudyti nuo 1 iki 6 metrų gyliuose, aišku labai giliuose ežeruose karpiai yra gaudomi ir žymiai gilesniuose vietose. Išsiaiškinus šiuos niuansus galima pradėti jaukinti. Jaukinti reiktų keletą vietų skirtinguose gyliuose, jeigu jaukinama bus boiliais, tai galima naudoti skirtingų kvapų, skirtingos sudėties ar skirtingų gamintojų (jeigu jaukinama pirktiniais). Tradiciškai pasirenkamos dvi vietos – viena sekliau, kita – giliau. Seklesnė vieta renkamasi arčiau tankios augmenijos ar net pačiose žolėse, gilesnė – ant staigaus pagilėjimo ar povandeninio kalnelio.
Pasirinkus jaukinamas vietas rekomenduotina vieną meškerę užmesti į nejaukintą vietą, neretai tai atneša gerų rezultatų. Tokios karpių elgsenos paaiškinimą kiekvienas karpininkas susiformuoja savaip: gal karpis paima iš smalsumo, gal jaukinamoje vietoj nekimba, o ten kimba dėl to, kad būtent toj vietoj ,,eina karpių maitinimosi takas“…
Laukinis karpis – atsargi žuvis, todėl nereiktų nuvertinti jos savisaugos jausmo ir jaukinti tolesnes nuo stovyklavietės vietas, stengtis kad degančio laužo šviesa nepasiektų jaukinamos vietos ir aplinkinių vandens plotų, netrankyti uždaromomis automobilių durelėmis, taip pat vengti kitais būdais keliamos vibracijos (muzika, trepsėjimas ir pan.).
Kuo, kada ir kiek jaukinti? Amžinas klausimas. Tradiciškai yra taip, kad kuo jaukini tuo ir gaudyk. Tai jeigu Jūs planuojate gaudyti boiliais tai boiliais reiktų ir jaukinti. Reikia kad karpis boilį ,,pripažintų“ kaip maistą. Jeigu planuojate karpių boiliais nelepinti, tada pasirinkimas dar didesnis: kukurūzai, bulvės, žirniai, pupos, kviečiai, birūs pirktiniai ir pačių gaminti pašarai.
Įprastai naujojoje vietoje karpiai jaukinami maždaug dvi savaites ir vieną- dvi dienas prieš žvejybą. Pačios žvejybos metu ir ne karpių gaudymo varžybose, karpiai jaukinami saikingai, su viena išimtim – jeigu nekimba. Jeigu kibo bent vienas karpis, jaukinimas turi tapti ,,darbu“ – kuo daugiau kibimų tuo daugiau jaukinama. Tokios jaukinimo taktikos tikslas – ,,nepaleisti“ karpių iš Jūsų žvejybos vietos, jie joje turi pastoviai rasti maisto.
Kodėl karpis maitinasi, bet neužkimba? Šis klausimas dažniausiai iškyla karpių gaudymo varžybų metu. Karpiai aktyviai rausia dugną jaukinamoje vietoje, renka boilius, tačiau neužkimba. Panėrus po vandeniu randami tik boiliai ant kabliukų – kitas jaukas suvalgytas. Tokia situacija žvejui kelia paniką. Kas kaltas? Kokios priežastys, ką daryti? Matyt pirmiausiai reikia kalbėti apie priežastis, ir kuo karpio akimis žiūrint jaukas skiriasi nuo masalo. Viena iš galimų tokios situacijos priežasčių – skirtingas masalo ir jauko kvapas – galimai veriant masalą žvejo rankos buvo įsigėrusios tabako ar kitokio karpiui nepriimtino kvapo ir jis paprasčiausiai prie jo nesiartino. Kita, manau labiau tikėtina priežastis – svarelio, pavadėlio, kabliuko ir plauko sistemėlė.
Apie sistemėlių įvairovę, jų panaudojimo galimybes pakalbėsime sekančioje šio straipsnio dalyje.