Tomas Būdas
Karpininkų asociacijos valdybos narys
KODĖL KARPINĖS ŽŪKLĖS MĖGĖJUS VADINA PIŽONAIS ?
Kiekviena žvejybos rūšis turi savotišką meškeriojimo kultūrą ir šiuo straipsniu mėginsiu įrodyti, kad beveik viskas, kas gaminama žūklės pramonėje, yra reikalinga ir tai, kas įsigyjama, nėra joks pižoniškumo požymis. Prisiminkime, kas yra pižonas. Tai – žioplys, neišmanėlis, mulkis, dabišius, puošeiva.
Vėl naujas meškeriojimo sezonas, vėl nauji pirkiniai. Šį kartą norėčiau pakalbėti apie žvejybinius aksesuarus. Kadangi pagrindinis mano pomėgis – gaudyti laukinius karpius, tai apie šiam pomėgiui skirtą įrangą daugiausiai ir kalbėsiu. Žuviai pagauti, žinoma, reikia meškerės, valo ir kabliuko, bet ne apie tai norėčiau pašnekėti.
Niekas turbūt nesiginčys, kad muselininkui papildomai reikia trumpo graibšto, ilgaaulių batų su nepraslystančiu padu ir, be jokios abejonės, pinto krepšio gražuoliui kiršliui ar upėtakiui įdėti. Spiningo mėgėjas dažnai turi valtį su varikliu, labai gerus drabužius, daug skirtingos gramatūros kotų, na, o jei užmestume akį į jo daiktadėžę, ten pamatytume kalną margų masalų.
Karpininkai papildomos įrangos srityje tikrai neatsilieka nuo kitų meškeriotojų, jų įranga pinigine išraiška dažniausiai lenkia kitų žvejų, bet tai tikrai nėra pižoniškumo išraiška. Paprasčiausiai karpius gaudantis žvejys dažnai daro ilgalaikes žvejybos sesijas, prie vandens telkinio praleidžia nuo kelių parų iki savaitės. Kad neatsitraukęs nuo meškerių šiais civilizacijos laikais išgyventum, reikia palapinės, gulto, viryklės ir kitų papildomų daiktų.
Šiek tiek nukrypsiu nuo temos ir pasisakysiu apie tai, kas visiškai nedera su meškeriojimo kultūra. Kartą bežvejojant nuostabiame Arino ežere, netoli tos vietos, kur aš buvau įsikūręs, privažiavo žmogbeždžionė (liežuvis nesiverčia vadinti nei žmogumi, nei žveju), kuri prisipūtė valtį, susidėjo kelis krepšius į ją, po to iš mašinos išsitraukė tubą, o iš jos G. LOOMIS spiningą. Žodžiu, brangus visureigis, brangi valtis ir brangus spiningas. Viskas čia tvarkoje, malonu, kai turtingi žmonės dar randa laiko ir pažvejoti. Bet kai tik jis išplaukė, prasidėjo cirkas. Aš žiūrovas, o jis klounas. Pirmiausiai žmogbeždžionė iš krepšio pradėjo traukti skritulius, kabinti gyvas žuveles ir leido juos tiesiai ant mano savaitę jaukintų vietų. Žinoma, aš riktelėjau. Gana garsiai ir kelis kartus. Klounas ilgokai mąstė, kaip galima žvejoti 100 metrų nuo kranto ir be valties. Susirinko jis tuos skritulius, galbūt per žioplumą vieną paliko. Kai tik nutolo kokius 300 metrų, pristatė apie 20 skritulių (sprendžiant iš įrangos ir riebalų sluoksnio neatrodė jis toks alkanas). Tas likęs skritulys, kuris buvo virš mano jaukų, ėmė ir apvirto. Atrodytų, kad reikia džiaugtis, bet man pasidarė pikta, nes užkibusi lydeka tuoj pat supainios mano kruopščiai užmestas meškeres. Aš vėl rikteliu tam tipui, išgirdo. Parplaukęs paskubomis mėgino ,,staigiu“ judesiu sugriebti skritulį ir, kad jį kur velniai, persivertė per valties bortą. Maža to, dar sugebėjo kažkuria kūno dalimi užkabinti brangujį spiningą, tas, pakilęs porą metrų į orą, pliūkštelėjo vandenin ir paskendo. Pasirodo, klounas dar ir plaukti nemoka, tad įsikibęs į valtį, garsiai šnopuodamas, rankomis prisiyrė prie mano kranto, užkabindamas visus mano dugninių valus. Nuostabu, po perkūnais, cirkas išvažiuos – žvejyba bus baigta ne tik klounui, bet ir žiūrovui. Susidūriau akis į akį su tikru pižonu.
Šiuo savo postu tik noriu pasakyti, kad geras brangus daiktas savotiškai įpareigoja ir atitinkamai kultūringai elgtis. Niekada nepatiko (tikiuosi ir nepatiks) kai karpininkai pižonai, prisipirkę brangios įrangos, prie vandens telkinio elgiasi kaip kokiame muzikos festivalyje ar fiestoje.
Viskas, kas reikalinga ilgalaikei profesionaliai žvejybai, gaminama dėl šių pagrindinių priežasčių: komfortas, maskuotė, triukšmo nebuvimas ir lengvas transportavimas.
Iš papildomos įrangos pirmiausiai reikėtu įsigyti patogią žvejybinę kėdę , tik ne iš tų pigiųjų, kurias kas sezoną reikia keisti. Tokią kėdutę laikau svečiams, kurie atvažiuoja pasižiūrėti, kaip aš žvejoju. Kadangi karpinėje žūklėje ilgą laiką praleidi sėdėdamas ir laukdamas kibimo, tai ir kėdė turi būti tvirta, patogi ir neryškios spalvos. Aukštas atlošas puikiai tinka galvai pailsinti, šoninės rankenos padeda snaudžiant neiškristi. Gaudant karpius nebūtina matyti viską, kas vyksta vandenyje, svarbiausia laiku išgirsti signalizatorius. Kad ilgos laukimo valandos neprailgtų bemindant kranto (neužmirškime, trepsėjimas baido žuvį) ar nepatogiai sėdint, reikalingas sulankstomas krėslas. Geresnės kėdės kaina – nuo 150 litų. Nereikia manyti, kad yra gerų ir pigių daiktų, gamintojai įdeda daug pastangų ir brangesnių medžiagų padarydami kokybišką produktą, kuris nebijo ilgalaikio lietaus, didelių apkrovų ir dažno transportavimo.
Niekas man neįrodys, kad žuvys nebijo triukšmo. Kalbu apie retą bildesį, dundėjimą, kuris sukeliamas privažiuojant su automobiliu prie pat ežero ir dažnai trankant durimis. Esu daug kartų matęs, kaip karpiai maitinami tiesiog iš rankų, bet tik stipriau treptelėjus iš karto pasislepia vandens gelmėje. Žinoma, esu žvejojęs ir prie greitkelio, bet tai visai kas kita, nes ten karpiai pripratę prie tokių pastovių garsų. Apsisaugant nuo gamtos akibrokštų reikalinga palapinė , kuri atlieka svarbų vaidmenį karpinėje žūklėje. Neblogas pavyzdys poledinės žūklės mėgėjai, kurie anksčiau ignoruodavo patogumus, bet pajutę komforto galią, ypatingai stintautojai, išpirko visas žūklės prekyvietėse esančias žiemines palapines. Pirmiausiai reikėtų atkreipti dėmesį į karpinės palapinės atsparumą vandeniui, spalvą ir konstrukciją. Palapinės siūlės turi būti impregnuotos, o atsparumas vandeniui – ne mažesnis nei 5000 mm. Kartais tenka kentėti baisias liūtis ir vėjus, todėl tokiame namelyje jautiesi visiškai saugus. Spalva turėtu būti susiliejanti su gamta. Karpininkų mėgstamiausia – tamsiai žalia, chaki arba kamufliažinė. Palapinės dydis priklauso nuo poreikių. Man užtenka tokios, kurioje tilptų gultas, rūbai ir kitos smulkmenos. Dabar gamintojai pradėjo gaminti tokio dydžio palapines, kad net automobilis telpa . Taip, reikia ir tokių palapinių, nes labai patogu po vienu stogu turėti virtuvę, miegamąjį ir budėjimo kambarį. Šios palapinės, žinoma, brangios. Vienvietė palapinė kainuos mažiausiai 300 litų, na, o didelė ne mažiau kaip 1500 litų. Skaitytojas gali pagalvoti, kam pirkti tokį brangu daiktą, juk galima pasistatyti pavėsinę už 100 litų ir gyventi sau ramiai. Iš patirties žinau – ramu nebus. Pirmiausiai, tokios pavėsinės pasižymi nepatvaria konstrukcija. Ne vieną kartą pavėsinė nuo vėjo gūsio yra pakilusi i orą ir jos likučius yra tekę rankioti laukuose. Dar vienas trūkumas – ilgokai užtrunka ją pastatyti. Karpinę palapinę pasistatau per kelias minutes. Pavėsinės dėl savo ryškių spalvų dažnai bado akis ir niekaip nedera su gamta. Išimtį galima daryti stovyklautojams, jiems juk ir nereikia maskuotis. Gražus ir pagirtinas pavyzdys tai draudimas per karpinės žūklės varžybas Ilgio taurėje, kurias organizuoja ilgametę tarptautinę varžybų patirtį turintis Renaldas Marčiukaitis, naudoti ne žvejybinės paskirties palapines.
Taigi, turime patogią kėdę ir palapinę. Prie šio rinkinuko labai trūksta vietos, kurioje gerai išsimiegotume. Žvejybinis gultas tikrai padarys mus laimingesnius rytais, o kartais ir po sočių pietų. Numigti, aišku, galima ir ant žemės, pasitiesus kokį patiesalą, bet ar neskaudės po to kaulų, ar neperšalsime? Kitas variantas – pripučiamas čiužinys, bet sutikite, namuose visi stengiamės miegoti lovoje, kad gerai išsimiegotume. Esu praėjęs visus miegojimo etapus: kažkada susisukdavau ant žemės prie laužo ir paryčiais kalendamas dantimis prabusdavau nuo šalčio ir drėgmės, gyvename juk ne prie Viduržemio jūros. Po to, kad būtų minkščiau, nusipirkau pripučiamą čiužinį, bet jis labai traukia drėgmę. Tiesa, ir dabar kartais čiužinį naudoju, bet tik vidurvasarį , na ir tada, kai reikia mašinoje pataupyti vietą. Dabar esu įsigijęs gerą gultą, kuriame išsimiegu kaip namuose. Kaip toje reklamoje galiu pasakyti, kad pats gultas prisiderina prie kūno linijų. Savaime aišku, jis nepigus – kainuoja apie 800 litų. Prieš tai turėjau pigesnį, kuris kainavo 200 litų, bet tai buvo labiau panašu į senų laikų „raskladuškę“, kurioje apatinis skersinis amžinai rėždavosi į šonkaulius ir po to dar porą dienų jausdavau blogo miego pasekmes. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad kol pigesnis gultas buvo naujas, jame visai neblogai jausdavausi, bet po vienerių intensyvaus naudojimo metų konstrukcija pradėjo byrėti, medžiaga išsitampė ir gultas pasidarė tinkamas nebent vienkartiniam pamiegojimui. Nepaminėjau svarbių gulto konstrukcijos detalių – jis turi turėti ne mažiau kaip tris poras kojų. Dabar jau gaminami gultai net su aštuoniomis kojomis – tai daroma dėl stabilumo. Kad gultas kuo geriau prisitaikytų prie nelygaus žemės paviršiaus, kiekviena koja išsitraukinėja teleskopiniu principu.
Vienaip ar kitaip mūsų klimatinėms sąlygoms reikalingas ir miegmaišis, nes vakarais vasarą būna šilta, o paryčiais padvelkia drėgmė, nuo kurios darosi šaltoka. Žvejams reikėtų atkreipti dėmesį į miegmaišio temperatūros išlaikymą (visiškai pakanka, kad miegmaišis laikytų iki -5 laipsnių) ir užtrauktukų patvarumą, kad nereikėtų naktį, staigiai pašokus dėl eilinio kibimo, šokuoti lyg su bulvių maišu. Dažnai patogumo dėlei miegmaišyje būna diržai, skirti tvirtinimui prie gulto ir kišenė prie galvos pagalvei įsprausti. Miegmaišio kaina – apie 100 litų, tačiau yra ir gerokai brangesnių, kuriuose vidinė pusė gaminama iš švelnios, kūnui malonios ir šiltos medžiagos. Tokiame miegmaišyje jautiesi kaip namuose, šiltame savo guolyje.
Skėtis arba šelteris (angl. shelter – pastogė, priedanga). Šį daiktą dažniausiai naudoja nuo saulės pasislėpti, o žvejams jie reikalingi ir priedangai nuo lietaus, ilgai laukiant kibimo, ir pasiruošti maistą ant dujinės viryklės, nes ugnies neužpučia vėjas . Po didesne priedanga telpa ir staliukas pilnavertiškumo jausmui sukelti. Skėčiai gaminami ir su prisegamais sijonais apsisaugojimui nuo šoninio lietaus ir vėjo – dėl to ir pati konstrukcija ženkliai sustiprėja. Skėčių minusai: maži kuoliukai sijonui prismeigti prie žemės (reikėtų iš karto įsigyti ilgesnius), silpnos sijono medžiaginės auselės kuoliukams prismeigti, kartais sulūžta visas išskleidimo mechanizmas. Trūkumų daugoka, aš pats šiuo metu jau naudoju ketvirtą skėtį per aštuonerius intensyvios žvejybos metus, bet tai išties labai patogus daiktas trumpoms žūklės sesijoms. Skėčio kaina svyruoja nuo 100 iki 300 litų.
Aprašiau tikrai ne visą karpinės žūklės įrangą: nepaminėjau karpinio stovo, svaidyklių jaukams ir begalės kitų smulkmenų, bet pažiūrėjus iš šono į mano žūklavietę, kurioje stovi palapinė, skėtis, gultas, krėslas tikrai daug kas pagalvos, kad esu pižonas. Bet esmė ne čia, o meškeriojimo kultūroje. Man labai gražiai atrodo vienišas diedukas ant lieptelio prie vandens, kuris žino kiekvieno savo atsinešto daikto paskirtį ir po savęs nepalieka jokių buvimo ženklų. Taip ir aš, susirinkęs visą savo turtą, (žinoma ir šiukšles) žvejoju pagal visas mėgėjiškos žūklės taisykles, gamtai nepadarydamas jokios žalos.