Tomas Būdas
Karpininkų asociacijos prezidentas
KARPINĖ ŽŪKLĖ. FIPS PASAULIO ČEMPIONATAS
I dalis ( tiesa)
Jau daug metų organizuojami įvairūs pasaulio čempionatai. Žūklė – ne išimtis. FIPS organizacija pasaulio žūklės čempionatus taip pat rengia jau senokai. Lietuvos karpinės žūklė mėgėjai, padedami Lietuvos karpininkų asocijacijos (toliau asociacija), šiemet pirmą kartą istorijoje suformavo rinktinę
ir atstovavo Lietuvai. Kadangi pernai buvo paskelbta, kad čempionatas vyks Anglijoje, tam pradėjome ruoštis dar pavasarį. Patirties turime mažai, nors Lietuvos karpininkai ir garsina žūklės pasaulį. FIPS organizacijoje viskas šiek tiek kitaip, nei kad pripratę mūsų karpininkai. Visų pirmiausiai į rinktinę nariai turi pakliūti per atranką, vykdomą šalies viduje, ko Lietuvos istorijoje dar nebuvo. Taip, mūsuose karpininkams varžybų daug, bet išėjimas į pasaulį galimas tik per didelius startinius mokesčius arba per FIPS su griežtomis vidinėmis taisyklėmis. Asociacija mėgino savo atstovus siųsti į garsius pasaulio turnyrus, tačiau tam reikia turėti nemažai pinigėlių. Be to, tai reikėtų daryti pastoviai, kad žūklautojai įgytų daug patirties ir tik po to būtų galima tikėtis teigiamų rezultatų.
FIPS organizuojamose varžybose piniginė našta nėra tokia didelė, todėl asociacija nusprendė pasukti šia kryptimi. Kaip pavyzdį pateiksiu tai, jog šeši Lietuvos rinktinės nariai „susimetė“ po 1200 litų ir nuvyko į pasaulio čempionatą. Žinoma, bendras rinktinės biudžetas buvo 20 000 litų, bet likusieji pinigai, dėka gudrios asociacijos strategijos, buvo surinkti iš rėmėjų ir atrankos mokesčių. Kai kam gali pasirodyti, kad 20 000 litų tai didelė suma, bet taip anaiptol nėra, nes taupėme kaip žydai, net treniruočių normalių negalėjome surengti. Kitų šalių biudžetai buvo tikrai įspūdingi: 30 000-40 000 eurų vienai rinktinei – norma!
Prieš porą metų pasaulio čempionatas vyko Pietų Afrikos Respublikoje (PAR). Jis turėtų būti pavyzdys, kaip reikėtų pravedinėti tokius renginius su minimaliomis dalyvių išlaidomis. Į Afrikos žemyną viso pasaulio rinktinės, žinoma, skrido lėktuvais, o kaip visi tikriausiai nutuokiame, žvejybinį bagažą oru perkelti labai brangu. Palyginimui galiu pasakyti, kad Lietuvos rinktinės bagažas svėrė beveik 1 toną! Taigi, PAR rado varžybų rėmėjus , kurie kiekviename sektoriuje ( o jų buvo 60) pastatė po dvi palapines, po du gultus, po dvi kėdes ir dar karpinių pašarų reikiamą kiekį.
Dar pagal norus galėjai užsisakyti reikiamas meškeres ir pastovų maitinimą. Galėjai pasijusti kaip aukščiausios klasės viešbutyje ir visiškai už dyką!!! Beje, PAR rinktinė jau trečius metus iš eilės yra pasaulio čempionai.
Taigi, šiais laikais be rėmėjų apie tokius renginius gali tik pasvajoti. Jau per pimą atrankos etapą Lietuvoje, buvome maloniai nustebinti dovanomis, reikalingomis žūklėje. Nuo pat pradžios buvo matyti , kad PROS (žvejybiniai batai) ir SAMET (jaukai žūklei) tikrai pasirūpins Lietuvos rinktine. Vilmantas Paliūtis, kuris atstovauja šioms firmoms, rūpinosi ir rodė ypatingą dėmesį karpininkams, dalyvaujantiems atrankoje. Žinoma vien tik PROS ir SAMET produkcija nebūsi sotus, nes reikalingos ir grynos piniginės lėšos. Čia vėlgi V.Paliūtis su partneriais Lenkijoje išsprendė problemą. Labai džiugu, kad ir kitiems metams PROS ir SAMET nežada palikti neišspręstų rinktinės rėmimo klausimų. Puikiai suvokiu, kad rėmimas ir reklama yra du, vienas nuo kito neatsiejami, dalykai. Aš, kaip ir daugelis karpininkų, nekenčiu reklamos, bet kiekvienas skaitantis šią pastraipą jau mažiausiai keturis kartus perskaitys: PROS; SAMET; PALIŪTIS ir žinos, kad šie vardai neatsiejami nuo oficialios Lietuvos karpininkų rinktinės.
Kadangi jau prabilau apie oficialumą, tai norėčiau pabrėžti, kad visas Lietuvos rinktinės formavimas pagal FIPS reikalavimus vyksta viešai, pagal visiems suprantamas atrankos taisykles ir tik stipriausieji, dalyvaujantys atrankoje, patenka į Lietuvos rinktinę. Tuo pačiu norėčiau pakviesti visus karpinės žūklės mėgėjus sudalyvauti kitų metų atrankoje ir visai nesvarbu, kad neturite varžybinės patirties, nes atrankoje gali dalyvauti visi Lietuvos piliečiai, susimokėję startinį mokestį. Daugiau informacijos apie tai – www.laukarpis.lt .
2010 metais, spalio mėnesį Anglijoje startavo tokios sudėties rinktinė: pirmas dvejetas- Olegas Ružickis (Vilnius) ir Arvydas Eizitavičius (Kaunas), antras dvejetas- Tomas Būdas (Vilnius ) ir Remigijus Pupelis (Kaunas), trečias dvjetas- Marius Laureckis (Alytus) ir Remigijus Motekaitis (Panevėžys). Rinktinės vadovas -Jurgis Gudauskas.
Prieš kelionę turėjome susirinkę nemažai informacijos apie ežerus, kuriuose bus varžybos. Tai buvo tipiški Angliški vandens telkiniai po 10-15 ha,
panašūs į Raseinių karpynę ar Tauragės ežeriuką, kuriuose dažnai vyksta įvairios varžybos. Varžybinė taktika irgi buvo parengta atsižvelgiant į tokių balų ypatumus. Esminis skirtumas tarp angliško ir lietuviško telkinio tai, kad ten karpiai didesni ir matę daug daugiau kablių. Vienu žodžiu, daug gudresni. Kadangi neturėjome sąlygų nuvykti į Angliją treniruotis, tai pašarinę bazę varžyboms sudarėme iš patirties, įgytos varžybų metu Lietuvoje. Čia mums pagelbėjo DEEPEX jaukų gamintojas Gintautas Daunys. Daugiausiai iš jo siūlomos produkcijos ir buvo sudaryta pašarinė bazė angliškiems karpiams, kurie baisiai pripratę prie grūdinių miksų.
Klaida, sakyčiau buvo, kvapų neatitaikymas, o tai galėjome nustatyti tik treniruotėje, kurios, deja, neturėjome. Mano manymu, jei būtume parinkę tinkamo kvapo ir sudėties paletes, tai tikrai būtume pasiekę geresnį rezultatą. Netinkamas kurios nors pašaro dalies parinkimas ne tik neduoda greito rezultato, bet turi dar vieną labai neigiamą savybę. Kai tikiesi greito kibimo, o žuvis nekimba, tai pradedi savaip spręsti problemas, t.y. keisti žūklės taktiką. O tai jau yra labai blogai… Čia ir buvo rinktinės silpnoji vieta. Per šitą „mėsmalę“, manau, yra praėję visi karpininkai, kurie dažnai dalyvauja varžybose. Aš asmeniškai patirties turiu sočiai ir padedamas Remigijaus Pupelio, planą minimum įvykdėme. Didžiausia mano klaida buvo ta, kad nesugebėjau (tiesa pasakius ir neturėjau teisės) dėti kumščiu per stalą ir visiems liepti žvejoti taip, kaip aš pats tai įsivaizdavau. Dar viena didelė klaida buvo ta, kad turėjome neteisingą informaciją apie tą ežerą, kuriame žvejojo trečioji mūsų komanda. Tenai mūsų žiniomis turėjo būti pagrinde vien tik dideli karpiai (70 procentų žuvies virš 10 kg.). Taip mes ir ruošėmės, pirkome RENMAR pašarus būtent tam telkiniui ir trečioji komanda pagal išankstinį planą tais jaukais jaukino savo sektorių. Bet realybė pasirodė visiškai kitokia, nes daugumai karpių tame telkinyje dar daug košės reikia suvalgyti, kad būtų 10 kg svorio. Giliu mano įsitikinimu, pašarinė bazė karpiams turėtų būti pritaikyta pagal jų svorį, amžių ir mitybinius ypatumus.
Pliusus ir minusus, žinoma, lengviausiai surašyti po čempionato, o kad juos kas nors mums būtu pasakęs prieš varžybas tai ir rezultatas būtų buvęs geresnis. Galima kaltinti ir nepalankius vėjus mūsų sektoriams, ir Neptūno nemalonę, bet nuo realybės nepabėgsi – užėmėme tik 16 vietą komandinėje įskaitoje.
Nors varžybos vyko 72 valandas, tai prabėgo kaip viena akimirka. Dirbome išsijuosę ir su dideliu azartu. Apie pašalinius dalykus nebuvo laiko nė galvoti. Tą puikiai iliustruoja pakabinta aukštyn kojomis Lietuvos vėliavėlė virš mūsų komandos palapinės, nors esame dideli patriotai. Čia net kuriozas įvyko, nes paskambino iš Lietuvos Remigijaus žmona ir tekštelėjo: „Ė, jūs, patriotai, vėliavą apverskit’“. Apsižiūrėjom sektorių ir iš karto abiems gėda pasidarė.
Tie, kas daugiau domisi karpine žūkle, turbūt iškarto pastebėjo, kad on-line reportažai ( www.zvejokliai.lt ir www.laukarpis.lt ) iš įvykių vietos – didelė informacinė jėga.
Už tai didelis ačiū komandos vadovui Jurgiui Gudauskui. Kad ir nepasisekė rinktinei įrodyti savo sugebėjimų, šie reportažai parodė, kad laiko veltui nešvaistėme ir važiavome ten pasirodyti kuo geriau. Aš ir dabar rašydamas straipsnį nelabai turiu ką bepridurti, nes jau viskas seniai po kelis kartus aprašyta. Bet nieko, atsigriebsiu II dalyje, tų „įvykių“ tikrai niekas neaprašė.
Jau dabar asociacija pradėjo ruoštis kitų metų rinktinės atrankai į pasaulio čempionatą, kuris vyks Italijoje Petravitos (160 ha) ežere. Iš karto matau vieną problemą – Lietuvoje nėra nei vieno didelio vandens telkinio, kuriame pagrindinę žuvies masę sudarytų 2-5 kg karpiai. Todėl iš anksto planuojamas didesnis rinktinės biudžetas, kad būtų surengta treniruotė, be kurios, kaip parodė patirtis, nelabai įmanoma pasiekti gerų rezultatų. Norėčiau viešai padėkoti žmonėms, kurie labiausiai nusipelnė, kad Lietuvos karpininkų rinktinė startuotų Anglijoje. Tai Vilmantas Paliūtis, gaminantis PROS batus ir daug kitos produkcijos, jo partneriai Lenkijoje- SAMET jaukų gamintojai. Tai Gintautas Daunys (DEEPEX jaukai ir masalai žuvims). Tai Darius Surgautas, asociacijos vadovas. Tai Jurgis Gudauskas, www.zvejokliai.lt . Tai Eugenijus Vichrovas, ALMEIDA šeimininkas, kuris nemokamai suteikė transportą kelionei į Angliją. Kaip jau pasakė puikus mano porininkas Remigijus Pupelis „sazanas“: be jūsų nebūtų mūsų. Ką galiu bepridurti, auksiniai žodžiai!!!
HUMORESKA APIE ŽŪKLĖS TAKTIKĄ
II dalis (melas)
Te nesupyksta ant manęs rinktinės rėmėjai, bet žūklė be nuotykių nuobodoka, o kaip visi žinome dauguma žvejų yra dideli melagiai. Mano fantazija irgi neturi ribų, taigi skaitytojas tegul atsirenka pats, kur melas, o kur tiesa.
Cha, cha, cha… dabar tai jau klosiu viską iš širdies, be jokios reklamos, pasiaiškinimų ir padėkų. Jei reikėtų kam padėkoti, tai tik lietuviškajam išradingumui.
Kadangi tik per girto teisėjo klaidą patekau į rinktinę, žinoma, iš anksto pasirūpinau, kad teisėjas būtų būtent toks, o ir kelionę į Angliją planavau taip, kaip man atrodė geriausiai. Į rinktinę papuolė visi Lietuvos ubagai. Matyt, susigundė nemažu biudžetu ir turiu įtarimą, kad visi pateko panašiai papirkinėdami teisėjus.
Rinktinės sudėtis fantastiška: portugalas Ružikas ir šustauskinis Studentas (teletabių komanda), portugalas Briedas (aš) ir eilinis šustauskiukas Pupa (pokemonų komanda), dzūkijos Jūreivis ir tulpinis Svogūnėlis (santarvės komanda). Tiesa, turėjome ir atamaną Velnią su Valinsko pakraipom, kuris mus ir suporavo. Žmogus protingas, su akiniais, iš karto nutarė, kad dviejų šustauskinių į vieną komandą skirti negalima, nes dar sumanys iš Londono į Kauną pėstute pareiti, ubagų karaliais apsimetę. Studentas – mūsų pažiba, Valančiaus blaivybės draugijai priklauso, tik kažkaip keistai dažnai iš ten jį pašalina, gerai tik tiek, kad po to vėl priima. Visai kaip asociacija, matyt narių trūkumas. Na o tulpiniui Svogūnėliui griežtos jūreiviškos rankos reikia, kad teisėjų bačkon nekištų. Taip aš likau su Pupa, su kuriuo teko anglų kareivėlius pavaikyti.
Pašarinė bazė karpiams jaukinti? Jūs ką, išprotėjote? Galimybė pakeliauti po visą Europą nepatikrintam suteikiama tik vieną kartą gyvenime. Todėl dar Lietuvoje buvo nuspręsta, kad į visus įmanomus plyšius tarp meškerių, palapinių ir gultų reikia prigrūsti kuo daugiau cigarečių ir kanapių. Cigaretes, patys žinote, pirkome pas bobulytes, baltarusiškas, vis pigiau. Na o ten, už Lamanšo, jų kainos fantastiškos. Su kanapėm gavosi ne kas, nes DEEPEX neišpildė užsakymo ir vietoj lapų „žolytės“, supakavo kanapių sėklas. Kas jas naudoja nežinau, mėginau kramtyti – į galvą „neduoda“. Tai, žinoma, didelių pinigų praradimas, bet ir vėl pagelbėjo lietuviškas išradingumas.
Jūreivis dar kažkaip keistai sugebėjo labai daug žvėrienos įsprausti į bendrą krovinį, matyt, po Dzūkijos miškus dažnai su amfibija žvėris varinėja. Sako, kad jo šeima didelė, broliukas anglams vergauja, pamaitinti reikia. Tiek to, mes gi suprantam, esam humaniški, pagaunam – paleidžiam, lai gyvena geriau. Net Svogūnėlis tai supranta, tik gaila, kad neskiria žuvų nuo žmonių – viską vandenin kiša.
Kelionė puiki, peizažai gražūs. Lenkijos keliai labai įdomūs, vingiuoti, duobėti, žvėrys laksto po juos, gražiai apsirengusios damos pakelėse mojuoja. Jūreivis net raudonas nuo inkštimo: „Och… prasieičiau aš čia su savo „šmaiseriu“. Visur kitur keliai nuobodūs, platūs ir tiesūs.
Gali vairą prirakinti, ant ekseleratoriaus uždėti plytą ir eiti miegoti. Taip ir kelelis neprailgtų. Bet mes ne, negalime atsipalaiduoti, ne juokas gi tona kontrabandos.
Mums gi reikia muitininkams į akis pasižiūrėti, kaip tokie kvailiai Šengeno piliečius be patikros praleidinėja. O mes išdidūs, erdvė dabar didelė, nuo Rusijos iki Atlanto. Tegu tik pamėgina prisikabinti, peiliukais (boiliams) ginkluoti ir dantis iššiepę greitai įrodysim savo teises, o pareigos dar 50 metų palauks, lygiai tiek kiek kapitalistai mus sovietams pardavę buvo.
Kaip ten bebūtų, kelionėje viskas klostėsi sklandžiai. Pagaliau mes Anglijoje.
Starto diena, cigaretės parduotos, svarai per kišenių viršų byra. Liko tik kanapių sėklos. Teisėjais paskirti Anglijos kareiviai,
kurie atidžiai apžiūrėję mūsų inventorių, įleidžia į sektorius. Kareivėliai šiek tiek nustebę, nes pas mus tik po kelias meškeres, užtat daug daug kanapių sėklų ir įvairaus kalibro žvėrienos dešrų.
13 valandą startuojame. Visoms komandoms iškart rėkiu per raciją, kad nei vienos kanapių sėklytės nepanaudotų!!! Geriau tėvas nuo stogo, nei pinigai į vandenį. Visi, žinoma, sutinka su mano pasiūlyta strategija ir sumetame vandenin tuščius kabliukus. Dabar tai jau bus tikros atostogos, nors pailsėsime tris paras po morališkai sunkios kelionės.
Mano porininkas Pupa, greitai primeta, kas kur ir teisėjams kareiviams prisistato esąs generolas iš Lietuvos, atseit, vadovauja didelei kariuomenei. Pas teisėjus matau didelį šurmulį. Netrukus ateina jų delegacija, visi atiduoda pagarbą ir pristato mums asmens sargybinį, kuris saugos mus visas 72 valandas. Malonu, ramu. Mūsų angelas sargas dar ir liaudies meistrelis pasirodo beesantis, iš boilių tautines vėliavas drožinėja. Mums porą boilių padovanojo, vieną su Lietuvos tautinės vėliavos fragmentais, kitas panašus buvo į anglišką vėliavą.
Tik gaila, kad po varžybų tas dovanėles gavome, nes dovana tai ne pinigai ir ant kabliuko dėti negaila. Mūsų kaimynai, mano zemliokai – portugalai. Mėginau su jais persimesti keliais žodžiais, bet jie nieko nesuprato, matyt ne toje pusėje Vilniaus gyvena. Gal kur nuo Rudaminos? Ten dialektas kitoks. Visa Lietuva vilniečius portugalais vadina, galėtų dar ir pagal kalbas kažkokiomis sritimis suskirstyti. Supykęs ant kaimynų, kad jie manęs nesupranta, pirštu palei smilkinį pavedžiojau. O… tada jau jie prakalbo angliškai, beveik viską supratau, o ką ten labai ir suprasti – trys žodžiai ir visi iš ,,F‘‘ raidės, tiesa dar su tam tikrais gestais.
Nuslūgus etniniams neramumams pradėjau galvoti apie karpius. Asociacijos vadovas mums iškėlė uždavinį – būti nediskvalifikuotiems. Pamaniau, kad jei tik neišeisim iš sektoriaus ir daug nesišvaistysim meškerėm – tai užduotis bus kaip ir įvykdyta. Bet čia iš po krūmų išlenda mūsų vadas Velnias, tas pats kuris labai protingas ir su akiniais. Nutaisęs gudrią šypsenėlę liepia mums pagauti nors vieną karpį. Sako turi genialų planą, kaip dar šlamančių uždirbti. Jo planas būtų toks: kadangi turnyrinėje lentelėje jau pagavusios visos komandos išskyrus mus, rusus ir kinus. Tada, kai mes pagauname pirmą žuvį, mūsų Velnias iškarto eina pas rusų vadovus ir jiems aiškina, neva jei rusai papildytų mūsų kišenes šlamančiais (o jų biudžetas labai labai didelis) mes nustotume gaudyti, jiems pasakytume ant ko kimba ir taip jie susidarytų labai palankias sąlygas užimti ne paskutinę vietą. Taip, planas rimtas ir tik tada susivokiau, kam komandoms reikalingi tokie dideli biudžetai.
Planas planu, o ant ko pagauti tą anglišką karpį. Išskyrus kanapių sėklas ir žvėrienos dešras daugiau nieko neturime. Sėklas nusprendėme atgal tiekėjui priduoti ir patirtų nuostolių žalą susigrąžinti, čia jau Svogūnėlis meistras tokiuose reikaluose. Ant žvėrienos dešros Jūreivis uždraus gaudyti. Chm… apsidairau po sektorių, akis užkliūva už kastuvo skirto savam mėšlui paslėpti. Čia jau vėl mintis, slieką iš žemės išsitraukti, bet gi mūsų sargis kaip įkaltas šalia sektoriaus stovi. Pupa generolišku tonu jam greitakalbe išpyškina: „Ramiai, aplink, pirmyn pas savo moterį!!!“. Kareivis komandas įvykdo per kelias sekundes, o mums visai nesvarbu, kur ta jo moteris gyvena.
Prasidėjo žemės kasimo darbai, daržiukas mūsų nedidelis tik 20 metrų skersai ir išilgai, už linijos eiti nevalia, kad neišmestų iš varžybų. Perkasę puse sektoriaus randame tik vieną nupiepusį sliekioką. Vargšelis, nitratais nemaitintas, užaugti didelis negali. Pupa su lopeta darbuojasi toliau, o aš maunu „monstrą“ ant kabliuko. Metimas, po 5 minučių kibimas. Karpis 8 kg. Smagu kai vado įsakymai per 5 minutes įvykdomi. Tuo tarpu Pupa su paskutine lopeta dar vieną sliekiuką randa. Vėl kablį papuošiame slieku, ir vėl po 5 minučių karpis – 4 kg. Per racijas su kolegomis lietuviais pasidaliname įspūdžiais, bet prisakome, kad tik jie taip nedarytų, nes po to rusams mūsų aplenkti neišeis. O pirmos vietos mums tikrai nereikia, už tai pinigų niekas neduoda. Šlovė gerai , bet pinigai dar geriau. Kažkaip greitai mūsų apsauginis prisistatė. Įdomu pas kokią moterį jis taip sparčiai sulakstė? Gal gėjus? Armija juk šalia.
Viskas einasi pagal planą, tik va tas kareivėlis nenuorama pradėjo domėtis, kodėl mūsų sektorius kaip rūtų darželis sukastas. Ką tryda užpuolė? Tada ir toliau turėtume tuos veiksmus imituoti, bet gi nėra iš ko. Pupa galėtų įsakmiai sukomanduoti, anglas baigtų savo tyrimus, bet čia ne Lietuva, čia pavaldiniai įskiepyti savo valdžią skųsti. Žodžiu reikia suktis iš padėties, nes ant slieko karpius gaudyti griežtai draudžiama, o jei sužinos – diskvalifikuos. Per raciją rėkiame: „Aliarmas, galvokite ką nors“. Girdime iš teletabių stovyklos balsą: „Sodinkit kanapių sėklas“. Ech… portugalas „mažo ūgies“, dabar žinosiu, kodėl jis alkoholio nevartoja, o vaikšto apsinešęs ir apie aukštas materijas dažnai blevyzgoja.
Taip, taip. Dabar jau mes išsišiepę sargybiniui aiškiname, neva dabar firmines,
patobulintas kanapių sėklas sodiname, o kitais metais į tą pačią vietą atvažiuosime žvejoti, nuimsime derlių ir rūkysime „žolytę“. Dar prikabinome makaronų, kad Lietuvoje taip įprasta daryti ir visose ežerų pakrantėse kanapės vešliai auga.
Nesupratome, ar kareivis patikėjo, bet pakrapštęs makaulę nuėjo savo tiesioginio vado palapinės link. Po kelių akimirkų matome nedidelį šurmulį prie vadavietės, o netrukus kelių karininkų delegacija žingsniuoja link mūsų. Oi negerai, jei lieps meškeres ištraukti ir parodyti ant ko žuvis pagavome, o ten ant kablio dar slieko likučiai likę? Su Pupa pasturgaliuose jaučiame žemės drebėjimą iš baimės, kad diskvalifikuos.
Delegacija apspito sektorių, kažką aiškinosi tarpusavyje, o po to klausia: ,,Kiek?‘‘. Mes: ,,Kas kiek?‘‘. Jie: ,,Kiek kainuoja kainuoja pakelis firminių kanapių sėklų?‘‘. Ooo… čia jau mes nustatę laimėtojų veido išraišką drebiame: ,,Šimtas‘‘. Kaip man patinka tas valiutų skirtumas. Aš turėjau omeny 100 litų, o anglai davė už pakelį po 100 svarų! Mūsų laukia šviesus rytojus, nes nupirko visas, Lietuvos rinktinės, firmines kanapių sėklas.
Biznio planas viršytas 1000 procentų. Matome, kad visi teisėjai nuo sektorių nuimti ir išrikiuoti su kastuvais, matyt žingsniuos prie savo mėgstamų pakrančių ,,žolytės‘‘ sodinti. Dabar rusai galės nesibaimindami sliekų ieškoti ir mus aplenkti. Deja, ne viskas taip sklandžiai vyko. Mūsų didysis vadas, na tas, kuris labai protingas ir su akiniais, pasiderėjęs su rusais, dar sugebėjo tomis pačiomis sąlygomis rankomis sukirsti ir su kinais. Rusai supratingi, greitai mus aplenkė. Na o kinai- didelė bėda. Mes gi nekalti, kad jų stovyklavietė ant betono aikštelės buvo. Matėme, kad iš žūklės įrankių jie perforatorių (įrankis betonui skaldyti) pasigaminti mėgino, bet matyt laiko pritrūko, o gal brėžinių pasivogt nesugebėjo. Kaip ten bebūtų, bet kinai labai įsiuto likę paskutinėje vietoje ir nusprendė mums atkeršyti.
Paskutinį vakarą varžybų rengėjai visiems dalyviams surengė vakarėlį.
Pavalgyt davė už dyką, na o stipresnius gėrimus teko pirktis patiems. Kadangi po varžybų mūsų šalies biudžetas buvo pats galingiausias, tai leidome sau ,,šiek tiek‘‘ atsipalaiduoti. Gerai pasedėjom, alų-midų gėrėm. Už mūsų sąskaitą visos pasaulio rinktinės smaginosi. Ubagų bruožas – greitai uždirbom, lengvai išleidom. Kaip kas grįžo į namelius, nelabai kas atsimena. Tik prabudus išaiškėjo kinų kėslai, nes buvome išrengti iki trumpikių. Neliko nei pinigų, nei drabužių, nei inventoriaus – tik kemperis ir porą reklaminių plakatų.
Bet mes vis vien laimingi. Užimta 16 vieta tarp 192 pasaulio valstybių ir dar gyvi likome.