Autorius: Jurgis Gudauskas
Dažniausiai karpininkas

Oficialus varžybų atidarymas vyko Ponte de Sor miestelyje už 20 km nuo ežero. Visos čempionate dalyvaujančios komandos iširikiavo pagrindinėje aišktėje ir darnia kolona su vėliavomis bei orkestru per policijos uždarytas gatves, sveikindami praeivius ir pozuodami žurnalistams patraukėme link miestelio estrados. Ten, po oficialių miesto ir FIPSed atstovų kalbų kiekvienos šalies rinktinė lipo ant scenos ir visų svečių akivaizdoje giedojo savo šalių himnus.

Tik lipdami ant scenos susiskaičiavome, kad Lietuvos rinktinė šiemet didžiausia. Po to, kai vakare prie mūsų prisijungė Algis Daukšas ir Vilmantas Anziulevičius su žmonomis, mūsų, pasipuošusių Lietuvos apranga, skaičius išaugo iki 18!

Po himnų ant scenos lipo Ponte de Sor miestelio ansamblis bei atliko kelias nacionalines dainas. Po šio ansamblio visos rinktinės pradėjo skirstytis. Aišku, kur ne kur girdėjome pabumbėjimus, kad šeimininkai pasirodė nesvetingai ir nesurengė atidarymo banketo, tačiau visgi tą krizė, apie kurią mes girdime per TV naujienas būdami Lietuvoje, čia tikrai jaučiama. Be to, mus šiek tiek išpaikino paskutiniai dviejų metų čempionatai Italijoje ir Rumunijoje, kur stalai lūžo nuo maisto ir gėrimų, tarsi ne žvejot čia susirinkome, o gerai pabaliavot.

Vakare, po oficialiosios dalies, visa Lietuvos rinktinė susirinko kempingo, kuriame gyvename, kavinėje, vakarienei. Tačiau užsisėdėti ilgiau noro niekas neturėjo. Nespėjome nė mirktelėti, o komandų nariai nuo stalų dingo greičiau, nei padavėja spėjo nunešti lėkštes – visi varžybininkai suprato, kad reikia išnaudoti paskutinę galimybę padoriai išsimiegoti prieš 72 valandų bemiegį ir nervingą maratoną.

Bet koks ten miegas… Visą naktį tai viename, tai kitame namuke girdėjosi varstomos lauko durys. Vienas arba kitas varžybininkas nervingai keldavosi iš lovos ir degdavosi cigaretę „nervams raminti“. O ir ramaus knarkimo, kuris girdėdavosi iš visų kambarių ankstesnėmis naktimis, šianakt buvo mažiau – ramiai miegančių nebuvo nė vieno.

Su pirmais aušros ženklais pakilome ir mes. Tomas ir abu Remigijai, net negėrę kavos išlėkė prie ežero ir budėjo po vieną kiekvienoje zonoje. Rytas – geriausias laikas stebėti karpių maitinimosi ir judėjimo vandens telkinyje įpročius, todėl kartais net be markerio įmanoma identifikuoti, kur žuvis mėgsta lankytis ir maitintis: arčiau ar toliau kranto.

Grįžus „šnipams“ paskutinis apsitarimas bei galutiniai Tomo nurodymai, kaip ir ką turėtų daryti komandos. Dar kelios minutės ir visi pajudame link ežero traukti sektorių burtų. Kaip ir minėjau vakar, mano nelaiminga rankelė nulėmė, kad sektorių numerius trauksime aštuoniolikti iš dvidešimties komandų.

Kapitonų susirinkimo vietoje, dar prieš burtų traukimą persimetame keliais žodžiais su rusų ir kazachų komandomis. Jie kartu su serbais yra apsėsti kažkokios paranojos ir yra įsitikinę, kad portugalai sukčiaus. Kadangi organizuojanti šalis deleguoja teisėjus, kurie vaikšto per sektorius bei sveria karpius, sąmokslo teorijos mėgėjų rusų teigimu, naktį jie būtinai “prisvers” daugiau žuvies saviškiams, t.y. Portugalijos komandai. Todėl jų siūlymas paprastas – naktinių svėrimų iš viso neturi būti, nors pagal FIPSed reikalavimus teisėjai lankytis sektoriuose ir sverti žuvį turi kas 4 valandas. Lietuvos rinktinė nepritarė rusų, kazachų ir serbų nuomonei ir „į koaliciją“ nepasirašė. Pirmiausia, tikimybė pagauti tik 50 gramų minimalų įskaitinį svorį atitinkantį karpiuką yra labai didelė. Per naktį, gulėdamas maiše belaukiant svėrimo jis gali „palengvėti“ iki neįskaitinio. Be to, ežero krantai vietomis labai seklūs ir akmenuoti, todėl naktį pakilus vėjui maišai būtų plakami į akmenis ir žuvis liktų be žvynų ar kitaip sužalota.

Susirinkime sutinkame ir du latvių komandos atstovus senbūvius. Tik jie vilki ne savo rinktinės, o Kazachijos uniformas. Nieko sau – legionieriai!? Kvatojame susiėmę už pilvų. Pasirodo, Latvijos rinktinei atsisakius dalyvauti pasaulio čempionate šiemet, kazachai abu latviukus pasikvietė kaip konsultantą ir … komandos kapitoną.

Tiek atidarymo, tiek burtų traukimo metu mus stebino didelis operatorių su milžiniškomis profesionaliomis kameromis, skaičius. Tarp jų sukiojosi ir visiems gerai žinomas Anglijos karpininkas, KORDA veidas Ali Hamidi. Kadangi KORDA jau antrus metus yra pagrindinė Anglijos rinktinės rėmėja, jie nusprendėsusukti išsamų filmą apie čempionatą ir savo rinktinę. Kaži, ar filmas pasieks eterį, jei anglams seksis kaip pernai?

Prieš burtų traukimą dar sprendžiame kelis taisyklių neaiškumus. Belgijos komanda, atsivežusi galingas, į kelį remiamas laidynes (ragatkes) bando jas legalizuoti tvirtindama, kad taisyklės naktį draudžia jaukinti tik naudojantis spod meškerėmis bei į ant žemės pastatomomis katapultomis. Teisėjų vadai nepalenkiami – jei nori jaukinti naktį, gali naudoti tik kobras arba rankoje laikomas laidynes.

Antrasis klausimas – ketvirtojo žiuri, t.y. teisėjų tarybos, nario rinkimai. Kiti trys: FIPSed atstovai iš trijų šalių: Rusijos, Prancūzijos ir Portugalijos. Burtų keliu išaiškėja, kad ketvirtasis žiuri narys bus Kazachstano atstovas. Taigi, jei netyčia prisikiaulintime varžybų metu, turime net tris „stogus“: TSRS kaimynus ir barbecue vakarėlio „draugelius“.

Sektorių eina trauki Tomas. Jau man po vakar niekas burtų traukimo artimiausius 5 metus tikrai nepatikės :)

Mūsiškiams išpuola tokie sektoriai: Saulius ir Arvydas varžysis A5, Mantas ir Airidas – B10, o Deividas ir Igoris – C 15 sektoriuose. Mūsų komandos kaimynus galite pamatyti apačioje esančiame paveiksliuke. Atkreipkite dėmesį, kad kiekviena šalis turi po vieną sektorių, pažymėtą žalia arba raudona spalvomis. Žalia spalva – kampinis sektorius. Raudona – iškyšulio sektorius, iš kur galima gerokai toliau numesti meškere. Taigi, organizatoriai pasirūpino kuo sąžiningiau išdėstyti sektorius, kad nė viena komanda neliktų nuskriausta.

Sužinoję sektorius, pradedam vežioti daiktus. Turime dar valandą iki dešimtos, kai komandos galės įeiti į savo „boksus“ ir pradėti susirinkinėti stovus, meškeres, statytis palapines ir markeriais tyrinėti dugną. Aš apsistoju ties arčiausiai kapitonų susirinkimo vietos esančiame sektoriuje – B10. Dar iki 10 valandos turėjau galimybę apibarti kaimyninių Vengrijos ir Prancūzijos komandų atstovus. Taisyklėse juodu ant balto parašyta, jog iki 10 valandos ne tik negalima daiktų į sektorių neštis, tačiau ir ruoštis žūklės įrankių. Tai ne… Abi komandos jau buvo ir stovus susirinkę, ir meškerės susidėti bandė, kai „pyktas lietuvyzzz“ atėjo ir pradėjo grąsinti pakviesiąs teisėjus. Vyrukai greit viską susipakavo atgal ir ramiai sutupė ant savo kėdučių.

Tik praėjus pusvalandžiui nuo pasiruošimo pasigirdo pirmas triokšt. Airido rankose metimo metu lūžo markerinis kotas. Tačiau kol kas liūdėti ir nervuotis nėra kada. Vyrai pasruošę tiek atsarginių kotų ir ričių, kad galėtų visa palaikanti Lietuvos komanda sau susikomplektuoti po rinkinuką ir važiuoti į kitą krantą, kur nevyksta varžybos, karpiauti.

Apie varžybų pradžią sužinome tik tada, kai pažiūrime į laikrodžius. Portugalai kažkur prateriojo garsinio signalo balionėlius, todėl starto signalą girdėjo tik A zonoje.

Norėčiau šiek tiek plačiau papasakoti apie sektorius, kurie išpuolė mūsų komandoms. Saulius ir Arvydas – A4. Labai sekli ir siaura ežero vieta. Sauliui su markeriu pavyko rasti giliausią, 2 metrų vietą už 100 metrų nuo kranto. Toliau, artėjant į kitą krantą, gylis greit kyla į 1,5 metrus. Nebloga ir perspektyvi vietas.

Mantas su Airidu gavo iškyšulinį A10 sektorių. Ten reljefas įdomesnis. Vienoje sektoriaus pusėje kiek bemestum į tolį, randi tik 5,5 metrų stalą. Šis stalas prasideda už 40 metrų nuo kranto, kur vyrai užčiuopė gražų perkritimą nuo 4 į 5,5 metro. Kaip tik toje vietoje, tik atvažiavęs prie sektoriaus dar neprasidėjus varžyboms mačiau karpiuko išėjimą. Kitoje sektoriaus pusėje, už 120 metrų nuo kranto Airidas atrado labai „sexy“ griovelį, iš 5,5 metrų krentantį į 6,5 metro ir vėl kylantį į 5,5 m.

Deivido ir Igorio C15 sektorius – pats sekliausias – meškerės metimo atstumu nėra gilesnės, nei 1,5 m vietos. Todėl taktika pas vyrus paprasta – kuo tolimesnis metimas ir tikėjimas, kad ten yra žuvis. Beja, tikėjimas jau po 15 minučių virto Deivido meškerės išvažiavimu. Deja, tuščiu. Per kelias valandas tokie kibimai buvo net keturi. Sistemėlių kokybe ir kablių aštrumu abejoti tikrai nereikia – visi ruošėsi labai kruopščiai ir rimtai. Visi prieiname vieningos išvados, kad čia siautėja tie mažieji, kelis šimtus gramų sveriantys „buratinai“. Aišku, gandai apie pirmus varžybose kibimus greit pasklinda ir aplink Deivido ir Igorio sektorių pradeda sukiotis kitų komandų šnipai.

Tiesa, Igoris pirmą laimikį visgi ištraukia. Po ilgų pastangų ant kranto ištraukiamas jų sektoriuje nuskendęs… žvejybinis skėtis. Ot, ankstesni žvejai siurprizų paliko pasaulio čempionatui…

Dar prieš prasidedant varžyboms kiekvienoje zonoje prie Portugalijos sektorių kėdutes tyliai atsineša ir kelioms valandoms parymoti lieka Darius ir abu Remigijai. Jų darbas aiškus ir labai konkretus: stebėti, kaip, ant ko, kokiu atstumu ir sistemomis gaudo viską apie šį ežerą žiiantys šeimininkai. Na, o aš, kaip ir visais ankstesniais metais imu kuprinytę bei žiūronus ir pradedu kelionę pėsčiomis per visus varžybų sektorius.

Ėjimo nėra daug, tačiau jis labai šlykštus: didelius akmenis keičia užliejamų plotų purvas, po to kojos iki kauliukių pradeda smigti į dulkes, po to vėl – akmenys. Aišku, su tinkama kelionine avalyne čia būtų juokų darbas, tačiau dabar lyg tyčia apaiaviau lengvus kedukus.

Montargil ežero vieta, kur vyksta varžybos, turi labai vingiuotą krantą. Vos ne kas antras sektorius, tarp kurių 20-40 metrų tarpai, įrengtas arba iškyšūlyje, arba įlankoje. Labai daug įvairių giliau į krantą įlendančių įlankėlių, kuriose dėl seklumo sektorių nėra, tačiau net neabejoju, jog karpiai ir ten apsilanko. Ežero plotis nėra didelis – jei C zonoje jis apie kilometrą, tai A zonoje – Nemuno ties Birštonu.

Kol nuo C20 sektoriaus nukeliauju iki A1, stebiu visų komandų taktiką bei persimetu keliais žodžiais su jų komandų atstovais. Kur ne kur jau pagaunamas vienas kitas neįskaitinis, 300-500 g. sveriantis karpiokas. Kol kas dar tik pradžia, todėl kibimų iki nakties daug tikrai nebus.

Stebėdamas kitas komandas galiu pasakyti, kad anglinės kobros jau visiškai pakeitė plastmasines ar aliumines. Pastarosiomis jaukina jau apie 80% visų sportininkų.

Kol rašau šitą straipsnį, atėjo laikas pirmam, 16 valandos svėrimui. Mūsų rinktinės jam karpių dar neturės, kaip ir dauguma šalių komandų. Todėl iki kito susigirdėjimo rytoj, kai naujienų, net neabejoju, turėsime daugiau!

p.s. Žinutė visų rinktinės narių žmonoms ir draugėms: vyrų nuotaika gera, visi nusiteikę kovingai! Oras šiek tiek atvėsęs, šiandien buvo šiek tiek virš 20 laipsnių šilumos, todėl nė vienam iš mūsų nei saulės, nei šalčio smūgis negresia. Komandos nariai maitinasi gerai, karštą maistą kas dieną jiems į sektorių pristato organizatoriai, todėl namo grįžusių „atpenėti“ tikrai neteks :)

2013_004 Rinktinės ir „A” zonos foto

001.JPG - 002.JPG - 003.JPG - 004.JPG - 005.JPG - 006.JPG - 007.JPG - 008.JPG - 009.JPG - 010.JPG - 011.JPG - 012.JPG - 013.JPG - 014.JPG - 015.JPG - 016.JPG - 017.JPG - 018.JPG - 019.JPG - 020.JPG - 021.JPG - 022.JPG - 023.JPG - 024.JPG - 025.JPG - 026.JPG - 027.JPG - 028.JPG - 029.JPG -