Veluta 2010

Darius Surgautas

Karpininkų asociacijos vadovas

 

BALTARUSIJA, VELUTA, 2010
/ varžybų ataskaita /

Šių metų gegužės mėnesio pradžioje Karpininkų asociacijos tinklapio forume, temoje ,,Sportinė žūklė“ aktyviai reiškėsi mūsų draugas, žvejys iš Baltarusijos niku ,,rura (verčiasi ,,kobra boiliams svaidyti“). Gegužės mėnesį į varžybas Baltarusijoje preliminariai užsiregistravo 30 komandų, tame tarpe 4- ios komandos iš Lietuvos: dvi komandos iš Karpininkų asociacijos, komanda ,,Varėnis“ ir komanda ,,Druskininkai“.
Taip gavosi, kad vienas Karpininkų asociacijos narys, dar žinomas kaip ,,adziukas“, negalėjo sudalyvauti šiose varžybose, jo kompanionas Jurgis, dar žinomas kaip ,,humaniškasis“ irgi solidarizavosi su adziuku ir nusprendė nevažiuoti. Na o aš, kaip jaunas tėvas, kuris šiemet dar nė karto nesudalyvavęs varžybose ir dėl to spirgantis azartu, parodžiau iniciatyvą pakeisti adziuką su Jurgiu. Pakalbinau Ruslaną, jis sutiko pažvejot mūsų draugų organizuojamose varžybose.
Taigi, vizos, miksavimas, boilių gamyba ir kiti visiems žinomi malonūs pasiruošimo varžyboms rūpesčiai neprailgino varžybų laukimo laiko. Darbdavys atostogų išleido, žmona, nors ir nelabai patenkinta, bet tyli, vaikai pamaitinti, Lietuvos ekonomika auga, BVP didėja))) – todėl ramia sąžine birželio 9 dienos ryte aš, Ruslanas ir jo žmona išvykstame iš Vilniaus. Tos pačios dienos popietę susitinkame su kita Karpininkų asociacijos komanda: Darijum ir Raimondu, mūsuose žinomu kaip ,,Vilkas vienišius“ arba trumpiau ,,Vilkas“. Kodėl Vilkas? Todėl, kad jam net ir atšiauriosios normaliam žmogui sąlygos yra įprastinės ir blogo oro niekada nebūna, apie blogą nuotaiką jis nekalba, nes nežino šio reiškinio kaip tokio. Ar Vilkui reikia kompanijos? Na jam gal ir ne, bet kompanijai Vilko reikia. Jau vien ką reiškia jo baladės prie Arino ežero. Trumpai tariant susitikom, užpildėm reikiamus muitinei dokumentus ir pirmyn.
Jūs, matomai, paklaustumėt, o kur gi kitos dvi komandos iš Lietuvos, juk užsiregistravo, organizatoriai tikisi kad bus? Komandai ,,Druskininkai“ atsitiko nelaimė – vienas jos narių susilaužė raktikaulį keleta dienų prieš varžybas. O komanda ,,Varėnis“ nei ką nors įspėjo, kad neatvažiuos nei pranešė. Gėda ir sarmata, tačiau mes, na ne visi, jau tokie. Teko aiškinti, kad ne visos komandos iš Lietuvos ,,tokios“, kad žmonės pas mus bendrauja, kad kiaulysčių nekrečia. Melavom aišku kažkiek, kažkaip teisinomės ne savo vardu, bet ką daryt? Nesinorėjo atsakyti, kokia yra tiesa ir norėjosi konstatuot vien tik faktą: nežinom, gal atvažiuos, gal…, arba…, jeigu…
Muitinė mus pasitiko beveik be automobilių eilės. Lietuvos muitininkė tik paklausė ,,ar kolegos baltarusai Jus praleis?“, na, o mes atsakėm, suprantama, teigiamai ir pajudėjom link man taip mielo biurokratinio pasaulio centro – Baltarusijos Respublikos muitinės. Pasirodo keleivių deklaracijų nereikia, reikalinga tik automobilio ir vairuotojo, kuris deklaruoja įvežantis: meškeres, rites, valus, kėdes, gultus, palapines… Ir niekam nekyla klausimas, kodėl vienas žmogus tiek deklaruoja. Man tai suprantama – klausimų uždavinėjimas, reiškia mąstymą, o mąstyti reiškia gyventi (citata), o ar matėte kas biurokratą darbe gyvenantį? Ne. Aš irgi ne. Biurokratas darbe dirba ir dirba uoliai: kas parašyta raštu – perrašo į kompiuterį, jei raštu parašyta neaiškiai ar su klaidom – prašo perrašyti, jei po perrašymo vėl kažkas negerai – perrašai vėl, ir taip ratu, darbo diena gi ribas turi, o turistai laiko matomai irgi neskaičiuoja))).
Muitinę pravažiavom greitai – per tris valandas. Nieko netikrino, nes turėjome klubo ,,BRIK“ kvietimą į varžybas. Su šypsena ir džiaugsmu užsipylėm kuro (jis dvigubai pigesnis) ir pajudėjom link Lydos. Raimondas labai gyrė maitinimą Baltarusijoje, todėl visi vienbalsiai palaikėm jo iniciatyvą ir sustojom pavalgyti. Taip gavosi, kad prisiparkavom tarp keturių bankų, vienoje pagrindinių Lydos gatvių. Tarp bankų puikavosi prabangi kavinės iškaba, plius šalia gatvės pastatytas skelbimas viliojo užeiti paskanauti prabanga spindinčių patiekalų, nuo salotų ir sriubų iki steikų ir žuvies patiekalų. Tačiau čia laukė pirmas smūgis mūsų sustabarėjusiam ,,europietiškam“ mastymui: ,,darbo laikas nuo 9.00 iki 20.00, pertrauka nuo 15.00 iki 16.00“. Mes papuolėme ant pertraukos. Vat taip vat, ten ir aptarnavimo srityje dirbantys žmonės turi pertraukas. Matomai daug ir sunkiai pluša aptarnaudami alkanus klientus, kurie stumdosi prie įėjimo ir laukia paskanauti šios kavinės patiekalų. Užėjom. Buvom vieni tikrai gražioje, aukštomis lubomis patalpoje, šalia kurios puikavosi ir baras su pilstomu alumi. Už baro stovėjo barmenė ir dažėsi nagus… Suprantama, patiekalų kvapas negalėjo užgožti lako kvapo, nes juk buvo pertrauka, per kurią klientų, suprantama, ir karštų patiekalų nebuvo. ,,Karšti patiekalai“, įdomu ką jie turi omeny taip rašydami į meniu? Apie juos toliau.
Kiekvienas gavome po tikrai gražų Meniu ir galėjome rinktis tikrai iš ilgo sąrašo patiekalų. Sriubos, deja, nebuvo, nes pasirodo ,,baigėsi pietūs ir sriubos nėra. Nebent šaltibarščiai.“ Užsakėm šaltibarščių, po karštą patiekalą ir alaus. Atnešė ,,šaltibarščius“, kuriuos reiktų ne valgyti, o gerti, ką Ruslanas ir padarė, nes sriuba, nors ir šalta, yra valgoma, o vanduo, nors ir rausvas, yra geriamas. Paskui atnešė alų ,,Žiguliovskojie“. Tikrai skanus alus. Kas norėjo ,,mažo“ alaus bokalo, gavo pusė standartinio 0.5 l bokalo alaus, t. y. nenormalių bokalų nėra, vaikai čia neužeina. Įtaręs kažką negera paklausiau per kiek laiko bus karšti. Atsakė, kad per pusvalandį tikrai bus. Normalu. Aha, laba diena, laukėm viso 70 minučių, ir ką manot, du patiekalai tikrai karšti ir trys jau atšalę. Gražu? Gražu. Nepatinka – nevalgyk. Ir paprasta. Taip, po tokio sunkaus darbo tikrai būtina yra pertrauka, įdomu kam ji skiriama, gal miegui, gal dar kam nors. Vienu žodžiu susipažinom su taip išgirtu maitinimu ir pajudėjom link Velutos. Liko apie 200 km.
Tiesa, dar valgėm tikrai skanių ledų. Ledai nuostabūs ir tikrai iš pieno, tikrai natūralaus. Pasaka, o ne ledai, dar noriu. Vien dėl jų ir giros verta važiuoti į varžybas, juk žuvies pagaut mums nėra būtina))).
Kelias nuo Lydos iki gyvenvietės Veluta tikrai nuostabus: lygus, be duobių, šalikelėse yra poilsio aikštelės-poilsinės: staliukai, vaikų žaidimo įrenginiai, šiukšlių dėžės. Ir viskas padažyta, nesuniokota.
Prie vandens saugyklos buvome apie 20 val. Pasiruošėm nakčiai, padžiovėm boilius ir nuėjom į jau paruoštą vietą vakaronei. Iš vakaro suvažiavo beveik visos komandos. Buvo pastatyta keletas pavėsinių, pasirūpinta apšvietimu, na o visu kitu pasirūpino paprasti mirtingieji – t. y. mes, varžybų dalyviai. Organizatoriai kėlė tostus, rūpinosi svečiais ir pasakojo istorijas apie žūklę, apie boilių gamybą, sėkmes ir nesėkmes. Na, trumpai tariant atnaujinom gerus tarptautinius santykius.
Registracija, burtai. Mūsų komandai teko sektorius Nr.1. Kraštinis, seklus, šalia savaitgalį atvyko kaimynystėn ir žvejų ir poilsiautojų, kurie besimaudydami nubrisdavo toliau nei gulėjo mūsų masalai. Žūklavietėj gylis buvo iki 1.70 m, kai kur žolė. Kitai mūsų klubo komandai atiteko sektorius Nr. 7. Gilesnis, su kliuviniais ir gylio perkritimu. Sektorius tikrai geras, nors kaip pasirodė vėliau, jis buvo toks pat rezultatyvus kaip ir daugelio kitų.
Žvejoti pradėjom su ugnele, pamėtėm markerį, pajaukinom, užmetėm. Iš karto puolėm statyt pavėsinės su tinkliuku iš šonų, nes vabzdžių buvo tūkstančiai tiek dieną, tiek naktį. Tik vakarop, apie 19 val., būdavo ramiau – nebūdavo varmų, o uodai dar nesukildavo. Jei ne ši palapinė nežinia kaip būtume ištverę šią žūklę tarp nepasotinamos uodų ordos.
Jaukinimui naudojom ,,Samet“ birius jaukus, savadarbius boilius, Starbaits SK30 boilius, Starbaits ir CCMore peletes.
Per visą varžybų laiką buvo vienas pyptelėjimas pirmąją naktį, o antrąją užkibo karšiukas. Nepamatėm mes jo, vargšas betraukiant užsikabino už žolių ir atsikabino nuo kablio.
Plačiau apie pačią varžybų eigą nėra ko rašyti, nė viena komanda negaudė, viso pagautos trys įskaitinės žuvys.
Patiko pati kelionė, susipažinom su žvejais iš Kaliningrado, su kitais žvejais iš Baltarusijos. Varžybų organizacija buvo puiki, ežeras nuostabus ir tikrai žuvingas, tai patvirtino visi žvejai, kurie buvo priėję pakalbėti.
Kas dalyvauja sportinės karpių žūklės varžybose, žino, kad dalyvauti varžybose ir nepagauti yra normalu, bet kai nepagauna beveik visi, šiais laikais jau nenormalu. Priežasčių nežinau, gal karštis, gal sektoriai, gal žvejai kalti, priežasčių ir neieškau. Man pati kelionė ir varžybos patiko, trūko tik vieno – daugiau įskaitinių žuvų. Atrodo mažai ko trūko, tačiau svarbiausio.
Kelionė atgal neprailgo. Muitinėje procedūra praėjo greičiau, nes reikėjo forminti mažiau dokumentų, tiesa buvo ilgesnė eilė. Muitininkai mašinos neiškraudinėjo.
Vakare, apie 19 val, buvau jau namuose. Namuose gerai… Pas mus Lietuvoj gerai.
Judėkim, pamatykim kitus vandens telkinius, susipažinkim su kitų žvejų žūklės kultūra, išgirskim jų problemas, istorijas, džiaugsmus ir skausmus, plėskim savo akiratį. Nesame mes izoliuoti ir ne vieni su savais paskalūnais ir ,,autoritetais“, yra aplinkui dar daug neaplankytų vietų ir gerų žmonių. Nuo savęs asmeniškai galiu pridurti tiek, kad jeigu ne Karpininkų asociacijos kolektyvas, aš tikrai nebūčiau nuvykęs į šias varžybas. Dėkoju Jums visiems už galimybę pamatyti ir išgirsti daugiau.

Su geriausiais linkėjimais, Darius



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.