„The Labyrinth“


Audrius Lesinskas

Karpininkų asociacijos valdybos narys

2011- ųjų spalio vidurys. Lietuvoje jau jaučiamas atšąlimas, na o aš su dar penkiais tokiais pat pašėlusiais karpininkais jau kertu Lietuvos Respublikos sieną. Mūsų tikslas- „ The Labyrinth“. Apie 40 ha ploto telkinys Prancūzijoje, 70 kilometrų į pietryčius nuo Paryžiaus, šalia Missy sur Yonne miestelio. Iki jo 2200 km. Šalia telkinio teka Yonne upė, kurioje gausu įvairiausios žuvies, tame tarpe ir monstrinių karpių bei šamų.

Šią išvyką mes planavome dar balandžio pradžioje, būdami pietų Prancūzijoje netoli nuo Nicos esančiame Saint Cassien ežere ( apie šią išvyką galite paskaityti čia ).

Kelionė neprailgsta (neskaitant dalies Lenkijos) ir jau kitos dienos vakare mes stovime prie telkinio. Žūklė numatyta nuo sekmadienio visai ateinančiai savaitei, todėl neskubėdami įsirengiame šiokią tokią stovyklavietę, susišildome puodeliu arbatos ir su didžiausiu malonumu ištiesiame nuo kelionės pavargusiais kojas ant patogių karpinių gultų.

Sekmadienio rytas. Nors skubėti tikrai nėra kur, nes laukiam prisijungsiančių kitų karpininkų, visi nubundam anksti. Rytinė kava. Po truputį renkasi kiti kolegos iš užsienio. Atvažiuoja du anglai iš Londono. Kadangi pastarieji jau trečią kartą šiame telkinyje, puolam detaliai klausinėti kas ir kaip. Po truputį renkasi iš Lietuvos emigravę mūsų kolegos karpininkai- Tadas (ZeBigOne) iš Olandijos, Nerijus iš Airijos, Ovidijus iš Nicos na ir žūklės organizatorius bei kelionių įkvėpėjas Alfredas (Boilie Holic team) kartu su Roberta iš Londono. Greiti rankos paspaudimai, trumpi pokalbiai kaip sekasi ir mes jau judame aplink telkinį. Alfredas mums aprodo sektorius, trumpai supažindina su specifika, taisyklėmis, bei pataria gal būt geriausius gaudymo taškus. Toliau seka būrtų traukimas. Kiekvienas iš mūsų trylikos žvejų ištraukėme numeriuką, pagal kurio eiliškumą rinksimės norimą laisvą sektorių. Mano porininkas Nerijus (Ryba) ištraukia pirmą numerį, todėl turėdamas galimybę rinktis pirmas griebia dešimtu numeriu pažymėtą sektorių, kuris pasak internetiniame puslapyje skelbiamą savaitinę žūklių ataskaitą yra perspektyviausias. Aš renkuosi penktas. Imu devintą sektorių, tam, kad būti šalia. Jau iš anksto mūsų abiejų pasirinkta taktika- gaudyti viename sektoriuje. Išsiaiškinę kur žvejosim važiuojam link sektoriaus.

Dešimtas sektorius yra rytinėje telkinio dalyje, susiaurėjime link kanalo, jungiančio telkinio dalis. Pro čia žuvis visada migruoja. Užmetimas iki kito kranto- ne daugiau 30 metrų. Lyginant su kitais sektoriais šiame daug mažiau povandeninių žolių.

Ilgai negaišdami traukiam stovus, meškeres, rišamės sistemėles ir pirmyn. Nerijus stoja dešinėje, aš kairėje pusėje. Nutariam, jog pradžioje žūklės mesim po dvi meškeres, o po vieną nešim į upę.

Šėrimas. Šiam procesui buvom pasiruošę Lietuvoje. Įvairių grūdinių kultūrų mišinys, riešutai, kanapės. Visa tai pagardinta įvairiais priedais. Bendras skonis- saldžiasūris. Visa tai buvo padalinta į 7 lygias dalis ir užšąldyta. Receptas, kuris mums tikrai pasiteisino, sugalvotas Alfredo. Taip pat Alfredas atvežė mums (taip pat ir kitiems žvejams) pagal savo receptūrą pagamintus 24 mm. baltyminius kukulius, kuriais jis jau eilę metų sėkmingai žvejoja įvairiuose Europos telkiniuose, ir kurių įvairių rūšių bei diametrų 2012 metais galės įsigyti Lietuvos karpininkai. Šėrimas prasideda nesėkmingai. Kadangi metimo atstumas labai nedidelis, o priekyje auga medžiai, tai pirma spombombė pakabinama ant šakų jau po antro metimo. Dar viena lieka amžiams po trečio metimo. Pasišerti reikia prie pat kito kranto, todėl dedam į šoną spod kotą ir į rankas imame laidynes. Sunkiai, nedideliais kiekiais bet pasišeriame.

Masalai. Kaip ir minėjau, Alfredo pagaminti baltyminiai kukuliai, riešutai ir … plastikiniai masalų pakaitalai. Kodėl? Šiame, kaip ir kituose Prancūzijos valdens telkiniuose, gausu amerikietiškųjų šamukų „poisson chat“, kurie tarsi mūsuose rotanai, ryja viską iš eilės- ikrus, mažas žuveles, na ir su didžiausiu pasimėgavimu baltyminius kukulius. Todėl pastaruosius dėdavome į užuolaidą, ar moteriškos pėdkelnės gabaliuką, ir užrišę valu bei apdeginę mazgą verdavome ant plauko.

Įrankiai. Meškerės Free Spirit HI-S 200 ir Century NCS, ritės Shimano Aero Technium ir Shimano MGS, valai- Dragon Mimicry 0,35 mm. ir Aiwa Shima 0,33 mm., signalizatoriai Delkim TXI, stovai Fox Qattro pod, pavadėliai- kombi, surišti iš florokarbono ir pinto, kabliukai Fox SSC ir SSSP, mazgas KD rig ir blow back.

Užmetęs savo dvi meškeres Nerijus su trečiąja žingsniuoja link upės. Aš dar krapštausi, nes niekaip nepavyksta „įsodinti“ masalo su kabliuku tiesiai po medžių šakomis. Tik staiga… pyyyyyp, užgroja Nerijaus signalizatorius. Kad šiame telkinyje yra daug karpių mes žinojome, kad čia atvykome kiekvienas pagauti po savo svajonių žuvį taip pat aišku, bet kad kibimas bus užmetus po 15 minučių- tikrai nesitikėjau. Griebiu ritę už būgnelio ir staugiu- Neeeeeriiiiijau, Neeeerkaaa… Tas, nesuprasdamas ko aš čia rėkauju, neskubėdamas ateina nuo upės. Kliovas, jo-majo, rėkiu. Kova trumpa, nes metimo atstumas nedidelis, žuvis nespėjo išvynioti daug valo, o ir nelabai yra jai kur įsibėgėti, ir pirmasis 17 kg. karpiukas jau graibšte. Per radijo stotelę pranešu kitiems. Skamba sveikinimų tirada. Foto atminčiai ir karpis keliauja į savo stichiją.

Užmetu ir aš savo meškeres, nužingsniuoju prie upės, ten palieku trečią. Nespėjus gryžti į sektorių pradeda kvaksėti prie upės paliktos meškerės signalizatorius. Pamaniau per jautriai sureguliuotas, todėl sumažinu jautrumą, tačiau kibimo indikacija karts nuo karto pasikartoja. Pradedu traukti. Kažkas yra, tačiau nedidelis. Pasirodo 24 mm. dydžio baltyminiu kukuliu susidomėjo apie 1 kg. sveriantis šapalas. Liūdesys. Norėtųsi karpio arba šamo.

Pirma naktis praeina ramiai, kibimų nesulaukiam. Paryčiais, išgirdęs savo Delkim garsą strimgalviais išsiverčiu iš palapinės ir atsiduriu lyg į sieną. Rūkas toks tirštas, jog ištiesus ranką nesimato pirštų. Tačiau girdžiu- važiuoja. Pakeliu meškerę. Pakirtinėti nesu mėgėjas, nes jei jau karpis važiuoja, vadinasi kablys lūpoje, tai kam dar žaloti žuvį. Tačiau traukdamas beveik aklai neduodu žuviai visiškai jokio laisvumo, kadangi žvejoju prie pat medžių šaknų. Pagaliau pavyksta, ir mano pirmasis telkinio karpiukas, kuris svėrė 15 kg. ir kuris prancūziškai plikas, atgula ant mato. Fotosesiją atidedam vėlesniam laikui ir karpis keliauja į laikymo maišą. Per raciją išgirstu, jog ir kiti žvejai turėjo kibimų, tačiau arba nepavyko ištraukti, arba iš trijų ištrauktas tik vienas.

Slenka laikas, dieną keičia naktis. Aš per parą sulaukiu vieno arba dviejų kibimų. Karpių svoriai 8- 15 kg. ir niekaip nelipa į viršų. Ketvirtadienio naktį išvažiuoja upėje esanti mano meškerė. Šokdamas iš miegmaišio maldauju- tik nesustok, važiuok, važiuok. Gal karpis, o gal ir šamas. Kol bėgu signalizatorius netyla. Įsijungiu prožektorių, matau iš lėto sukasi ritės būgnelis, na viskas kaip ir gerai. Meškerė jau rankose, bet … o varge, anam gale nieko nėra. Pradedu vyniot. Jaučiu kad velkuosi paskui kažką. Na ką, užnešė į kokią šaką ir atsipurtė galvoju. Prieina apsimiegojęs Nerijus. Nieko nėra sakau. Ir tik pritraukus prie pat kranto kažkas suspurda. Na nieko nebesuprantu. Tiesa, reikia pasakyti, jog meškerės pas mane galingos, todėl aš ir nepajaučiau apie 2 kg. sveriančio ūsoriaus, kuris susiviliojo ant plauko buvusiu riešutu. Na tokios žuvies dar nebuvau sugavęs, todėl dedu į maišą ir jis laukia fotosesijos vandenyje.

Pagauna ir kiti žvejai, kas 10, kas 15, kas 18 kilogramų sveriančius karpius. Na ir čia žodį taria Tadas (Lietuvoje sugauto didžiausio paprastojo karpio rekordo savininkas)- jam pavyksta ištraukti 20 kilogramų sveriantį karpį. Su savo gražuoliu karpiu neatsilieka ir kartu su Alfredu atvykusi Roberta.

Taigi, savaitė prabėgo kaip viena diena. Linksmai pabuvom, pabendravom. Graži, dar tuo metų laiku žaliuojanti gamta, graikiški riešutai, krentantys nuo medžių tiesiai ant galvos, zuikučiai, pulkais lakstantys aplink, šaldytuvai ir šaldikliai, masalams ir maistui susidėti, dušas apsiprausimui- visa tai jūs galite rasti čia.

Viso buvo sugauta 30 karpių. Dar 15 nepavyko įprašyti į graibštą. Upėjė sugavome 5 šapalus ir vieną ūsorių.

Dėkoju Alfredui ir Robertai (Boilie Holic team) už suorganizuotą išvyką, už šaunią kompaniją vietoje nenustovinčiam Nerijui iš Airijos, Ovidijui iš Nicos dėkui už nuostabų išlaikytą prancūzišką vyną, ir visiems visiems buvusiems kartu. Iki kitų susitikimų.

p.s. Kadangi buvome vos už 70 kilometrų nuo Paryžiaus, tai nenuvažiuoti pasivaikščioti po Prancūzijos sostinę būtų nusikaltimas. Todėl sekmadienio pirmoje dienos pusėje mes jau vaikščiojome apžiūrinėdami triumfo arką, Eifelio bokštą bei kitas šio miesto lankytinas vietas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.