Pamąstymai apie karpininkus

Įdomus fenomenas… Prieš kelias dienas Vilniuje buvo tiek pat šilumos, kiek ir pernykščio birželio vidurio dieną – +6 :) Kai atšyla, mano mintys pradeda suktis apie karpių žūklę… Gal jau kokį pavadėlį susirišti, ar kabliukų pakelį iš ebėjaus užsisakyti?

Žiemai einant į antrąją pusę dažnai su nostalgija prisimenu sėkmingas ankstesnių metų išvykas karpiauti, diskusijas su kitais karpininkais „šamanais“ ir, aišku, keliones į FIPSed pasaulio karpinės žūklės čempionatus 2011-2013 metais. Šiais prisiminimais bei pamąstymais ir norėčiau pasidalinti.

Sunku net suskaičiuoti, kiek pastaraisiais metais Lietuvoje vyko karpinės žūklės varžybų: „Kur tu karpi“ pramoginis renginys-varžybos Raseinių karpyne, „Romados taurė“ Pykaičiuose, „Aukso Žvyno taurė“ ir „Draugų taurė“ Tauragėje, „Gintarinio karpio“ varžybos Laumenos ežere, „Didelių žuvų“ varžybos Punioje, Klubų taurė „Ilgyje“ ir t.t. Visų šių varžybų laimėtojai gali save vadinti čempionais ir yra tikrai puikūs karpininkai. Tačiau te nesupyksta daug prakaito dėl pirmų vietų mano minėtose varžybose išlieję karpinės žūklės entuziastai, bet mano nuomone pačiais tikriausiais čempionais gali vadintis tik Lietuvos Karpininkų Asociacijos (LKA) rengiamų varžybų, atrankos į FIPSEed čempionatą, prizininkai.

Norėčiau pagrįsti savo nuomonę. Nuvažiuoti 3 dienas pasivaržybauti galime kiekvienas. O ar įsivaizduojate, kiek laiko, pinigų, pasiaukojimo ir valios reikia sudalyvauti visuose trijuose atrankos etapuose? Paskaičiavau, kad įskaitant treniruotes prieš atrankos varžybas vyrai iš savo atostogų, šeimų ir kito laisvalaikio išbraukia ne mažiau, nei 20 parų per metus. O jei dar laimi atranką Lietuvoje, prisideda papildomos 10 parų kelionei ir pasaulio čempionatui. Kaip žinia, Lietuvos darbo įstatymas yra numatęs 30 dienų kasmetines atostogas… Jei kam nors iš skaitančių toks laiko aukojimas atrodo menkniekiu, atsistokite dabar nuo kompo, prieikite prie savo žmonos ir pasakykite: „Brangioji, kitais metais mes kartu nevažiuosime į Turkiją pagulėti pliaže, tikrai nepadarysiu žadėto remonto vonioje, uošvės malkų sukapoti irgi nėspėsiu, didžiąją dalį savo algos išleisiu varžyboms reikalingam inventoriui. O vieną kartą per mėnesį 4 paras dalyvausiu varžybose, per kurias beveik neturėsiu laiko miegoti, todėl grįžęs mažiausiai 2 paras bandysiu atsigauti ir išsimiegoti.“. O tada žiūrėkite, kas bus :) Jei teisingai pamenu rinktinės dalyvius, su kuriais teko 3 metus iš eilės važiuoti į pasaulio čempionatus, visi turi ir žmonas, ir vaikų.

Todėl jau vien dėl to visi LKA atrankos dalyviai yra savotiški čempionai: kad sugeba išlaikyti darną šeimose, kad turi valios nemiegoti ir neprisigerti varžybų metu, kad net ir likus 30 minučių iki varžybų pabaigos jų akys spindi iš šio proceso keliamo malonumo.

Per tris kapitonavimo metus turėjau galimybę stebėti komandos draugus prieš pasaulio čempionatą ruošiantis ir kelionės pirmyn bei atgal metu. Į priekį važiuojant, ypač pirmą kartą vykstantiems, buvo šiokia tokia baimė ir neryžtingumas. Grįžtant atgal tie patys žmonės buvo kupinį ryžto jau metams į priekį ir bendraujant pagrindinė tema buvo – kaip kitąmet padaryti dar geriau! Ta patirtis, kurios Lietuvą atstovaujantys vyrukai įgavo pasaulio čempionate mano akyse juos daro dar didesniais čempionais, nesvarbu kokia vieta buvo užimta.

Kokia tai patirtis? Šiais laikais mes visi gudrūs, kai sėdime prie kompiuterio ir naršome internete. Prisipompuojame garsių karpininkų iš viso pasaulio nemokamai žeriamų patarimų ir pradedame jais šventai tikėti. Ne tik kad pradedame, mes visą sezoną tuos patarimus taikome praktikoje ir dar pradedančius karpininkus konsultuojame tomis pačiomis nesąmonėmis. Bet kai nuvažiuoji ten, kur susirenka viso pasaulio geriausi iš geriausių, kai su jais gyveni gretimuose nameliuose, o varžybų metu tave nuo jų skiria tik 20 metrų tarpas tarp sektorių, pamatai visai kitus dalykus :) Tuos dalykus, kurių nėra kada slėpti, nes reikia varžytis! Kaip manote, kiek valandų naršymo karpininkų puslapiuose ir forumuose gali atstoti 20 minučių ramaus pašnekesio su vis dar gerbiamiausios Pietų Afrikos rinktinės nariais ramiai sėdint ant namuko laiptelio varžybų išvakarėse arba po jų? O jei prie to dar pridėtume galimybę pabendrauti ir su Mitch Smith, ankstesniu Anglijos rinktinės kapitonu, Star Baits veidu arba su Ali Hamidi, vienu pagrindinių Kordos veikėjų? Nė vienos varžybos Lietuvoje neišmokys to, ką mūsų rinktinės vyrai išmoksta stebėdami gretimuose sektoriuose dirbančių anglų, italų, kazachų, afrikiečių, prancūzų ar portugalų darbą. Net ir man, ne sportininkui, po kiekvienų metų slampinėjimo po sektorius, ta patirtis nori nenori pradėjo kauptis ir gultis į lentynėles…

Pabaigai pasakysiu, kad neesu LKA narys ir net jau pasitraukiau iš antrojo Lietuvos rinktinės kapitono pareigų, todėl šio rašinio tikslas nebuvo kabinti sau ar kam nors kitiems nepelnytų medalių ;) Tiesiog norėjau pasakyti, kad prieš vadindami save rimtais karpininkais, kaip daugelis mėgstame, pagalvokime, ar mes bent mažą dalį pasiekėme ir pamatėme to, ką kasmet daro LKA atrankos vyrukai.

Jurgis Gudauskas (Evil)