Mintys po 2012 metų Lietuvos karpių gaudymo čempionato

Viktoras Armalis

 

 

 

Lietuvos karpių meškeriojimo čempionatas baigėsi – trys jo etapai tapo atrankos varžybomis, nulėmusiomis šalies rinktinės, kuri šiemet atstovaus mūsų šalįpasaulio čempionate „World Carp Cup“, sudėtį. Ir šalies čempionatas, ir pasaulio taurė tampa vis didesnio mūsų visuomenės dėmesio centre. Kuo yra tapęs mūsų šalyje karpių meškeriojimas? Šis klausimas kažkaip savaime atsirado mano bloknoto paraštėse, kuriame žymėjau vardus, kilogramus ir turnyrinės lentelės grafikus, stebėdamas šių metų Lietuvos karpių meškeriojimo čempionatą. Iš pradžių buvau sumanęs reportažiškai ir lakoniškai atpasakoti čempionato eigą, tačiau minėtas klausimas sulig kiekviena diena rodėsi vis esmingesnis ir tapo akivaizdu, kad, čempionatui pasibaigus, reikia ne vien kronikininko akimis, o žymiai plačiau pažvelgti į karpių meškeriojimo būklę ir jo perspektyvas bei pateikti šią ataskaitą platesniam ratui, nes visuomenė  apie šį laisvalaikio užsiėmimą žino dažniausiai tik iš nuogirdų arba „veidaknygėje“ spausdinamų laimikių nuotraukų.

Laimikių likimas

Klausimas apie karpių meškeriojimo esmę savaime nekilo. Jis atsirado iš priešpriešos, kuri atsirado lyginant du dalykus: vienas – tai visiška nežinia, koks buvo „veidaknygėje“ paviešintų karpių likimas, o kitas – absoliučiai šimtaprocentinis žinojimas, jog visi per Lietuvos karpių meškeriojimo čempionatą sugauti karpiai atgavo laisvę. Beje, per visas karpių meškeriojimo varžytuves sugauti laimikiai paleidžiami. Ar apie tai žino visuomenė? Labai miglotai.

Kad būtų aiškiau, pasiteiravau maždaug dvidešimt penkių vyriškos lyties šalies piliečių, ar jie žino, kas atsitinka su karpių meškeriotojų sugautomis žuvimis? Visi jie buvo ne meškeriotojai ir klausimas juos šiek tiek suglumino, nes beveik visi savo ruožtu pasiteiravo, ar tai svarbu? Patikslinau, jog tai – esminis dalykas. Tada 99 proc. mano respondentų prisipažino, kad niekada tuo nesidomėjo, o vienas procentas buvo įsitikinęs, kad iš laimikio verdama kolektyvinė žuvienė. Šis įsitikinimas, pasirodo, kilo iš vaikystėje Alytaus rajone matytų poledinės žūklės varžybų, po kurių tikrai iš laimikio buvo išvirta žuvienė. Visiems, su kuriais kalbėjau šia tema, pasakiau, kad varžybose sugauti karpiai paleidžiami. Po šios naujienos mano respodentai nustebdavo ir jiems nejučia išsprūsdavo retorinis klausimas: o kam tada meškerioti, jei laimikis nesuvalgomas? Štai čia yra esminis skirtumas, atidalantis tiesiog meškeriotojus nuo karpių meškeriotojų.

Intriguojantis neaiškumas

Kad ir kaip miglotai visuomenė įsivaizduoja karpių meškeriojimą, laikantis taisyklės, kad visi laimikiai sveriami fotografuojami ir paleidžiami, tačiau, žiūrėk, kažkuriam piliečiui ima ir išsprūsta, kad tai, esą, anglų lordų „sportas“. Kad ir kaip naiviai skamba šis palyginimas, bet jame yra tas racionalus grūdas, kuris leidžia kalbėti apie karpių meškeriojimą visavalgei visuomenei labiau suprantamais vaizdiniais. Tad visuomenė apie karpių meškeriojimą daugiausiai yra girdėjusi apibendrintą nuomonę, kad tai – lordų sportas, paremiantį teiginį, jog tai – nepigus laisvalaikio užsiėmimas. Girdi, vien meškerės kiek kainuoja… Tik ponams pagal kišenę. Taigi, mieli ponai karpių meškeriotojai, esate pakelti į oligarchų rangą.

Įdomiausia, kad ir tame yra dalis tiesos. Kas kad meškerėms jūs taupote taip pat kaip kiti motociklui ar banglentei, o, kad nenuskriaustumėte šeimos biudžeto, turite atsisakyti įvairių pagundų, bet vistiek jums priskiriamos išskirtinės galimybės. Tiesa, tai sakoma be jokio ironijos šešėlio, kai tuo tarpu lakstymą „britviniais“ motociklais visuomenė įroniškai vadina „donorų“ sportu, o banglentininkus dauguma laiko šiek tiek pamišusiais. Matyt, taip yra todėl, kad dėl intriguojančio karpių meškeriojimo apibrėžimo neaiškumo šis laisvalaikio užsiėmimas prilyginamas golfui ar lauko tenisui. Kitaip tariant, kilmingiems dalykams. Čia visada iškyla dar vienas klausimas, ko daugiau karpių meškeriojime – kilmingumo ar dramatizmo?

Juk golfo varžybose dramatizmas pasiekia tokį laipsnį, kad atrodo veja, kuria rieda kamuoliukas, užsiliepsnos, kai viskas, kas pastatyta ant kortos, priklauso nuo paskutinio taiklaus smūgio. Ko jau, o dramatizmo karpių meškeriojime taip pat nestinga. Tik jis šiek tiek kito užmaišymo – jame lyg žaizdre supleška neįsivaizduojami  kiekiai adreanalino, kai lyg riedantis pakalnėn traukinys galingas karpis, atrodo, be menkiausių pastangų vynioja metras po metro nuo ritės būgno valą. Čia niekada nežinai, kas pastatyta ant kortos, nes nesugautos žuvies negali pasverti, o jei ji nutrūks tai niekada nesužinosi, ar tai buvo tavo asmeninis rekordas, ar pasaulinis.

Daugialypis dramatizmas

Bet tai ne viskas. Dramatiška yra kiekvienų karpių meškeriojimo varžybų pradžia, kai tenka traukti burtus, nulemsiančius sektorių, kuriame meškeriosi. Sektorius sektoriui nelygu. Gali atitekti ir labai geras, ir labai prastas. Viskas, žinoma, sąlygina, tačiau, jei esi prietaringas meškeriotojas, kaip turi pasijusti, ištraukęs bilietėlį su numeriu 13? Daugiau negu dramatiškai, o juk toks sektorius kažkuriai komandai atitenka per kiekvienas varžybas!

Tad karpių meškeriojimo varžybų dramatizmas – daugialypis. Man teko matyti jo išraišką, tik didelėmis pastangomis slepiamą po apsimestinio abejingumo kauke, per pirmąsias šių metų šalies karpių meškeriojimo čempionato valandas, kai Ilgio ežero pakrantėse įsikūrusius sektorius apskriejo žinia, kad „Paliūčio“ komanda vieną po kito jau ištraukė keturis stambius laimikius, kai tuo tarpu dauguma dalyvių dar nė kibimo signalizatoriaus cyptelėjimo nebuvo girdėję. Karpių meškeriojimo varžybose emocijos stoiškai tramdomos. Dažnai iš šono jas stebinčiam atrodo, kad beveik nieko nevyksta, tačiau kiekvienas dalyvis supranta, kad retai būna, jog per karpių meškeriojimo varžybas, vos užmetus meškeres, iškart užkibtų pirmoji žuvis. Tai didelė sėkmė, nes šansai beveik tokie pat, kaip laimėti „Teleloto“ milijoną. Pasijutus laimės kūdikiu, sunku sutramdyti emocijas, kad ne laiku ir ne vietoje neatsipalaiduotum, o tiems, kuriuos pasiekė „bevielio telegrafo“ informacija apie tai, kad kažkas jau „gaudo“, o tu dar ne, taip pat reikia laikyti save pačių dygiausių pirštinių gniaužtuose. Tiek vienų, tiek kitų situacija – kupina dramatizmo, kuris išgyvenamas labai nepaprastai. Siekiant laimėti ir mokantis pralaimėti vienu metu.

Sprinteris distanciją įveikia per devynias su trupučiu sekundžių – karpių meškriotojui kibimo tenka laukti valandas, o kartais ir paras. Per tą laiką yra kada apie daug ką pagalvoti. Žinoma, mintys būna įvairios, tačiau tokiais atvejais dažniausiai galvą skverbia viena mintis: kodėl nekimba? Beje, jei kimba kyla kitas natūralus klausimas: kodėl kimba ir kaip nenubaidyti sėkmės? Tiek vienu, tiek kitu atveju tai – kupina gilaus vidinio dramatizmo visų veiksmų, pasirengimo ir strategijos bei taktikos revizija. Sutikite, kad reikia labai tikėti (iš vienos pusės) pasirinkta strategija ir taktika, laukiant pozityvaus rezultato, ir tuo pačiu būti pakankamai savikritišku (iš kitos pusės), jei užčiuopi  silpną vietą. Tiek laukti rezultato, apsišarvavus kantrybe, tiek persiorientuoti ir bandyti vis tik pastverti sėkmę už uodegos, labai nepaprasta. Tokie sprendimai priimami, tik peržengus dramatiškų dvejonių barjerą. Na, o peržengęs jį, dėl nesėkmės kaltinti nieko negalėsi. Tik save. Tačiau, kol tapo svarbūs tokie dalykai, reikėjo nueiti nemažą kelią iki ribos, už kurios karpių meškeriojimo fenomenas ir mūsų šalyje tapo pastebimas visuomenei.

Užsispyrėlių tramdymas

Šiandien nei meškerotojų spaudoje bepamatysi, nei kur garsiai kalbant beišgirsi apie tai, kas kažkada buvo tokia pat meškeriojimo praktikos dalimi, kaip kuojų gaudymas plūdine meškere. Karpių meškeriojime buvo leistina viskas, kas galėjo užtikrinti žuvies išvilkimą iš vandens – skrituliai, plūdurai-dugninės, kuriais būdavo sėte nusėjami didžiuliai vandens telkinių plotai. Tais laikais pasigirsdavo vienas kitas balsas, kad toks meškeriojimas nesportiškas. Tiems atkirsdavo, kad pabandytų patys karpį pagauti, tada žinotų, kad tas užsispyrėlis nenori pasiduoti ir laužo meškeres.

Tačiau šiai opinijai lenktis norėjo ne visi ir tiems „kitatikiams“ kėlė nuostabą, vartant pradėjusius prieš porą dešimtmečių į mūsų rankas pakliūti užsienietiškus žurnalus apie meškeriojimą ir regint jų puslapuose reportažus su didžiuliais karpiais, kad meškere galima sutramdyti ir atplukdyti iki graibšto dvidešimtkilograminius egzempliorius. Karpių meškeriotojų, glėbyje laikančių didžiules žuvis, nuotraukos kėlė ne tik pavydą. Jos tuo pačiu žadino smalsumą. Kaip tai daroma?

Tada dar prastai graibėmės kitakalbėje terminologijoje ir daug ką tekdavo nuspėti intuityviai, tačiau mūsų meškeriotojai greitai mokosi, todėl kelią, kurį kitos šalys nuėjo per pusę amžiaus, mes kaip sprinteriai įveikėmė kelis kartus greičiau. Mūsiškių arsenale netruko atsirasti reikiami įrankiai, tapo aiškūs klasikinio karpių meškeriojimo kanonai. Žodžiu, nors masalinį kukulį vis dar atkakliai norime vadinti „boiliu“, nes šis terminas kvepia anų laikų romantika, o jos labai sunku išsižadėti, tačiau kuo kukulis skiriasi nuo dešimtmečiais naudotos karpiams meškerioti virtos bulvės, žinome puikiausiai. Štai tada, kai jau pramokome karpius meškerioti ir suvokėme klasikinio jų meškeriojimo schemą, įsirėmėme į esminę problemą – į meškeriojimo objektą.

Geografijos minusai

Lietuva gali pasigirti turinti pasaulyje pripažintą Šilavoto karpių veislę, tačiau karpių meškeriojimas apskritai – palyginti nauja tradicija mūsų nacionalinėje  meškeriojimo praktikoje. Kai septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vasakniškiai žuvininkai išmoko inkubuoti karpių ikrelius, tada ir prasidėjo realus šalies vandenų žuvinimas šiomis žuvimis. Net toks metas buvo, kad kiekvienas save gerbiantis ūkis būtinai turėjo savo valdose tvenkinį ar ežerą su karpių banda.

Tai padarė puikią paslaugą karpių populiacijai, nes ne tik plačiuose ežeruose, bet ir nedideliuose vandens telkiniuose išliko dalis šios populiacijos, dabar tapusios klasikinio karpių meškeriojimo objektu. Dideliuose ežeruose ir tvenkiniuose taip pat iš tų laikų dar liko nemažai egzempliorių, dabar pasiekusių gana nemažo svorio. Tačiau mūsų šalies geografinė padėtis neužtikrina karpiams egzistencijos rojaus, nes šaltasis sezonas trunka pas mus vos ne pusę metų, todėl karpiams visą tą laiką tenka snūduriuoti, o tai atsiliepia jų augimui. Karpiai mūsų vandenyse auga daug lėčiau nei palyginti visai netolimoje Dunojaus deltoje. Didžiąją karpių populiacijos dalį anuo laiku sudarė 3-5 kg egzemplioriai. Tik vienur kitur būta stambesnių egzempliorių. Tie vandens telkiniai tapo piligriminių lankymų vietomis, o karpių meškeriotojai gaudė kiekvieną žinelę iš „fronto“ ir naršė nuošalius kampelius, tikėdamiesi rasti niekieno dar neaptiktą karpių „eldoradą“.

Nors girtis laimikiais niekas neskubėjo, tačiau visiškai nutylėti savo pergales taip pat neįmanoma, todėl pamažu ėmė aiškėti statistika, rodanti, kad stambių karpių mūsų krašto vandenyse – palyginti nedaug. Kita vertus, ir tų pačių dešimtkilograminių būreliai buvo gana greitai praskinti, nes žuvų paleidimo praktika nebuvo populiari. Ir būtent tada tapo akivaizdu, jog reikia keisti ideologiją.

Du modeliai – dvi tiesos

Ką gi, jei namuose nėra kur pameškerioti tokių karpių, kurie puošia solidžių leidinių puslapius, yra kita išeitis – nuvažiuoti ten, kur jų yra. Dalis lietuvaičių karpių meškeriotojų pasirinko šį modelį ir leidosi į tolimus kraštus. Netrukus atsirado meškeriojimo Slovėnijoje, Vengrijoje, Kroatijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje patirtis, tačiau labiausiai po mūsų kraštiečių apsilankymų tarp karpių meškeriotojų mūsų šalyje išgarsėjo Rumunijoje telkšantis Saluresti ežeras, kuris ne kartą tapo pasaulinių karpių meškerojimo čempionatų arena. Ilgą laiką šiam ežerui priklausė ir pasaulio rekordas. Tad šis vandens telkinys tapo mūsiškių karpių meškeriotojų Meka. Netgi atsirado nerašyta tradicija, kad tikru karpių meškeriotoju tapsi tik tada, kai pamirkysi meškerę Salurestyje. Tiesa, pastaruoju metu šio ežero šlovė kiek priblėso, kai pasaulio karpių rekordo laurai atiteko Prancūzijoje esančiam Dižono ežerui, tačiau rumunai, atrodo, bandys ją susigrąžinti, nes šių metų pasaulio karpių meškeriojimo čempionatas vėl vyks šioje šalyje. Tiesa, kitame vandens telkinyje, bet visgi…

Kita vertus, bepigu rumunams, kurių vandenyse karpiai auga sparčiai, o mūsų krašte jie jaučiasi ne taip komfortiškai, todėl jau prieš pusantro dešimtmečio daugeliui karpių meškeriotojų tapo aišku, kad reikia laikytis kitokios karpių meškeriojimo tradicijos. Norint, kad vandens telkiniuose atsirastų ir stambių egzempliorių, ir vidutiniokų karpių nestigtų, žuvims reikia duoti laiko išaugti, todėl sugautos žuvys turi būti ne suvalgomos, o paleidžiamos. Todėl karpių meškeriotojai ėmė slėpti tų vandens telkinių, kur nuo seno gyvena stambūs karpiai, adresus.

Tai buvo pirmas, apsauginę reakciją primenantis žingsnis, tačiau tapo akivaizdu ir tai, kad mūsų šalyje meškeriojimo kultūra prieš pusantro dešimtmečio dar nebuvo pasiekusi tokio sąmoningumo lygio ir naujovišką modelį įgyvendinti visuotinai bus neįmanoma. Beje, dar ir dabar, kaip jau minėta, ne visų „veidaknygėje“ demonstruojamų laimikių likimas yra žinomas. Žodžiu, reikėjo karpių populiacijos stambėjimui palankiems ir jų meškeriojimui parankiems vandens telkiniams suteikti kitokį – karpių draustinių statusą. Ir tokie vandens telkiniai atsirado. Turbūt garsiausias iš jų šiandien – Ilgio ežeras, telkšantis Grūto apylinkėse, į kurį šio reikalo entuziastai perkėlė dešimtis stambių egzempliorių, sumeškeriotų kituose vandens telkiniuose, antra tiek supirko karpius valgančių meškeriotojų sugautų žuvų ir padovanojo joms antrąjį gyvenimą. Tik jau skirtą džiuginti meškeriotojus nepakartojamų dvikovų su tomis žuvimis akimirkomis. Mūsų šalyje visuomenė taip pat apie tai žino palyginti nedaug ir nenutuokia, kokios apimties darbas buvo atliktas, kol vandens telkiniai buvo sukultūrinti. Matyt, atėjo laikas tuos vandenis vadinti karpių draustiniais, išrūpinti jiems tokį statusą, o visuomenei paviešinti karpių draustinių sąrašą. Beto, apie pačius vandens telkinius žiniasklaidoje pateikti išsamius reportažus. Šios iniciatyvos turi imtis karpių meškeriotojų asociacija.

Šiandien šalyje tokių vandens telkinių ne tiek mažai, o ateityje karpių draustinių, matyt, rasis dar antra tiek. Bet jau ir dabar šio sezono šalies karpių meškeriojimo čempionato etapai vyko ne tik skirtinguose vandens telkiniuose, bet ir skirtinguose regionuose, o dėl teisės suteikti savo „valdas“ karpių meškeriojimo turnyrams jau varžomasi. Dabar net skeptikams aišku, kad vien išvykomis į tolimus vandenis nei reikiamą patirtį visa reikiama apimtimi įgysi, nei numalšinsi patį trofėjinių žuvų meškeriojimo troškulį.

Galimybė susirungti

Kai mūsų šalyje atsirado karpių draustiniai, atsirado galimybė rengti karpių meškeriojimo varžybas. Nesusipažinęs su šiuo dalyku ir tolimas nuo klasikinio karpių meškeriojimo žmogus pasakys, kad varžybas galima rengti visuose vandens telkiniuose, kur gyvena karpiai. Tačiau tokie bandymai gali būti palyginti tik su bergždžios karvės melžimu. Jei nežinoma, kiek vandens telkinyje gyvena karpių, kokio jie „kalibro“, tai rengti ten varžybas – neprognozuojamas dalykas. Juk gali būti, jog tame vandens telkinyje – vos vienas kitas karpis tenka vienam hektarui ežero ar tvenkinio ploto. Kad galima būtų užtikrinti varžybų metu maždaug vienodas galimybes visiems dalyviams sugauti trofėjinį egzempliorių, jų ežere ar tvenkinyje turi būti gerokai daugiau nei varžybų dalyvių. Antra, pageidautina, kad žuvų kiekis viename hektare siektų tam tikrą dydį, pagal kurį galima būtų prognozuoti galimybes kažką sumeškerioti. Tokių prognozių galimybei atsiradus, karpių meškeriojimo entuziastams, suprantama, atsirado stimulas pademonstruoti, ko yra pasiekę. Kitaip tariant, pasivaržyti tarpusavyje ir vieniems iš kitų pasimokyti, o svarbiausia – bendrauti tarpusavyje.

Dabar apie tą pradžių pradžią galima daug kalbėti, tačiau, stebint šių metų Lietuvos karpių meškeriojimo čempionato eigą, gilinantis į varžybų taisyklių niuansus, matant varžybų organizavimo lygį, net žmogui iš pašalės aišku, kad realiai tai tapo įmanoma, kai atsirado struktūra, į kurią susibūrė karpių meškeriotojai, išpažįstantys klasikinį karpių meškeriojimą. Tokia struktūra dabar yra Lietuvos karpininkų asociacija. Uždaviniai, kuriuos ji šiandien kelia, neįkandami klubiniam lygmeniui, kuris dabar mūsų šalyje toks populiarus. Klubiniai turnyrai, kad ir kaip skambiai juos vadintume ir reklamuotume, tik labai retais atvejais pranoksta savo lubas, tačiau ir tokiais atvejais jų organizatoriai negali prisiimti šalies atstovavimo užsienyje atsakomybės, o, jei ir darytų tai, vargu ar atliktų tinkamai. Todėl tokiu keliu kaip karpių meškeriotojai, matyt, turėtų eiti įvairių meškeriojimo sričių entuziastai – ne glaustis po ribotu klubiniu skėčiu, o burtis į stambesnius susivienijimus, kurie turėtų didesnes galimybes ir daugiau rėmėjų.

Lietuvos karpininkų asociacija – koordinacinis šios meškeriojimo srities centras, turintis savo atstovavimą dabartiniame šalies meškeriotojų parlamente – Sportinės žūklės federacijoje ir tuo pačiu turintis išėjimą į pasaulines karpių meškeriotojų organizacijas. Na, o tada atsiranda naujų idėjų: viena jų – pasiryžimas dalyvauti pasaulio karpių meškeriojimo čempionatuose. Mūsų šalies komanda šiemet jau kelintą kartą dalyvaus šiame turnyre. Šis dalykas dar labiau pakėlė karpių meškeriojimo prestižo kartelę mūsų šalyje. Dabar yra dėl ko rungtis ir ko siekti. Tapęs šalies čempionu, automatiškai įgyji teisę dalyvauti pasauliniame turnyre.  Kita vertus, jei esame krepšinio šalimi, tai kodėl negalime būti dar ir karpių meškeriotojų tauta. Tokiame kontekste tampa ne šiaip įdomu, bet ir svarbu, kaip seksis 2012 sezono rinktinei pasaulio karpių meškeriojimo čempionate, tačiau komandos vyriausiasis treneris T.Būdas išsisuko nuo komentarų, sakydamas, kad interviu duos, tik parvykęs iš Rumunijos, nes tikįs meškeriotojų priežodžiu, jog kalbos gali nubaidyti sėkmę. Ką gi, lauksime parvykstant, o tada nuo klausimų išsisukti nepavyks. Laukite tinkalapyje laukarpis.lt išsamaus komentaro apie karpių meškeriojimo čempionatą Rumunijoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.