Kažkam – rojus, o kažkam – hemorojus

Kažkam – rojus, o kažkam – hemorojus

Kadangi sapnuoja ne tik šlavėjai, kepėjai, akrobatai, sunkvežimių vairuotojai ir AM valdininkai (pastarieji neretai ir atmerktomis akimis), tačiau kartais ir straipsnių autoriai. Ir mane aną naktį per miegus vizija aplankė.
Sapnuoju, kad numiriau ir, kaip nekeista, papuoliau tiesiai į Rojų. Stovi ten vartų sargas Šv. Petras su „St. Croix“ spiningu rankose ir Anapilin papuolusiems žvejams gidauja – atvėręs savo vartus tris kelius rodo.
„Pasuksi, – sako, – į kairįjį – valdiškus vandens telkinius rasi, pasuksi į dešinįjį – privačius tvenkinius aptiksi, o jei eisi tiesiai – pakliūsi į Žvejų rojų.“
Nudrožiau, žinoma, tiesiausi keliu su mintimi, kad jei dar ir Rojuje yra atskiras Rojus, reiškia, kad ten žuvų tiek, kad pačios į krantus lipa. Ėjau ilgai (Šv. Petro buvau įspėtas, kad Žvejų Rojaus vandens telkiniai yra labai toli) – pirmiausiai asfaltuotu keliu, kuris vėliau pavirto į žvyrkelį, po to tapo siauru kaimo keliuku, kol galiausiai priėjau ežerą. Gamta ten lyg iš „National Geographic“ reklaminių klipų: pievose laukų gėlės žydi, visokių spalvų drugeliai plasnoja, paukšteliai skraido ir giesmeles gieda, stirnos išdidžiai vaikšto, šernai žemę knisa… Bet pačioje paežerėje – tanki medžių ir krūmų lapija, dilgėlės auga. Apsidairau ar kokio tako nėra – norėtųsi prie vandens priartėti, bet į šakas susibraižyti bijau, išsidilginti visiškai nepageidauju.
Kol svarstau, ką daryti, iš dangaus angelas nusileidžia ir nusilenkęs prisistato:
„Aš, – sako, – esu arkangelas Mykolas – šito Žvejų rojaus steigėjas, tad ko pageidausi?“
Pažvejoti, suprantama, norėčiau, bet prie ežero prieiti negaliu…
„Aišku, – porina toji Dangaus būtybė, – visi su tokiomis problemomis čia susiduria, tačiau mano pareiga yra žuvis veisti ir taisykles nustatinėti. Beje, jos Žvejų rojuje yra labai griežtos: meškerioti galima žuvis tik ne mažesnes nei 50 cm, didesnes negu 51 cm irgi žvejoti draudžiama. Taip pat būtina įsigyti „Rapala“ voblerius bei „Shimano“ spiningus ir rites, nuolaidų nebus, akcijos negalioja Žuvis, kurias pagausi, paleisti reikia.“             „Palauk, palauk, – sakau aš tam Dievo vietininkui, – o tai kuo aš maitinsiuosi, jei į limitą tik vienas griežtai apibrėžtas dydis telpa ir tikslaus ilgio žvynuotąją pagauti bus praktiškai neįmanoma, o man jau dabar pilvas gurgia, kadangi nuo mirties datos nieko skrandyje neturėjau? O ir įranga brangoka, pinigų Anapilin niekas neįdėjo…“
„Čia jau tavo bėdos, – atrėžia arkangelas.– Žvejų Rojuje tokie dalykai nenumatyti. Gali nebent pievoje rūgštynių prisiskinti, krūmuose gervuogių pasirinkti. Tik, šiukštu, žolės nemindyk ir šakų nelaužyk – tai draudžiama…“
Na, gerai, mąstau, kaip nors su tuo valgiu pakentėsiu, nes antrą kartą vis tiek jau nenumirsiu – žūklė labiau rūpi. Tad, kol Mykolas į padebesius nepakilo, klausimus pilu toliau\:
„O kaip visgi iki to ežero man prieiti, juk pats sakei, kad krūmų laužyti nevalia, gal koks takas yra? Ir gal ežere lieptą rasiu, nes nesinori basam krante ant aštrių sraigių kiaukutų stovėti? Kur nakvosiu, nes saulė jau arti laidos?“
„Supranti, – kantriai aiškina arkangelas, – man pavaldi Cherubinų ministerija, kuri atsako už vandens telkinių įžuvinimą. O arkangelui Gabrieliui – Serafinų ministerija, ji kelius tiesia. Kas liečia lieptus ir nakvynės namus, taip pat ir įrankius žūklei, tai tuo klausimu reikėtų kreiptis į Kerubų ministeriją, kurios „galva“ yra arkangelas Rafaelis. Gali po medžiu nakčiai nugriūti – pas mus vasaros šiltos. Tik uodų begalės, tačiau nebandyk nė vieno sutraiškyti, nes, Žvejų Rojuje bet kokio gyvo padaro mirtis baudžiama nuo 1000 eurų bauda.“
Supykau: „Tai koks čia pas jus Žvejų Rojus – to negalima, ano negalima, taip elgtis nevalia, kitaip padarius irgi nubaustas būsi. Ir nesuprantu, kaip jūs tarpusavyje nesutariat, juk galima šitą ežerą patraukliu ne tik tokiems kaip aš, bet ir užsienio žvejams numirėliams padaryti.“
Giliai atsiduso angelų vadas: „Žinai, atvirai tau pasakysiu – Aukščiausiajam tas Žvejų Rojus nė velnio nerūpi, o su kitais arkangelais aš nekontaktuoju, nes mūsų debesys skirtingose dangaus pusėse randasi. Kita vertus fikcija yra tas Žvejų Rojus, tiesiog reklaminė akcija prieš Viešpatį ir prieš Dangun patekusius mirtinguosius – visgi esu ne paprastas angelas – arkangelas, o tarp mūsų konkurencija labai didelė…“ Tai pasakęs Mykolas suplasnojo sparnais ir dingo iš akiračio.

O aš ką?.. Užkramčiau pakelės rūgštynių ir atgal pasukau. Gal Šv. Petras susimylės ir leis bet kurį kitą kelią pasirinkti, nes geriau paprastas Rojus nei Žvejų – pastarajame specialių taisyklių prigalvota, baudos kosminės, o ir tvarkos jokios nėra – meškeriotojams čia ne Rojus, o veikiau hemorojus…

Romualdas Žilinskas

Šaltinis: http://ukininkopatarejas.lt/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.