Tomas Būdas

 

 

Karpio gaudymo vingrybės pradedantiesiems
Viskas kuo paprasčiau

Gal būt nustebsit, bet karpių žūklėje nereikėtų stengtis pergudrauti žuvį kaip nors labai įmantriai, o derėtų ją gaudyti kuo paprasčiau. Siūlyčiau pasiskaityti mūsų senelių patarimus apie karpių žvejybą – tikrai pravers. Puikiai atsimenu, kaip dar vaikas būdamas gaudydavau karpius – nuo to laiko praktiškai nieko naujo nėra išrasta, be abejonės, išskyrus boilius. Aišku, ritės, meškerykočiai, valai nuo tada labai smarkiai patobulėjo, tačiau tai liečia visų žuvų, o ne vien tik karpių žūklę. Esminis pakitimas gaudant karpius yra kitokia sistemėlė, kadangi seniau bulvę kabindavome tiesiog ant kabliuko, o dabar boilį tvirtiname ant „plauko“.
Tikriausiai straipsnį reikėtų pradėti irgi nuo paprasčiausių dalykų. Veikiausiai nuo to, ką reikėtų įsigyti naujokui, kuris susidomi karpių žūkle ir nori kuo mažesnėmis finansinėmis sąnaudomis įsigyti reikiamus įrankius, kuriuos, įgavus patirties, galima būtų pakeisti tobulesniais ir, suprantama, brangesniais. Taip, profesionalaus karpininko įranga kainuoja labai daug, ši žūklė yra viena brangiausių, jei ne pati brangiausia. Bet nesukite sau galvos – pradžiai pilnai užteks karpinių kotų, kurie kainuoja po 60-80 Lt. ir turi maždaug 3 lbs užmetimo galią. Ilgis standartinis – 3,60-390 m. Pigūs, todėl, kad pagaminti iš kompozitinių medžiagų ir yra sunkūs, sakyčiau, grubūs, bet karpininkas meškerės rankose nelaiko, o ją deda ant stovelių. Rekomenduojamas užmetimo svoris yra universalus, kotas pakankamai tvirtas, kad galėtų atlaikyti ir stambiausio karpio pasipriešinimą.
Ritės irgi pradžiai nereikia ypatingai brangios. Nusipirkite paprastą didesnę dugninei meškerei skirtą. Gali būti netgi be dvigubos stabdžių sistemos, daug svarbiau patikimai veikiantis frikcinis mechanizmas. Mačiau parduotuvėse visai padorių ričių su dviguba stabdžių sistema, kurios kainavo po 70 Lt. – pripažinkit, pinigai tikrai nemilžiniški. Šiaip jau ritė gaudant karpius labiau reikalinga užmesti ir ištraukti masalą, o traukiant stambesnį karpį jos praktiškai nenaudojame. Viskas vyksta vadinamuoju „pumpavimo“ principu, kuomet visa apkrova tenka valui ir meškerykočiui – patraukiame meškerę atsilošdami ir palinkę į priekį suvyniojame laisvą valą. Bet būtina atsiminti, kad ritės stabdžiai visą laiką gaudant karpius turi būti atveržti. Tai viena iš karpininkų taisyklių. Vėliau, kuomet užkirsite žuvį ir ją trauksite, galima bus stabdžius nusireguliuoti.
O štai valui pinigų taupyti nereikėtų. Stiprus ir ilgaamžis valas yra bene pagrindinis garantas, jog užkibęs karpis nepabėgs. Aš, pavyzdžiui, pastaruoju metu žvejoju SHIMANO „Technium“.  Atradau dar vieną labai puikų valą, kurį gamina firma AWASHIMA. 600 metrų tokio valo kainuoja 30 Lt. Tiesa, iš karto nepasakiau, kad aš karpius žvejoju paprastu valu. Nereikia pinto, užteks 0,30-0,35 mm vienagyslio. Tik pavadėliai būtini iš pintos gijos, o pagrindinis valas svarbiausia yra tvirtas ir leidžia masalą pakankamai toli užmesti. Paprastas valas yra daug pigesnis ir beveik visada būna skęstantis arba neutralaus plūdrumo. Pinta gija dažniausiai neskęsta, nors yra ir skęstančių, bet tokių reta ir jos būna brangios. Taip pat toks valas visiškai neturi amortizacijos, o varginant stambų laimikį ji yra būtina, nes ne visuomet žvejys spėja sureaguoti į karpio smūgius, ritės stabdžiai irgi gali lemiamu momentu nespėti suveikti. Paprastas valas amortizuoja, todėl žuviai nutrūkti yra sunkiau, kabliukas irgi iš jos žabtų neišsiplėš.
Pintas pavadėlis gali būti labai įvairaus ilgio – nuo 10 iki 30 cm. Čia viskas taip pat, kaip ir ruošiant paprastą dugninę:  suktukas, prie jo pririštas pavadėlis ir kitam gale pavadėlio – kabliukas. Skirtumas, jog kabliukas yra su „plauku“, t.y. pavadėlio tęsiniu, prie kurio bus tvirtinamas boilis. Žinoma dar naudojami ir svareliai nuo 10 iki 100 gramų. Daugelis karpininkų naudoja specialias įmantrias sistemėles, vamzdelius ir kitus gudrius dalykėlius. O aš turiu savo nuomonę, kad kuo mažesnė apkrova valui, tuo yra geriau. Stambus karpis yra baikšti ir atsargi žuvis ir ją gali išgąsdinti nematyti priedai, pavyzdžiui, vamzdeliai. Manyčiau, kad sistemėlės paprastumas turi daug privalumų.
Visgi tokia sistemėlė turi ir savo trūkumą, kurio išvengiama naudojant vamzdelius. Kartais pintas pavadėlis persimeta per valą ir užkirtimo momentu jį nukerta. Gali valai tarpusavyje ir šiaip susipainioti. Nors taip nutinka labai retai, bet pasitaiko. Todėl žvejojant tokia sistemėle verta dažniau patikrinti ar viskas yra tvarkoje. Bet tai menkniekis, kadangi, jei gaudant su specialiais vamzdeliais masalą patikrini maždaug 1-2 kartus per parą, tai dabar tai darai 3-4 kartus. Kita vertus, žvejoju paprastai su trimis meškerėmis, tad galiu būti tikras, jog dvi iš jų tikrai gerai užmestos. Būna, kad karpis pagriebia masalą esant susipynusiam pavadėliui. Tarkim, gaudai su 30 cm ilgio pavadėliu, užkimba karpis, jį ištrauki ir matai, jog tik kokie 5 cm pavadėlis buvo laisvas. Keista, kad žuvis susigundė masalu…
Gal būt tai ir nėra pats reikalingiausias daiktas karpių žūklėje, bet visgi elektroninis signalizatorius gaudant šias žuvis labai praverčia. Jų kaina gali būti labai įvairi – nuo 30 iki 400 Lt. Nebūtinai pirkti patį brangiausią, užteks ir pigaus, tačiau tokie neretai sugenda sušlapę, kartais jau po vienos žūklės nebeveikia (tai jau loterija – kaip pasiseks), todėl jau verčiau įsigyti kiek brangesnius, bet kokybiškesnius. Kadangi tenka karpių tykoti parą ar kelias, visą laiką sėdėti įbedus akis į meškerę nusibosta. Merfio dėsnis, bet žuvis lyg tyčia dažniausiai užkimba tuomet, kai atsitrauki nuo meškerių. Tuomet elektronika ir padeda.
Karpininkai naudoja ir specialius kuoliukus, prie kurių tvirtinami signalizatoriai. Bet tai irgi nėra būtina, nes kuoliukus galima išsidrožti kad ir iš medžio šakos. Tokie dar geresni, nei patys pigiausi aliuminiai, kurių pilna parduotuvėse. Reikia žiūrėti, jog jie būtų tvirti ir gerai laikytųsi įsmeigti į gruntą, nes esu matęs, kaip kimbantis karpis tiesiog nulenkia kuoliukus (beje, tuos aliuminius) ir nusitempia meškerę.
Jei jau pradėjote karpius gaudyti boiliais, be vadinamosios „kobros“ neišsiversite. Netgi nelabai įgudusiam žvejui su ja jauką galima nusviesti 50 metrų ir toliau. Paprastai pirmi užmetimai būna netikslūs, bet sugadinus kokį kilogramą boilių pradedi įprasti juos mėtyti. Tiesa, turint valtį pradžioje galima išsiversti ir be „kobros“, nes galima pajaukinti nuplaukus į numatytą vietą.
Kažkada į karpių žūklę keturiese važiuodavome vienu „žiguliuku“ ir bėdos nematėme. Netgi teko visą savo įrangą vežtis traukiniu ir po to eiti pėstute. O dabar karpinės žvejybos „bagažas“ vos telpa į mano mašiną, nors vykstu į žūklę vienas. Bet pradedančiajam karpininkui visa tai, ką mes vadiname papildomais žūklės reikmenimis, kurie daugiau reikalingi ne meškeriojimui, bet žvejo komfortui, nėra būtina. Bent jau pirmomis dienomis, nes tai kainuoja ne vieną tūkstantėlį litų. Po truputį bėgant laikui bus galima įsigyti firmines kėdutes, palapines, specialius tinklelius ir kitokius ne pirmos būtinybės žūklės aksesuarus.
Karpinis vandens telkinys

Karpių meškeriotojui pirmą kartą atvykus prie nežinomo ežero ar tvenkinio labiausiai rūpi, ar yra čia šių žuvų. Pirmas ženklas, kad jų telkinyje esama, tai drumstas jo vanduo. Jei vanduo bus labai skaidrus, tikimybė, kad čia plauko karpiai, labai maža. Tiesa, tas skaidrumas irgi būna skirtingas. Jei telkinio dugnas kietas, o jame yra karpių, ežero vanduo irgi bus skaidrus, bet toks, tartum per nedidelį rūką. Kuomet telkinys bus labai dumblėtas, nedidelis, tai šios žuvys, jei jų ypač gausu, vandenį padrums kaip reikiant. Praktiškai, kada metro gylyje sunku įžvelgti dugną, tai beveik neabejotina, kad tai karpių pamėgti vandenys.
Karpiai labai išsiduoda šokinėdami. Vasarą rytais ir vakarais tik ir girdi jų garsius pūkštelėjimus. Šokinėja jie ir naktimis, bet tada nereikia painioti žuvų su bebrais, kurie taip pat kartais mėgsta garsiai apie save pranešti. O jų sukeltas garsas labai panašus į karpių. Jaunystėje ne kartą dėl to apsirikau. Kitąsyk karpiai aukštai nešokinėja, tačiau paviršiuje rodo savo kupras. Stebint vandens telkinį, tai galima pastebėti. Bet ir tuomet šios žuvys išgauna savotišką garsą, kurį patyręs karpininkas nesupainios su jokiu kitu.
Stambūs karpiai mėgsta laikytis prie įvairių povandeninių šabakštynų, toliau nuo kranto atitolusių nendrių salelių, žolėmis apaugusių seklumų. Čia jie atplaukia maitintis arba užkibę ant kabliuko puola slėptis.
Pavasarį karpiai dažniausiai laikosi šiaurinėje ežero pusėje, ypač jei ten yra sekliau, pageidautina iki 2 m gylio. Labai gerai, kuomet pučia pietų vėjas – tuomet čia galima tikėtis pagauti pirmuosius sezono karpius. Kad čia vėjas supučia šiltesnį vandenį yra faktas. Tarkim, pamatuoju vandens temperatūrą ryte, ji siekia 12° C šilumos. Vakarop pakyla iki +18° C. Tokia temperatūra jau gali būti po pietų ir laikosi iki vidurnakčio, o po to vanduo vėl ima vėsti. Vandens temperatūra karpių žūklei turi labai didelę įtaką, kadangi jie yra šiltamėgės žuvys. Aišku, jog kuo telkinyje vanduo bus šiltesnis, tuo karpiai bus aktyvesni.
Vasarą viskas yra paprasčiau, tuomet karpius galima gaudyti daugelyje vandens telkinio vietų. Visgi pagrindinis rodiklis ieškant jų maitinimosi vietų bus šių žuvų šuoliai. Kaip sakiau, jie taip išsiduoda – kur šokinėja, ten paprastai ir maitinasi.
Rudenį karpius geriausia žvejoti netoli jų žiemojimo vietų. Tai bus maždaug 4-6 m gylis, duobelė būtinai su dumblėtu dugnu. Mano manymu, karpiai nelenda, nesirausia į dumblą. Veikiausiai jie tik priglunda prie dugno, o per tuos kelis mėnesius paprasčiausiai patys pasidengia dumblo sluoksneliu. Net neabejoju, kad kiekviename vandens telkinyje jie turi pastovias žiemojimo vietas ir jei reljefas nesikeičia, čia jie žiemas praleidžia kiekvienais metais. Todėl rudenį verta išsiaiškinti, kur šąlant vandeniui ima koncentruotis karpiai.

Karpis ir vandens temperatūra

Specialiai sekiau, kaip karpiai reaguoja į kylančią vandens temperatūrą ir visas pastabas užsirašinėjau. Namuose turiu akvariumą, kuriame laikau karpius ir vieną karosą, tad stebėti juos galiu kiekvieną dieną. Kadangi jis neapšildomas, tai ir temperatūra jame daugiau ar mažiau priklauso nuo natūralios vandens telkinių temperatūros. Šios pastabos, manau, pravers  pavasarį, o gal būt kai kurias iš jų pritaikysite rudeninėje karpių žvejyboje, kuomet ežeruose bei tvenkiniuose vanduo ims vėsti.
Mano eksperimentai su akvariume laikomais karpiais tęsiasi jau du metus. Labai įdomu stebėti, kaip jie reaguoja į šviežiai pakeistą vandenį, kaip kimba ir ryja masalą (tam naudoju nedidelę žieminę meškerytę su mini boiliuku), kaip elgiasi aptikę maistą, ką veikia tik atkabinti nuo kabliuko ir panašiai.
Vandenį pakeitus šaltu (+6° C), karpiukai akvariume priglunda prie dugno. Jie beveik nejuda, o tik lėtai vėduoja pelekais. Beje, karosas elgiasi lygiai taip pat. Temperatūrai pakilus vos vienu laipsniu, karosas tapo judresnis ir jau ėmė maitintis, karpiai buvo tokioje pat būsenoje, kaip ir prieš tai.
Kada akvariume vanduo sušyla iki +8° C, karpiai ima atsigauti ir bando po truputį plaukioti, bet dar nesimaitina. Jiems siūlomą mėgstamą masalą bando ragauti, bet tik paėmę į gerklę tuojau pat išspjauna. Karosas tampa dar aktyvesnis.
Vandens temperatūrai kylant nuo 9 iki 10° C šilumos, karpiai pastebimai aktyvėja, nors vis dar nesimaitina. Tačiau kada vanduo pasiekia +11° C ribą, karpiukai jau ryja maistą. Tačiau dar labai vangiai. Prie 12° C šilumos jie rodo dar didesnius aktyvumo požymius, dar labiau maitinasi, bet tai dar tikrai nėra jų pastovaus apetito pikas. Jis atsiranda tik tuomet, kai vanduo įšyla iki +15° C. Esant tokiai vandens temperatūrai karpiukai tampa žaismingi, pilnai aktyvūs ir ėda praktiškai visą maistą, kurį gali suėsti.
Todėl važiuodamas karpiauti aš visada vežuosi termometrą. 2009 metų pavasaris buvo gana šaltas, žūklę pradėjau vėlai. Kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad Vabalių ežere pradėjau meškerioti tik paskutinį balandžio dešimtadienį. Tik atvykęs išmatavau vandens temperatūrą – +8° C. Mažoka… Kitame ežero gale suradau seklią įlanką, kur vanduo buvo vienu laipsniu aukštesnis. Po dviejų dienų žūklės balandžio 23 d. čia pagavau pirmąjį karpį.

Ar boilis yra geriausias masalas?

Tai be abejonės labai opus klausimas, nes daugelis tik dabar susidomėję karpių žvejyba, tikriausiai galvoja, kad norint pagauti rekordinę šios rūšies žuvį (arba karpį apskritai) būtinai reikia naudoti boilius.
Mūsų klube („Fanatikai“) yra mėgėjų nardyti po vandeniu. Aš, beje, šį užsiėmimą mėgstu taip pat. Todėl pasinaudodami savo sugebėjimais neretai stebime, kaip į supiltą vandenin jauką reaguoja karpiai. Visiškai „laukiniame“ ežere pajaukinam vieną vietą kukurūzais, bulvėmis ir boiliais, po to žiūrime ką ės karpiai praėjus tam tikram laiko tarpui. Praėjus parai nerandame nė vieno kukurūzo grūdo ir kelių boilių, bulvės guli dugne nepaliestos. Po dviejų parų dingsta visi boiliai, bet bulvės vis dar tebėra nejudintos. Viename ežere nepatingėjome nardyti kasdien visą savaitę. Ir tik paskutinę jos dieną, kada bulvės apaugo maurais, pusiau susmego į dugną, karpiai jas suėdė. Tad galima iš tokių stebėjimų daryti išvadą, kad netgi niekuomet nematę tokių masalų karpiai pirmiausia ims ryti kukurūzus, bet jau pačią pirmą dieną gali bandyti ragauti ir boilius. Antrą dieną jie jau drąsiai ės boilius. Bulves rys tik tuomet, kai neberas kitokio maisto ir kada jos pavirs ežero dugno dalimi. Tai paneigia ir vieną legendą – bulvės neužteršia vandens telkinio, neprarūgsta, o jei ir taip, tai karpiai jas galiausiai vis tiek jas suėda. Žinoma, kuomet pastoviai jaukinsi karpius bulvėmis, jie įpras prie tokio maisto ir žuvis bus galima sugundyti tik užmetus meškerę. Bet pirmiausia jie įpras prie kukurūzų, po to prie boilių ir tik vėliausiai prie bulvių.
Reikėtų pasakyti, kad boilis boiliui nelygus – kalbu ne apie jų kvapą ar skonį, bet apie struktūrą. Jei šis masalas bus labai kietas, karpis jo nerys. Net negromuliuos – paims į gerklę ir tuojau pat išspjaus.
Kažkada pats bandžiau gamintis boilius. Sunkus tai darbas ir rezultatai ateina labai negreitai. Aš eksperimentavau bemaž penkis metus, bet taip ir neįminiau visų šios kulinarijos paslapčių. Šiuo metu Lietuvoje yra gal kokie penki žvejai, kurie sugeba padaryti tikrai gerus savadarbius boilius. Gaminti bando daugelis karpininkų, bet tik bando…
Aš jau spjoviau į tą sunkų užsiėmimą ir pasitikiu parduotuvėje įsigytais masalais. Tiesa, tuos boilius šiek tiek patobulinu. Tarkim, pavasarinei žūklei labai tinka ežero vandenyje (to, kuriame ruošiatės žvejoti) dvi dienas mirkyti boiliai. Beje, kad tai būtina įrodo ir anksčiau minėti mano stebėjimai. Juk karpiai suėdė boilius tuomet, kada jie prisisiurbė to ežero vandens, juose stabilizavosi rūgštingumas, pranyko pašalinis kvapas ir pan. Žodžiu, jie pasidarė to vandens telkinio natūraliu maistu. Smulkiam jaukui tokie mirkymai ar skiedimai tik to vandens telkinio vandeniu gal ir nebūtini, nes jo dalelės nedidelės ir labai greitai išmirks sumestos į ežerą. Tačiau boilis yra stambus masalas ir jam išmirkti reikia laiko. Jei kalbėtume metaforiškai, tai šviežiai namuose padarytas (ir skirtas tam vandens telkiniui) boilis būtų karpiui, kaip mums tik iškeptas karštas patiekalas. Tai, ką darau aš, tėra antrąsyk pašildytas vakarykščias valgis. Bet ir tai jau neblogai.
Tikra tiesa, kad mažesni karpiai yra kvailesni už didžiuosius. Jis beveik neturi baimės jausmo, intuicijos, jam reikia kuo sočiau maitintis ir greičiau užaugti, todėl toks karpiukas neretai susigundo ir visai nematytu masalu ar tik užmestu kietu boiliu. Tokie rajūnai būna kažkur iki 3 kg. Vėliau jie tampa atsargesni. Sulig metais ir priaugtu svoriu tas atsargumas vis didėja. Skiriasi ir jų gaudymo būdai. „Tuzikai“ (taip mes vadiname mažuosius) nebijo net šėryklėlių, o didiesiems jos gali sukelti įtarimą.

Keli žodžiai apie jaukinimą

Pradedantieji (o kartais ne tik tokie) karpininkai neretai be proto jaukina žuvis – beria prievilą kibirais. Aš nežinau iš kur ta mada, gal kokių užsienio autorių straipsnių prisiskaitė, bet kažkodėl mano, kad karpio skrandis yra guminis ir jis visiškai neturi sotumo jausmo. Arba beria boilius, nors dieną prieš tai sumesti į vandenį vis dar guli nesuėsti. Tuomet po kelių jaukinimų ežero dugnas būna nusėtas jauko kilimu ir jei atplaukia karpiai aptikę prievilą, tai kažin ar sugebės tarp daugelio sumestų boilių rasti tą, kuris yra ant kabliuko. O gal paprasčiausiai pasisotins ir pasitrauks kur nors ilsėtis.
Aš nuo tokių dalykų apsidraudžiu. Paprastai prieš pradėdamas žūklę savaitės laikotarpyje į žūklaviete atvykstu dar kokius tris kartus ir jaukinu numatytoje vietoje. Prievilą išsvaidau ten, kur mesiu masalą, bet keletą boilių numetu arčiau kranto. Netgi nenumetu, o nubridęs paberiu ant dugno, kad kitą kartą atvykęs galėčiau patikrinti ar jie vis dar ten. Karpiai, aptikę jiems patinkantį maistą, jį suėda, po to apsuka didelį plotą ir visada suranda netoli kranto sumestus boilius. Kada sekantį sykį atvažiavęs jaukinti nerandu prie kranto sumestų boilių, žinau, kad galima drąsiai dar jaukinti, nes žuvys ėda mano prievilą.
Nors gal ir nelabai keista. Karpis yra lyg kokia vandenų kiaulė (gerąja prasme), nes ryja viską, kas tik jam patinka. Kada masalas, jaukas yra karpiui skanūs, jis tikrai nepraplauks pro šalį. Bet kuomet masalai ir jaukai netinkami, paragaus ir dings iš žūklės vietos.
Jaukinimui skirti boiliai skiriasi nuo tų, kuriuos reikia naudoti gaudymui. Juos lengva atskirti (jei neperskaitysite kas parašyta) iš pakuočių. Jaukinimui skirti būna didesniuose plastikiniuose maišeliuose, o skirti masalui sudėti į mažus plastmasinius užsukamus indelius.

Kombinuotas boilis

Yra plaukiantieji ir skęstantieji boiliai. Jie naudojami skirtingomis gaudymo sąlygomis. Tačiau kai kada reikia tokių, kurie skęstų labai lengvai, t.y. neprasmegtų ežero dumble. Šiuo atveju skęstantieji bus per sunkūs. Kita vertus, masalinis boilis karpiui greičiau kris į akis tuomet, kai jis truputį išsiskirs iš jaukinimui skirtų boilių masės. Tuomet imu jaukinimui skirtą masalo rutuliuką ir jį pjaunu pusiau. Tą patį padarau ir su gaudymui skirtu plaukiančiuoju boiliu. Dvi skirtingas puseles sudedu ir pakabinu ant plauko. Viršuje būna plaukiančiojo boilio, o apačioje jaukinimo boilio puselės. Taip padarytas masalas bus ne nuskendęs dugno dumble, bet vos, vos susilietęs su dugnu – taip jis išsiskirs iš kitų masalinių rutuliukų.
Bet taip darau dažniausiai ten, kur ežero ar tvenkinio dugnas būna dumblėtas. Jei telkinys yra žvyruotas arba smėlėtas, taip elgtis nebūtina.
Yra ir kitokių kombinacijų su boiliais. Tačiau apie tai dar parašysiu plačiau atskirame straipsnyje. Šitą boilį paminėjau tik todėl, kad žinotumėte, jog kai kuriuos masalus turi pasidaryti ir pats karpininkas.

Dipai

Dipai arba specialūs boiliams suteikiantys tam tikrą kvapą atraktoriai gali būti trijų tipų: miltelių pavidalo, skysti ir želė. Turbūt sudėtingiausiai pradedantiems karpininkams elgtis su milteliniais dipais. Paruoštą užmesti boilį reikia įmerkti į indelį su vandeniu, po to apvolioti milteliuose, vėl įmerkti į vandenį, į miltelius ir šią procedūrą kartoti tol, kol masalas nepasidengs savotiško kremo sluoksneliu. Želė paprasčiausiai užtepama ant boilio arba jis šioje koncentruoto kvapo košelėje paprasčiausiai apvoliojamas. Želė labai gerai laikosi ant masalo, ji neišmirksta vandenyje, jos nenukramto mailius. Dipai reikalingi tam, kad jais iškvėpintas masalas išsiskirtų iš masės jaukinimui skirtų boilių.
Tačiau dipai naudojami ne visuomet. Kada vanduo būna šaltas, pernelyg intensyvus masalo kvapas gali nubaidyti žuvį. Pavyzdžiui, ankstyvą pavasarį man netgi kai kurių išmirkusių vandenyje boilių kvapas atrodo per stiprus karpiams. Sakyčiau, jog esant 10° C temperatūros vandeniui papildomai kvėpinti masalą kartais ir nereikia, o kada jis būna jau 12-13° C, reikėtų tik truputį papildomų kvapų.

Aptarti straipsnį forume

padidinti foto