Karpiavimas ekstremaliomis sąlygomis

Tomas Būdas

Karpininkų asociacijos valdybos narys

 

Karpiavimas ekstremaliomis sąlygomis

Bepigu gaudyti karpius gerai įrengtuose komerciniuose vandens telkiniuose – ten vandens augalai išrauti, liepteliai pastatyti, net žolytė pakrantėje nušienauta ir pavėsinės nuo saulės bei lietaus šalia įrengtos. Žodžiu, pajaukinai, užmetei meškeres ir gali ramiai laukti kibimo – juk užkibęs karpis, jei tik žioplų klaidų nepadarysi, vis tiek bus tavo. Tačiau visai kitaip nutinka, kuomet nuvažiuoji karpiauti į kokį nors „laukinį“ ežerą ir negali būti garantuotas, jog prarijusi masalą žuvis meškeriotojo laimei pasieks krantą. Net jei esi šilto bei šalto matęs ir ne vieną „paršelį“ į jo knyslę bučiavęs. Bet juk žūklės smagumas ir yra tame, kad negalime numatyti visų mūsų laukiančių netikėtumų. Tad jei nuo visko ir neapsidrausi, tai bent jau pamėgintį reikėtų…
Vietoje įžangos tikriausiai derėtų papasakoti apie garsųjį Radutos ežerą – tikrą karpininkų Meką ne tik Rumunijoje, bet ir visame pasaulyje. Tikriausiai teko girdėti apie tokį vandens telkinį? Tik nežinau ar žinote, kad jo vandenys tyvuliuoja virš apsemto sodo. Kuomet ežere pakėlė vandens lygį, jo pakrantėse buvęs sodas atsidūrė po vandeniu, bet medžiai nebuvo iškirsti – juos paliko kaip augusius. Tad galite įsivaizduoti, kaip sunku traukti 15 kg ar stambesnį karpį, kuris būdamas ne visai kvaila žuvis, pajutęs esąs ant kabliuko pirmiausia ir puola slėptis tame medžių tankumyne. Laimei, kad buvusios obelys jau gerokai papuvusios, tad iškrapštyti iš ten laimikį visgi įmanoma. Bet už tai kokiais būdais!
Pirmiausia, kas yra neįprasta Radutos ežere, tai, jog varžybų metu (ten dažnai vyksta tarptautinės varžybos) leidžiama masalą ne tik užmesti meškere, tačiau ir valtimi nuplukdyti į norimą vietą. Valtį žvejys laiko šalia savęs, kadangi užkibus karpiui jis į ją vėl sėda ir plaukia išsitraukti žuvies. Kitaip neįmanoma, kadangi jau pirmomis minutėmis užkirstas karpis spėja apvynioti valą apie medžius ar jų šakas ir kitokiu būdu jo paprasčiausiai neištrauksi. Taigi nuplaukia žvejys prie savo laimikio ir pradeda jį traukti. Čia vėlgi savi niuansai. Karpinė sistemėlė, su kuria gaudoma šiame vandens telkinyje, turėtu būti su vadinamuoju „šok lyderiu“. Tai maždaug 10 m labai tvirto valo atkarpa, kuri reikalinga tuomet, kai naudojami itin sunkūs svareliai, kad metimo metu nenutrūktų pagrindinis valas. Dabar meškeriotojas valtyje suvynioja valą, kad galėtų pasiekti „šok lyderį“. Pagrindinį valą žvejys nukerpa, o tą tvirtą giją prisiriša prie kito meškerykočio ritės. Dabar jis jau naudoja trumpą jūrinį kotą su multiplikatorine rite. Lupa žmogus karpį išsiręžęs, kadangi kartu su žuvimi iš dumblo traukiama ir apipuvusios obels liekanos arba koks nors kelmas. Meškerė dažniausiai yra naudojama kaip gervė, nes dėl didžiulio svorio ją tenka atremti į valties bortą.
Štai tokių istorijų yra pasakoję žinomi karpiavimo specialistai, kurie ne kartą yra dalyvavę varžybose Radutoje. Čia jau aišku super ekstremalios sąlygos ir tokių mūsų vandenyse nebūna. Visgi paprakaituoti arba gerai pasukti galvą, kaip „atgabenti“ užkibusį karpį iki kranto tenka kartais ir pas mus.
Viename Molėtų rajono ežere, kur aš pastaruoju metu neretai žvejoju karpius, priekrantė ištisai apaugusi maždaug 50 m pločio vandens augalų sąžalynais. Paprasčiausias būdas čia būtų pasinaudoti Radutos žvejų patirtimi ir meškerioti su valtimi. Bet aš visiškai nenoriu afišuotis ir išduoti savo telkinio kitiems karpininkams. Radau aš tą ežerą nelabai seniai, nors apie jo karpius niekas iš kolegų nežinojo. Įdomu, jog ir aplinkiniai gyventojai nelabai nutuokė, kokių žuvų jų ežere esama. Sėdėdavau tyliai pasislėpęs kranto krūmuose ir meškeres užmesdavau masalą persviesdamas per tas nelemtas vandens žoles. Karpiai kibo, bet kas iš to – nepajėgdavau jų parsitempti į krantą ir nutraukdavau valą. Dar viena problema – už žolių yra gausios moliuskų kolonijos, tad neretai valą į jų aštrius kiautus nutraukdavau net ir užkirtimo metu. Gal būt esu šiek tiek senamadiškas, kadangi apsisaugoti nuo aštrių kriauklių karpininkai naudoja vadinamąjį „lydkorą“, t.y. maždaug 0,5-1 m ilgio pavadėlį, kuris yra specialiai tam tikslui pagaminta plona pinta virvelė su viduje esančia vielute. Tad kaip išspręsti visas šias problemas ir galiausiai išsitraukti karpį?
Pirmiausia, ką aš sumąsčiau padaryti, tai aukštai pakelti meškerykočių viršūnes. Dabar ėmiau meškeres statyti taip, kaip tai kartais daro upėse žvejojantys dugnininkai. Svarelį pririšau kuo sunkesnį – 100 g. Tai tam, kad valas nuo meškerės viršūnės į vandenį smigtų tiesia linija ir turėtų kuo mažesnį kontaktą su dugnu, kuriame, kaip sakiau, pilna aštrių kriauklių. Kuomet karpis kibdavo, užkirsdavau ir neleidęs jam atsikvošėti iš visų jėgų lupdavau į krantą. Meškerykotį keldavau kuo aukščiau, laikydavau stačią ir traukdavau net pasistiebęs. Jei man kas nors pasakytų, kad 10 kg karpį galima ištraukti per kelias minutes, tikrai nepatikėčiau. Bet taip dariau aš pats… Tiesa, reikia turėti ilgakotį didelį ir tvirtą graibštą, kuris tokiose situacijose labai praverčia.
Taigi radau būdą, kaip karpius iš to apžėlusio ežerioko išsitraukti. Tačiau atsitiko kitas nenumatytas dalykas.
Traukiant ketvirtą ar penktą karpį kaskart ėmė trūkti valas. Keista – gija visai nauja, patikima ir kriauklės jos jau nebegalėjo pažeisti. Kodėl taip yra? Ėmiau mąstyti. Tokiomis sąlygomis gaudžiau minkštesniu valu nei įprastai. Tai tam, kad greitai traukiant karpį kabliukas neišsiplėštų iš lūpos (valas amortizuoja), nes meškerykočio viršūnė nespėdavo sureaguoti ir tinkamai amortizuoti staigius stambios žuvies smūgius. Gal kas nors tokiam valui atsitinka? Namuose padariau bandymą – atsikirpau metrinę šio valo atkarpą ir ėmiau ją tąsyti iš visų jėgų. Ji buvo tampri, leidosi kažkiek ištempiama, bet kai po tempimo valą išmatavau, pamačiau, kad toji atkarpa pailgėjo keliais centimetrais. Pasidarė viskas aišku. Juk kelis kartus ištraukus stambų karpį labiausiai apkrauta valo dalis, o tai yra jo galas, ištįsta kiekvienąsyk vis labiau ir ilgainiui suplonėja. Tai reiškia, kad gija toje vietoje tampa silpnesnė. Mano paskaičiavimais, jei labai stipriai (ties trūkimo riba) tempsi tamprų valą, jis išsitempia iki 30 procentų savo ilgio, o po to lieka ištemptas iki 10 procentų. Tad bandykite paskaičiuoti, kas atsitinka su tokia gija, kada būni ištraukęs keletą stiprių didelių žuvų.
Po tokių eksperimentų pradėjau apsidrausti. Ištraukiu 2-3 karpius ir 30 m valo nuo galo nukerpu. Gerai, kad karpiavimui skirti valai vyniojami mažiausiai po 300 m, tai didelio trūkumo bent kurį laiką nejausdavau. Nors vėliau valo vis tiek imdavo trūkti, kadangi sumažėdavo jo kiekis būgnelyje ir pasidarydavo sunkiau toli nusviesti masalą dėl padidėjusios trinties į būgnelio kraštus. Tad per sezoną nori nenori tekdavo pirkti nemažą kiekį naujo valo.
Beje, taip galima paneigti ir tą mitą, kad karpis savo viršutiniu peleku gali nupjauti valą. Kokybiškos gijos jis niekada nenutrauks, niekuomet nesistengs tai specialiai daryti. Gal būt išimtis atsitiks tik tuomet, jei viršutinis karpio pelekas yra aplūžinėjęs ir jis visiškai netyčia brūkštelės per sena silpną valą.
Žvejodamas tame ežerėlyje įgavau dar ir kitokios patirties. Traukdamas karpį atvirame vandens plote kažkaip nelabai kreipdavau dėmesį į jo atliekamus manevrus. Vietos pakanka, galima žuviai duoti ir į šoną paplaukti, galima leisti nutolti ir priartėti, žodžiu, kartais tu ją trauki, o kartais jis daro ką nori – svarbu galutinis rezultatas – karpis pavargo ir jį galima vilkti į krantą. Bet minėtame vandens telkinyje tokių sąlygų nėra. Ne gana to, jog tenka viską daryti greitai, bet nevalia karpiui leisti plaukti dar ir į vieną šoną, kuriame irgi toks žolių tankumynas, kad be valties jį iškrapštyti nebus jokių šansų. O karpis, be abejonės, stengiasi sprukti kaip tik į tą pusę. Jau net nepamenu kada, bet supratau, kaip reikia apsukti žuvį, kad ji plauktų visiškai priešinga kryptimi. Tai daroma labai elementariai. Kuomet karpis veržiasi į žoles ar šabakštyną, reikia kiek galima stipriau įtempti valą ir staigiai jį atleisti. Žinoma, proto ribose, nepaliekant didelę laisvą atkarpą, bet truputį atpalaiduojant. Tuomet karpis, nors ir ne visada, bet labai dažnai pasiduoda į priešingą pusę nei plaukė prieš tai. Toks triukas labai praversdavo ežero žolynuose.
Paskutinį sykį savo ežerėlyje turėjau apie dešimt kibimų ir ištraukiau 5 karpius. Po to kelias dienas rankų nepakėliau – maudė visus raumenis. O dar sako, kad karpiavimas yra tinginių žūklė
Ir dar. Skaitytojai tikriausiai nesupras vieno dalyko – kodėl aš negalėjau išsivalyti takelio žolėse ir be jokių papildomų problemų gaudyti karpius. Juk šios žuvys ilgainiui jaukinamos nebijo atvirų plotų ir nekreipia dėmesio į išrautus augalus. Aišku, kad galėjau taip pasielgti. Bet po to kada nors savo vietoje rasčiau sėdintį kitą žvejį – o juk mes tokiu atveju esame labai pavydūs.
Kalbant apie tokio tipo ežerus (turiu omenyje tuos, kuriuose yra daug moliuskų), būtina paminėti, kad vietiniai karpiai labai mėgsta vienos rūšies boilius, kuriuos mes vadiname „smirdukais“. Nereikia turbūt aiškinti, kodėl šiuos kukulius taip praminėme. O nemalonų mūsų nosiai kvapą jiems suteikia įvairūs gyvūninės kilmės (moliuskų, krabų, krevečių ir pan.) priedai. Beje, mano nupasakotame ežerėlyje karpiai laikosi kaip tik tų vietų, kur yra didelės dreisenų kolonijos.
Šį ežerą radau atsitiktinai, tačiau padėjo man būtent moliuskų kriauklės. Braidžiojau po jo žolynus ir vienoje vietoje užtikau itin daug moliuskų – po kojomis net girgždėjo jų kiaukutai. Kadangi su tokiais reiškiniais susiduriu ne pirmą kartą, pamaniau, jog tai būtų puiki vieta karpiams, juolab įvertinus visą ežero struktūrą. Atvykau čia vieną ramią pavakarę ir įsitikinau, jog tikrai neklydau: toje vietoje nuo dugno kilo besirausiantiems dugne karpiams būdingi burbuliukai, kai kur matėsi net šių žuvų nugaros.
Tokių laukinių ežerų, kuriuose plauko stambūs karpiai, Lietuvoje yra dar ne vienas. Kažkas kažkada čia prileido šių žuvų ir pamiršo. Karpiai užaugo ir gyvena telkinyje, o vietiniai žvejai paprasčiausiai jų nepagauna. Jei ir užkimba atsitiktinai koks, tai meškeriotojas be specialios įrangos jo nepajėgia ištraukti. O dauguma mūsų karpininkų jau nebenori sėdėti dumblynuose ir šerti uodus – jie labiau mėgsta kojų nesušlapę šias žuvis gaudyti.
Kita vertus karpiai yra gana baikščios žuvys ir vengia tų vietų, kur dažnai lankosi žvejai. Gal būt todėl storalūpiai nelabai išsiduoda. Taip pat karpiai gana greitai pasimoko ir po to juos jokiu masalu nepriviliosi. Molėtų rajono Joskučio ežere, kurį žino daugelis Lietuvos karpininkų, yra nemažai stambių karpių. Kažkada jie visai neblogai čia kibo, todėl mūsiškiai žvejai tą ežerą ir pamėgo. Tačiau tikri karpininkai visados paleidžia savo laimikį. Po kelis kartus papuolusi ant kabliuko ir paleista atgal į vandenį ši žuvis po to įgyja savotišką imunitetą masalams ir jau nebekimba jei yra kito įprasto maisto. Dabar Joskutyje karpiai taškosi ežero viduryje ir pagauti juos tapo beveik neįmanoma, nes paprasčiausiai jie vengia siūlomų vaišių.
Reikėtų pažymėti, jog karpis, kaip ir kitos žuvys, geriau kimba ant plonesnio valo, ypač tuose vandens telkiniuose, kur būna daug žvejų. Kažkada viename, šalia Vilniaus esančiame, tvenkinėlyje susirinkdavo būrys karpininkų ir gaudydavo ten plaukiojančius karpius. Tačiau po kurio laiko karpiai ėmė kibti vis prasčiau ir jų jau niekas beveik nepagaudavo. Perskaitęs viename anglų žurnale straipsnį apie tai, kaip jo autorius bandė vilioti karpius naudodamas ploną valą, nutariau pabandyti ir aš. Susiradau namuose lanksčią teleskopinę meškerę ir pasidariau iš jos dugninę. Sistemėlę surišau pačią paprasčiausią – svarelis ir kabliukas. Tačiau visos tos įrangos esmė buvo 0,2 mm storio valas. Kadangi svarelį naudojau lengvą, numesti savo masalo negalėjau toli – plukdžiau į vietą valtimi. Koks man buvo džiaugsmas, kai netrukus ištraukiau karpį. Po to dar ir dar… Žodžiu, gaudžiau aš sėkmingai. Aplinkiniai meškeriotojai nesuprato kodėl man sekasi, o jiems – ne. Vėliau nusprendė, kad visa esmė tame, kad aš plukdau masalą valtimi. Taip ėmė elgtis ir jie, bet naudos iš to neturėjo. O juk visa esmė buvo plonas valas, į kurį, kažkodėl, nė vienas vietinis karpininkas taip ir neatkreipė dėmesio…
Tačiau kai kuriais atvejais karpiui valo storis gali ir neturėti didesnės reikšmės. Jei žūklavietėje gausu jauko, jaukinama kelias dienas iš eilės, tai vargu ar atplaukę storalūpiai labai kreips dėmesį į valo storį. Bet kada reikia karpį pagauti greitai ir nėra laiko arba sąlygų jį jaukinti daug bei dažnai, tuomet plonesniu valu bus daugiau šansų suvilioti šią žuvį. Tikriausiai, kaip ir bet kurią kitą…
Jau ne pirmą kartą pasakoju apie savo namuose akvariume laikomus karpiukus, bet tai yra tolimesnis mano minties tęsinys ir jis turėtų sudominti ne tik karpininkus, tačiau ir žvejus apskritai.
Kartais, lyg mažam vaikui, kildavo mintis pasidžiaugti savo augintiniais. Laikiau tris karpiukus. Pagaunu vieną savadarbe maža meškerėle, paglostau ir atgal paleidžiu. Toks švelnumas žuviai visai nepatinka – paleistas į akvariumą karpiukas imdavo blaškytis ir stengdavosi plaukti prie kitų dviejų karpių. Tačiau pastarieji kažkodėl jo artyn neprisileisdavo ir dumdavo į kitą akvariumo galą. Taip tęsdavosi keliolika minučių, kol galiausiai kiti du karpiukai paleistąjį priimdavo į būrį. Tačiau ir tada jis dar galutinai nenusiramindavo ir pastoviai čiaumodavo lūpomis – toks įspūdis, kad jausdavo skausmą ir tuo skųsdavosi savo draugams. Visgi įdomiausia yra tai, kad tuo metu karpius galėdavai maitinti skaniausiu jiems maistu – žuvys jo neliesdavo, nors lig tol rydavo ir duoną, ir sliekus, žodžiu, ką tik bepaduosi. Negaudyti karpiukai po kurio laiko vėl pradėdavo maitintis, o paleistasis drąsiai ėsdavo tik po kelių dienų. Peršasi išvada, jog nutrūkusi arba paleista nuo kabliuko žuvis kažkokiu būdu perduoda savo stresą ir kitoms gentainėms, jei tik ji vėl grįžta į jų būrį, be to ji maistą vartoti pradeda praėjus tik ilgesniam laikui. Galimas daiktas, kad taip dažnai kartojantis karpis jau nebenorės ėsti maisto, kuris jam, nors ir netiesiogiai, sukėlė skausmą ir stresą.
Apie įrankius patiems stambiausiems karpiams aš turiu irgi savo nuomonę. Susidaro įspūdis, kad kuo stambesnius karpius gaudysime, tuo tvirtesnių įrankių reikės ir tie tradiciniai 3 lbs, kurie yra užrašyti ant meškerykočio, bus per maži. Bet praktikoje viskas yra kitaip. Kiekviena firma savo gaminius įvertina savaip ir, deja, kol kas nėra kažkokio bendro atskaitos taško. Tikriausiai žinote, jog panašiai būna ir su kabliukais – paimkime to paties numerio GAMAKATSU ir OWNER kabliukus ir veikiausiai pamatysime ryškų skirtumą tarp jų dydžio. Tas pats ir su karpiniais kotais. Nusipirksime 3 lbs, tarkim, DAIWA ir SHIMANO meškeres – skirtumą tarp jų lankstumo ar kitų savybių pajus net pradedantysis meškeriotojas. Man labai keista, kuomet žvejai nečiupinėję koto ar nesukioję ritės perka įrankius internetinėje parduotuvėje. Dažniausiai po to spjaudosi. Tad išsirinkę net ir 3 lbs gerą kotą drąsiai galėsite su juo traukti pačius didžiausius karpius. Nesuku sau galvos ir gaudau juos tuo pačiu paprastu 0,3 mm storio valu – to visiškai pakanka.

Aptarti straipsnį forume:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.