Kaip sužvejoti didelį laukinį karpį? (bendros žinios)

Įvadas:
Karpiai Lietuvos vandens telkiniuose gyvena jau labai senai. Didžioji dauguma mūsų krašto vandenyse plaukiojančių karpių ankščiau ar vėliau buvo įleisti į šiuos vandens telkinius, nes patys labai retai kada išneršia natūraliomis sąlygomis ir palieka palikuonis. Natūraliam karpių veisimuisi Lietuvoje labai nepalankios gamtinės sąlygos, todėl šios žuvys veisiamos specialiuose veislynuose ir tik paaugintos metus ar du, išleidžiamos į natūralius ežerus ar kitus vandens telkinius. Galima išgirsti nuomonę, kad kai kuriuose vandens telkiniuose, susiklosčius tinkamoms gamtinėms sąlygoms, karpiai išneršia ir iš ikrelių išsiritusios lervutės sugeba užaugti, tačiau, mano nuomone, tai išimtiniai atvejai. Beje, mūsų vandenyse gyvena ir vietiniai karpiai, vadinami sazanais, kurių palikuonys gali užaugti iki įspūdingų dydžių. Karpių bei sazanų žvejyba beveik niekuo nesiskiria, todėl neverta gilintis į šių žuvų panašumus ar skirtumus – vadinkime juos vienu vardu – karpiais.
Karpiai – šilumą mėgstančios žuvys. Lietuvos klimatas nėra labai palankus karpių mitybai bei augimo tempams. Žiemą, kai vandens telkiniuose temperatūra nukrinta iki 1 – 4 laipsnių šilumos, karpiai nustoja maitintis ir, suplaukę į žiemojimo vietas, nugrimzta į anabiozės būseną, laukdami pavasario. Stiprių atlydžių metu karpiai pradeda po truputį maitintis smulkiais moliuskais, uodo trūklio lervomis ar kitu, lengvai surandamu maistu. Kaip tik tuomet kartais ir pakliūva ant poledinės žūklės mėgėjų kabliuko. Taigi, kuo šiltesnė žiema, tuo lengviau karpiai peržiemoja, tuo didesni gali užaugti. Kaip tik todėl, greičiausiai auga ir didžiausi karpiai užauga pratekančiuose ežeruose, upelių užtvankose, upėse. Mažuose sekliuose nepratekančiuose ežeruose labai dideli karpiai neužauga – tik iki 12-14 kilogramų svorio didžiausi, o didžioji dauguma sveria tik iki 8-10 kilogramų. Beje, karpių gabaritai įvairiuose telkiniuose priklauso nuo žuvų tankumo ir pačių karpių kiekio. Labai didelis karpių kiekis ežere nualina mitybinę bazę ir patys pradeda skursti. Tai nesunku pastebėti, žvejojant skirtinguose vandens telkiniuose. Viename ežere dauguma sugautų karpių storapilviai trumpi (net ir mažesnio svorio), kitame telkinyje net ir 10-14 kilogramų svorio žuvys liesos ilgos – „sportininkės torpedos“. Kažkiek tai, be abejo, lemia įveistų karpių rūšis bei genetiniai įpatumai, bet, praktikoje lyginant sužvejotas žuvis su vandens telkinio tipu, galima pastebėti daug sutapimų bei daryti tam tikras išvadas, susijusias su karpių įmitimo lygiu. Apie karpių įmitimo priklausomybę nuo vandens telkinio tipo kalbu tam, kad skaitytojui būtų lengviau pasirinkti ežerą ar tvenkinį, kuriame numatoma jaukinti ir žvejoti karpius. Kuo vandens telkinys palankesnis karpių mitybai ir žiemojimui, tuo didesnė tikimybė sugauti tame telkinyje rekordinį karpį. Mažesnių nei 4 kg. karpių žvejojimas kardinaliai skiriasi nuo didžiųjų karpių žvejojimo, nes augdami karpiai įgyja daug gyvenimiškos patirties, darosi atsargesni ir gudresni. Karpiai gali išgyventi apie 50 metų. Kuo ilgiau gyvena karpis, tuo didesnis užauga, tuo sunkiau darosi jį sugauti. Kaip tik apie tai, kaip sugauti didelį, o tuo pačiu gudrų ir galingą sulaukėjusį karpį, perskaitysite šiame straipsnyje.

Didžiųjų laukinių karpių žvejyba – kas tai? Laukinių karpių žvejyba labai stipriai skiriasi nuo kitų meškeriojimo būdų. Visų pirma, tai susiję su žvejojamų žuvų įspūdingu dydžiu, jėga, mitybos įpatumais. Karpių žvejybai naudojami specialūs meškerykočiai, ritės, specialus valas, karpiniai stovai, kitas inventorius. Karpių jaukinimas taip pat skiriasi nuo kitų žuvų jaukinumo, o ką bekalbėti apie masalus bei masalo tvirtinimo sistemas. Be abejo, tai labai brangus žvejybos būdas, nes specialiai karpiams žvejoti skirtas inventorius, jaukai bei masalai nepigiai kainuoja. Karpių žvejyba tai hobis, laisvalaikio praleidimo būdas, suteikiantis nepakartojamų emocijų, stengiantis pergudrauti atsargų didelį karpį, ar traukiant jį krantan užkibusį ant kabliuko. Kiekvienas, kam vieną kartą teko kovoti su karpiu, ilgam atsimins patirtą jausmą ir vėl bandys sužvejoti tokį ar dar didesnį karpį. Taip tampama tikru karpininku. Tačiau tikras karpininkas karpius žvejoja ne maistui , o savo malonumui. Tai savotiška religija ar sportas. Karpininkai sistemingai stengiasi kelti savo meistriškumą, siekdami sužvejoti kuo didesnį karpį. Kaip minėjau ankstesniame skyrelyje, augdami karpiai visą savo ilgą gyvenimą mokosi ir darosi atsargesni, todėl sugautų karpių dydis tiesiogiai susijęs su karpininkų meistriškumu. Vienas iš svarbiausių dalykų karpininkams – paleisti sugautus karpius atgal į vandens telkinį. Kaip minėjau, karpiai mūsų vandenyse natūraliai nesidaugina, todėl, išgaudę visus karpius, savo pamėgtą hobį turėsime užmiršti (ko labiausiai nenorėčiau). Užsienio šalių, daugiausiai vakarų Europos karpininkai net nepamąsto, kad galėtų sugautą didelį karpį suvartoti maistui, tuo tarpu pas mus dažnai pamatome įvairiems konkursams atsiųstose nuotraukose įspūdingo dydžio karpius virtuvės fone, laikomus už žiaunos ir, be abejo, jau nebegyvus. Tikram karpininkui toks reginys nekelia jokio estetinio pasigėrėjimo, nes jis karpį mato kaip pagarbos vertą priešininką, jokiu būdu ne maisto šaltinį.
Tarp žvejų susiklosčiusi nuomonė, kad karpių žvejybos esmė – pasyvus kibimo laukimas, galintis trukti keletą parų ar dar ilgiau. Deja – ne. Karpių žvejyba – tai ištisas kompleksas pasiruošimo, jaukų bei masalų gamybos, jaukinimo, eksperimentavimo priemonių, kurių teisingas taikymas leidžia žvejoti didžiuosius karpius sistemingai, neleidžiant laiko atsitiktinio kibimo belaukiant.

Karpių žvejojimo įrankiai – Meškerykočiai
Didžiųjų karpių žvejybai naudojami specialūs kotai, kuriuos nesunku atskirti pagal rankenos formą. Ilga dviejų dalių rankena labai patogi užmetant masalą tolimais atstumais bei varginant užkibusią žuvį. Brangesnių kotų rankena gali būti pagaminta iš kamštinės medžiagos. Karpiams gaudyti skirti kotai būna parabolinio linkimo nuo 3.30 iki 4.20m. ilgio. Pasitaiko ir dar ilgesnių kotų, paprastai gaminamų pagal užsakymus. Kuo ilgesnis karpinis meškerykotis, tuo tolimesnius metimus galima juo atlikti. Patys populiariausi šiuo metu tarp Lietuvos karpininkų 3.60m bei 3.90m ilgio kotai. Kotų akciją (įlinkį bei užmetamą svorį) nurodo ant koto gamintojų užrašytas parametras, matuojamas Lbs. Jis būna nuo 1.75 iki 3.5 Lbs. Populiariausi Lietuvoje 2.5 – 3Lbs kotai. Rekomenduotina visus kotus įsigyti vienodo ilgio bei akcijos. Naudojant vienodus kotus, lengviau įsisavinti užmetimo techniką, atlikti tikslius metimus. Įsigyjant kotus, reikėtų įvertinti sąlygas, kuriose ruošiatės žvejoti. Jeigu žvejosite daugiau dideliuose vandens telkiniuose, verta pirkti 3.90m ilgio bei 2.75 ar 3 Lbs kotus. Tokiais kotais galima nuskraidinti masalą 100 – 120m atstumu. Jeigu žvejosite iki 100m atstumu nuo kranto, užteks 3.60m bei 2.5 ar 2.75Lbs kotų. Tačiau neverta užmiršti, kad kada nors gali tekti žvejoti užmetant toliau nei 100m , štai tada pravers ilgesni kotai. Mūsų parduotuvėse galima įsigyti karpinių kotų, kainuojančių nuo 150Lt. Pirkti pigesnius kotus neverta, nes jie pagaminti iš prastesnės stiklo pluošto – anglies pluošto kompozicijos, ar anglies pluošto kompozicijoje visai nėra. Toks kotas bus vadinamos „botaginės“ akcijos bei prastos kokybės žiedeliais, tik išoriškai panašus į karpinį kotą. Karpinio koto žiedeliai turėtų būti pagaminti iš kokybiškos SIC ar kitos medžiagos. Visi žiedeliai, nuo pirmo iki paskutinio, turi būti kuo didesni, kas palengvina gana storo valo slydimą nuo didelio diametro ritės būgnelio, tuo pačiu padidina metimo nuotolį bei tikslumą. Karpiams žvejoti skirti meškerykočiai būna dviejų arba trijų dalių, didelės reikšmės meškerykočio kokybei tai neturi, jeigu sujungimai pagaminti patikimi bei kokybiški.

– Ritės
Pagrindinis karpiams žvejoti skirtų ričių bruožas – gabaritai bei tvirtumas. Karpinės ritės būgnelis turi būti kuo didesnio diametro. Ant būgnelio turėtų tilpti ne mažiau kaip 250m 0.3 – 0.35 mm storio valo, nes užkibęs karpis sugeba ištempti iš ritės iki 150m valo, neskaitant užmetimo atstumo. Žūklės reikmenų parduotuvėse galima įsigyti įvairių firmų siūlomų karpinių ričių su dvigubais stabdžiais – kibimo stabdžiu bei žuvies varginimui skirtu stabdžiu. Tokia stabdžių sistema supaprastina ritės valdymą, palengvina žvejo uždavinį. Populiariausios tarp patyrusių karpininkų jūrinio „surf“ tipo neinercinės ritės, skirtos žvejoti nuo jūros kranto. Šios ritės pasižymi įpatingu tvirtumu. „Surf“ tipo ritės aprūpintos tolimiems metimams skirtu „Long cast“ būgneliu, talpinančiu 400-500m 0.35 storio valo, todėl jas mielai naudoja karpininkai, kuriems būtina užmesti masalą įpatingai tolimais atstumais. Tačiau „Surf“ tipo ritės, pagamintos tokių firmų kaip „Daiwa“ ar „Shimano“ ganėtinai brangios – 800 -1000Lt. Šiuo metu Lietuvoje galima įsigyti ir pigesnių, bet pakankamai kokybiškų „Banax“ firmos „Poseidon“ tipo jūrinių ričių, puikiausiai tinkančių karpių žvejybai ir kainuojančių apie 350Lt. Perkant rites karpiams žvejoti, reikėtų rinktis rites su priekiniu stabdžiu, nes tokį stabdį lengviau valdyti varginant užkibusį didelį karpį. Be jokios abejonės, karpinės ritės stabdis turi būti labai jautrus ir patikimas. Ritėje įmontuotų guolių skaičius bei kiti privalumai neturi lemiamos reikšmės renkantis ritę – svarbiausia, kad ritės dantračių mechanizmas būtų plieninis ir patikimas.

– Valas
Karpiams žvejoti skirtas valas, kartu su meškerykočiu turi atlaikyti milžiniškas apkrovas masalo užmetimo bei užkibusio karpio varginimo metu. Todėl valą rekomenduočiau naudoti ne plonesnį nei 0.30 – 0.35mm storio. Plonesnis valas greičiau „pavargsta“ atliekant tolimus metimus ir kartais neatlaiko eilinio metimo metu. Be to, varginamas karpis lenda į ivairiausius kliuvinius bei povandeninės augmenijos sąžalynus iš kur kartais tenka jį jėga ištempti su visomis žolėmis ar net šakomis. Plonesnis valas neatlaiko tokių išbandymų, o karpis pabėga su kabliuku bei pavadėliu lūpoje. Storesnis valas išsprendžia dalį problemų, tuo labiau, kad karpiai nelabai reaguoja į valo storį. Kokybiškas karpinis valas turi būti labai elastingas, gerai laikyti mazgų surišimo vietose. Elastingas valas patikimai atlaiko jam tenkančias apkrovas, atsparesnis trinčiai į įvairius aštrius dugno kliuvinius. Mano nuomone, karpiams žvejoti skirtas valas turi būti tamsios spalvos – juodas, tamsiai ar šviesiai rudas arba žalias. Labai pasiteisina matiniai valai, neblizgantys saulėje. Kai kurie autoriai teigia, kad valo spalva neturi didelės įtakos karpių žvejojimi rezultatams. Antai, kai kurie karpininkai žvejoja ryškiu fluorescensiniu valu ir teigia, kad rezultatai tokie patys. Manau, kad toks valas labai tinkamas žvejojant bei varginant užkibusią žuvį naktį. Net silpna šviesa apšvietus valą, puikiai matosi, kokia kryptimi plaukia varginamas karpis, kas palengvina užkibusios žuvies valdymą. Pavadėliams naudojamas specialus karpinis pintas valas. Tokie valai būna kelių tipų: su įpintu į valą švinu, skęstantys bei balansuoti, arba lengvai skęstantys. Be jokios abejonės, visi valai, skirti karpiniams pavadėliams gaminti turi patikimai gulėti ant dugno. Pavadėlių valo storis, priklausomai nuo žvejybos sąlygų gali varijuoti nuo 0.12 iki 0.4mm storio. Pavadėlio spalva parenkama pagal telkinio dugno struktūrą bei spalvą.

– Kabliukai
Karpiams žvejoti skirtiems kabliukams keliami įpatingi reikalavimai: tvirtumas, aštrumas, lengvumas, atsparumas korozijai. Apie kabliukų tvirtumą daug kalbėti neverta, viskas ir taip aišku. Verta paminėti, kad tvirtumas reiškia iš kuo plonesnės vielos pagaminto kabliuko atsparumą atlenkimui, amortizacines savybes. Vienas svarbiausių faktorių renkantis kabliukus – aštrumas. Kabliuko aštrumą galima patikrinti smeigiant į rankos piršto nagą: lengvai prilietus kabliuko smaigaliu nagą, smaigalys turi įsmigti ir neslysti į šoną. Toks kabliukas tik prisilietęs įsmigs į karpio lūpą ir pasikirs. Man labai pasiteisino „Drennan“ firmos kabliukai. Jie nesurūdija ir neatbunka net ilgai naudojant, be to – jie super aštrūs. Kabliukai turi būti labai lengvi, kad karpis nejaustų padidėjusio masalo svorio. Šiuo metu parduotuvėse galima rasti iš titano pagamintų įpač lengvų kabliukų, labai tinkančių plaukiantiems masalams. Kabliukų lenkimo formą karpininkai renkasi pagal kabliuko rišimo būdą. Paprastai kiekvienas karpininkas turi savo pamėgtą bei eksperimentų keliu išdirbtą naudojamą kablio lenkimo formą ir rišimo būdą.

– Svareliai
Dauguma šiuolaikinių karpinių sistemėlių gaminamos su specialiais įtaisais svareliui prisegti, todėl dauguma karpinių svarelių gaminami su į šviną įlietu dideliu suktuku. Suktukas leidžia svareliui lengvai judėti visomis kryptimis. Kai kurie svareliai gaminami su skyle išilgai svarelio. Per šią skylę praveriamas guminis vamzdelis bei valas. Švininiai svareliai specialiais, kvapo neskleidžiančiais dažais nudažomi juoda, ruda, žalia ar marga, ežero akmenukus imituojančia spalva. Kai kurie karpininkai naudoja iš akmens pagamintus svarelius, tačiau jie labai brangūs. Karpinių svarelių svoriai nuo 40 iki 70 ar net 90 gramų, priklausomai nuo užmetimo nuotolio bei karpinio koto leistino užmetamo svorio. Nerekomenduotina naudoti nedažytus švininius svarelius. Švinas skleidžia vandenyje specifinį kvapą, be to, kol oksiduojasi, ryškiai spindi. Svareliai gaminami įvairių formų – pailgi, kūgiški, apvalūs, planiruojantys su sparneliais, lašo formos ir t.t. Svarelio forma pasirenkama atsižvelgiant į žvejybos sąlygas.

– Signalizatoriai
Didžiųjų laukinių karpių žvejybai naudojama elektroninių bei mechaninių („bezdžionių“) signalizatorių sistema. Be signalizatorių sunkiai įsivaizduojama didžiųjų laukinių karpių žvejyba, nes šio tipo meškeriojimo įšvykos paprastai trunka nuo 10 – ties valandų iki kelių parų tiek dieną, tiek naktį. Pabandykite tiek laiko ištisai stebėti signalizatorių „bezdžionę“ ir suprasite, kad be elektronikos – nė iš vietos. Kaip minėjau, signalizatorių sistema susideda iš dviejų dalių. Pagrindinė ir pati svarbiausia bei brangiausia dalis – elektroninis kibimo signalizatorius. Signalizatorius sukonstruotas taip, kad valas, traukiamas per jį, suka ratuką. Signalizatoriuje sumontuota elektronika reaguoja į menkiausią ratuko pasisukimą ir įjungia garsinį bei šviesos signalą. Signalizatorių schemų galime rasti įvairiausių, bet tai nekeičia pačios esmės. Antra signalizatorių sistemos dalis – mechaniniai signalizatoriai, vadinamos „bezdžionės“. Tai taip pat labai svarbi sistemos dalis, kurią kai kurie pradedantieji karpininkai ignoruoja. Kai kurie žvejai mano, kad karpių kibimai visada būna energingi bei triukšmingi – deja, taip būna ne visada. Apie 50 procentų visų karpinių kibimų būna vos pastebimi arba valą atlaisvina. Tokio kibimo atveju, nenaudojant „bezdžionių“ kibimas lieka nepastebėtas, o karpis nepakirstas. Beje, daugelis energingų kibimų prasideda atsargiu valo timptelėjimu, į kurį sureaguoja signalizatorių sistema, o karpininkas gali pasiruošti pakirtimui. Gerai sureguliuota ir subalansuota signalizatorių sistema labai jautriai reaguoja į menkiausią žuvies prisilietimą ne tik prie masalo, bet ir prie valo. Labai dažnai pavieniai signalizatorių pyptelėjimai reiškia, kad jaukinamoje vietoja sukinėjasi keletas karpių, susidomėjusių pabertu jauku.
Elektroninius kibimo signalizatorius galima įsigyti žūklės reikmenų parduotuvėse. Perkant signalizatorių, nereikia pamiršti, kad kiekviena elektronika bijo drėgmės. Žvejojant karpius dažnai užklumpa lietus, o signalizatorius dangstyti nuo lietaus – juokingas reikalas. Be to, rytais krenta rasa, kuri kondensuojasi ant elektronikos elementų ir sutrikdo signalizatoriaus darbą. Gerų firmų pagaminti kokybiški signalizatoriai būna atsparūs drėgmei, tuo tarpu pigūs, nežinomų gamintojų signalizatoriai gerai veikia (ir tai ne visada) tik parduotuvėje ar esant sausam orui, gavę kiek drėgmės „išprotėja“ ir tampa niekam tinkami. Nuo šios ligos galima naudoti vieną gana paprastą vaistą: elektroninę plokštelę su detalėmis galima padengti specialiu, elektronikai skirtu, vandeniui atspariu laku arba keliais sluoksniais moteriško nagų lako (nenaudokite perlamutrinio su blizgučiais). Jokiu būdu nelakuokite šviesos diodų bei kitų švisai jautrių detalių, nes daugumos signalizatorių veikimo principas paremtas reagavimu į šviesos spindulio uždengimą. Kita, pigių elektroninių signalizatorių problema, kurios beveik neįmanoma pašalinti – energijos šaltinio (kronos) pernelyg greitas išeikvojimas. Kokybiškas signalizatorius net su pigia krona atlaiko 10-15 žvejybų, tuo tarpu prastos kokybės signalizatoriai bet kokią kroną „suvalgo“ per 3-5 žvejybas. Aritmetika nesudėtinga: sutaupyti nuo brangaus 150Lt kainuojančio signalizatoriaus 100Lt „išgaruoja“ maždaug per vieną sezoną, žvejojant vidutinišku intensyvumu, nekalbant apie įvairiausius nekokybiško gaminio gedimus bei lūžimus. Kartais prastos kokybės signalizatorius „numiršta“ žūklės metu net neperspėjęs, palikdamas meškerę likimo valiai. Tai jau visiška netvarka.
Mechaninę signalizatorių sistemos dalį – bezdžiones – galima nesunkiai įsigyti žūklės reikmenų parduotuvėse. Vienas svarbiausių dalykų, į kurį rekėtų atkreipti dėmesį perkant karpines „bezdžiones“ yra tas, kad jos būtų su reguliuojamais svoriais. Geriausias svorio reguliatorius – slankiojantis svarelis ant horizontalios svirties. Svarelio padėtimi galima reguliuoti apkrovą ir valo įtempimą. Tai labai svarbu pučiant stipriam vėjui ar esant didelėms bangoms, kai užmestų meškerių valus veikia atsiradusi srovė ar valai „limpa“ prie bangos viršūnės. Tokiu atveju labiau apkraunamas ir įtempiamas valas ir problema išsisprendžia. Galima naudoti standartinius dugninėms meškerėms skirtus signalizatorius „bezdžiones“ be svirčių, tačiau jas labai stipriai siūbuoja vėjas bei sudėtingiau sureguliuoti apkrovą į valą. Tokiems signalizatoriams nesudėtinga primeistrauti svirtis, naudojant nereikalingo skėčio strypus su lanksteliais. Apkrovai reguliuoti galima naudoti 1.5 uncijų švininį svarelį su kiauryme išilgai jo.

Stovas karpinėms meškerėms:
Labiau patyrę ar pasiturintys karpininkai naudoja specialius karpinius meškerių stovus, talpinančius tris meškeres. Šie stovai būna tvirtai sukonstruoti, reguliuojama meškerių padėtimi horizonto atžvilgiu, reguliuojamu kojelių aukščiu ir t.t. Tokie įrengimai nepigūs ir gana sunkiai įsigijami. Tačiau galima naudoti žūklės reikmenų parduotuvėse parduodamus stovelius vienai meškerei. Priekyje būsiantį stovelį reikėtų įsigyti su tinkamu signalizatoriui prisukti sriegiu, geriau teleskopinį, galinis stovelis gali būti su eiliniu padėkliuku mešerykočio rankenai, bet geriau įsigyti specialius elastingus laikikliukus, kurie prisisuka prie stovelio tokiu pačiu sriegiu, kaip signalizatoriai. Šie laikikliukai patikimai laiko meškerykočio rankeną ir neleidžia karpiui nutempti meškerykočio, palikus per kietai užvežtą ritės stabdį. Tokie laikikliukai naudojami specialiuose karpiniuose stovuose kaip vienas būtiniausių dalykų. Karpinį stovą nesunku susikonstruoti pačiam iš metalinių konstrukcijų. Svarbu, kad medžiagos, iš kurių bus gaminamas stovas, nebūtų labai sunkios, nes kartais tenka nešti karpinį inventorių kelis šimtus metrų nuo automobilio. Neskaitant stovelio, ant pečių tenka tempti komplektą meškerių su ritėmis, keletą kilogramų jauko, masalus, karpinius fotelius ar net gultus, maistą bei miegmaišius ir tai dar toli gražu ne visas sąrašas būtiniausių daiktų. Sukonstravus stovą iš santechninio vamzdžio, gali tekti nešti jį vieną.

Papildomas inventorius: Papildomas inventorius – tai įvarios priemonės, nesusiję tiesiogiai su žvejyba, bet labai praverčiančios leidžiant laiką prie ežero, kibimo belaukiant. Bandysiu pateikti sąrašą papildomo inventoriaus, kurį naudoja arba gali naudoti tikri karpininkai: karpinis graibštas, tinklelis karpiams laikyti, , matracas karpiams paguldyti bei sverti, dėklas meškerykočiams, „kobra“, laidynė, palapinė, karpiniai foteliai, dujinė ar benzininė miniviryklė, karpininko gultas, svarstyklės, fotoaparatas arba vaizdo kamera, miegmaišis, valtis, radijo bangomis valdomi laiveliai jaukui plukdyti, palapinė inventoriui laikyti ir t.t.
Karpinis graibštas skiriasi nuo eilinio žvejybinio graibšto lanko dydžiu, tinklelio medžiaga bei rankenos ilgiu. Didelis lankas reikalingas tam, kad būtų lengviau „įvairuoti“ karpį į graibštą. Tanki bei minkšta tinklelio medžiaga saugo besiblaškantį karpį nuo sužeidimų (tikri karpininkai karpius paleidžia atgal į vandens telkinį), karpio nugarinio peleko spyglys gali įsipainioti į retą graibšto tinklelį ir, besiblaškantis karpis be vargo suplėšo net tvirtą tinklelį, tuo pačiu sužalodamas save.
Tinklelis karpiams laikyti, kaip ir graibšto tinklas turėtų būti tankios minkštos medžiagos, kad jame laikomi karpiai nesusižeistų. Beje, tiek graibšto, tiek tinklelio karpiams laikyti medžiaga turėtų būti juodos spalvos – nematydamas ryškios šviesos, karpis patiria mažesnį stresą, mažiau blaškosi.
Dauguma užsienio karpininkų visada su savimi į karpių žūklę pasiima specialų matracą karpiams paguldyti bei sverti. Ištrauktas į krantą didelis karpis blaškosi bei besivartydamas daužosi į žemę, tuo pačiu susižeisdamas. Sugautas karpis guldomas ant sudrėkinto minkšto matraco, su kuriuo sveriamas. Be abejo, tam reikalingos svarstyklės bei fotoaparatas arba vaizdo kamera, kurios pagalba partneris gali įamžinti šią begalinio džiaugsmo akimirką asmeniniam albumui. Užfiksuotus vaizdus galima bus panaudoti kaip daiktinį įrodymą nepatikliems jūsų pasakojimų klausytojams, tuo labiau skeptiškai nusiteikusiai žmonai ar kitiems namiškiams, kai po dviejų žvejybos parų pareisite namo tuščiomis rankomis. Pirmaisiais kartais tikriausiai liksite nesuprastas, kodėl paleidote vandenin potencialų virtuvės patiekalą, kurio būtų užtekę visai šeimynai ilgam laikui, bet vėliau namiškiai apsipras, nes pakeisti nieko negalės, gal tik pirštą prie smilkinio kartais pasukios, būdamas tikru karpininku, turėsi prie to priprasti.
Kai sumokėsite pasakiškus pinigus įsigydami karpinius meškerykočius bei rites su brangiu valu, patys suprasite, kam reikalingas karpinis dėklas meškerykočiams. Jeigu Jūsų automobilis nėra pilnai pritaikytas karpiniam inventoriui transportuoti, visada iškyla pavojus durelėmis ar bagažinės dangčiu priverti meškerykočio viršūnę, nekalbant apie kitus pavojus, iškylančius kraunant ar transportuojant karpinį turtą. Geruose tikruose karpiniuose meškerių dėkluose būna įsiųtos kišenės signalizatoriams, graibštui ir net kompaktiškai sudedamam meškerių stovui. Kiekviena meškerė atskirta minkštos medžiagos įdėklu, kad nesidaužytų viena į kitą. Karpiniame meškerių dėkle meškerės visada saugios, jas patogu nešti bei transportuoti.
„Kobra“ bei laidynė – įrankiai skirti jaukui nusviesti į jaukinamą vietą. „Kobra“ – tai specialiai išlenktas polietileninis arba aliumininis vamzdis, skirtas baltyminiams kukuliams svaidyti. Pasitreniravus, „kobros“ pagalba galima nusviesti baltyminius kukulius iki 120 metrų ir dar toliau. Verta paminėti „kobros“ metimų tikslumą – net toli svaidant boilius, galima jaukinti kelių kvadratinių metrų plotą. Be abejo, pirmieji metimai „kobra“ geriausiu atveju kris po kojomis. Išsvaidžius kelis kilogramus boilių, galima tikėtis geresnių rezultatų, jeigu tik tokį išbandymą atlaikys jūsų rankos raumenys. Kitą dieną rankas tikrai bus sunku pakelti – galiu tai pažadėti. „Kobros“ pagalba galima užmesti žirnius bei kukurūzus nedideliu atstumu nuo kranto, tačiau tam tikslui žymiai geriau tinka žvejybinė laidynė („ragatkė“). Laidynės pagalba galima svaidyti tiek boilius, tiek žirnius bei kukurūzus. Vaikystėje visi šaudėme ragatkėmis, didelio mokslo bei specialaus pasirengimo tam nereikia. Vienas didelis laidynės trūkumas – gana greitai susidėvi guminės timpos bei krepšelis ir tenka pirkti naujas detales ar visą laidynę. Tuo tarpu „kobra“ neturi dylančių detalių, todėl lengvai nelūžta (naudojant pagal paskirtį).
Kam reikalinga palapinė, karpiniai foteliai, dujinė ar benzininė miniviryklė, karpininko gultas, miegmaišis, palapinė inventoriui laikyti, pasakoti neverta – juk karpių žvejybos išvyka ne vienos valandos reikalas. Tenka žvejoti bet kokiu oru – saulei šviečiant ar lietui lyjant kartais net keletą parų. Praverčia valtis, kai reikia ištyrinėti vandens telkinio dugną ir nugabenti smulkų jauką į jaukinamą vietą. Kartais tenka užkibusį karpį varginti iš valties. Žvejojant viename ežere, pakrantėse buvo apstu po vendeniu nematomų bebrų sutemptų kliuvinių į kuriuos taip ir taikėsi įlįsti užkibę karpiai. Iš tokių kliuvinių beviltiška bandyti išprašyti karpį, kuris ankščiau ar vėliau nutraukdavo pavadėlį ir pasprukdavo. Geriausias variantas siekiant išvengti tokio pobūdžio problemų – varginti karpį tolėliau nuo kranto, kur nėra kliuvinių. Pakirtę karpį skubiai lipdavome į tam tikslui paruoštą valtelę ir ištraukdavome karpį be didelio vargo ar nuostolių.
Tingūs vakarų Europos karpininkai jaukinimui naudoja radijo bangomis valdomus laivelius jaukui plukdyti. Laivelis prikraunamas įvairaus jauko ir plukdomas jaukinamos vietos link, kur elektronikos pagalba , jaukas išberiamas, (kai kuriais atvejais kartu su masalu) bet kokiu atstumu nuo kranto, kokį leidžia laivelio distancinis valdumas. Be abejo, plukdymo priemonės labai efektyvus jaukinimo būdas, tačiau pasakiškai aukštos tokių įrenginių kainos daro juos neprieinamais Lietuvos karpininkams. Dėl tos pačios priežąsties praktiškai neįmanoma įsigyti jų mūsų žūklės reikmenų parduotuvėse.

Jaukai didiesiems laukiniams karpiams Sąlyginai jaukus, skirtus didiesiems laukiniams karpiams jaukinti, galima suskirstyti į natūralius ir dirbtinius. Savo ruožtu naturalūs jaukai skirstomi į augalinės kilmės: kukurūzų grūdai, žirniai, kviečiai, perlinės kruopos, pupos, pupelės, bulvės ir t.t., bei gyvulinės kilmės: įvairios lervos, sliekai, moliuskai vėžiagyviai ir t.t. Dirbtiniai jaukai: baltyminiai kukuliai, granuliuoti pašarai, birūs mišiniai, dešra, “krabų lazdelės” ir kiti.
Natūralūs jaukai:
Augalinės kilmės jaukai – grūdai kukurūzai, žirniai, kviečiai, perlinės kruopos, pupos, pupelės, bulvės prieš jaukinimą termiškai apdirbami, t.y. šutinami iki jaukinimui tinkamos kondicijos. Visus minėtus grūdus prieš šutinant reikia nuo kelių iki keliasdešimties valandų brinkyti šaltame vandenyje. Kukurūzai bei kviečiai šutinami tol, kol apie 60 procentų grūdų sutrukinėja luobelės. Sutrūkę grūdai geriau skleidžia kvapą vandenyje, tuo viliodami žuvis į jaukinamą vietą. Žirnius reikėtų naudoti neglūdintus su luobele, šutinti tol, kol taps lengvai suspaudžiami tarp pirštų. Labai svarbu žirnių neperšutinti, kad jie nesutrūkinėtų ir nepasidarytų košė (karpių jaukinimui, kitoms žuvims ruošiama kiek kitaip). Panašiai šutinamos pupos bei pupelės. Jų luobelė taip pat neturėtų sutrūkinėti šutinant. Tinkamai šutintus kukurūzus, žirnius, pupas bei kitus grūdus galima naudoti ir masalui tiek ant kabliuko, tiek ir ant “plauko”.Į išvirtus bei atvėsintus jaukui ruošiamus grūdus galima pridėti reikiamo kvapo arba atraktoriaus, geriausiai skysto. Šutintus grūdus maišant su sausais biriais jaukais, galima naudoti miltelinius atraktorius, dedant juos tiesiai į sausą jauko masę. Šutintas perlines kruopas bei virtas bulves naudoti didžiųjų laukinių karpių jaukinimui nerekomenduoju, nes šie jaukai labai greitai genda šiltame vandenyje. Per kelias valandas vandenyje surūgę bulvės ar kruopos negrižtamai sugadins žvejybos vietą, kur karpiai tikrai daugiau neapsilankys. Grūdai, turintys luobelę, vandenyje genda žymiai lėčiau, todėl labiausiai tinka ilgalaikiam didžiųjų laukinių karpių jaukinimui. Tam, kad ilgiau išlaikytume šutintus jaukus šviežius, patartina užšaldyti juos šaldiklyje, padalinus reikiamo dydžio porcijomis. Jeigu naudojate kvapus, patartina imaišyti juos prieš šaldant, tuomet kvapas puikiai įsiterps į grūdus, jie ilgiau kvepės vandenyje, tuo intensyviai viliodami karpius. Jaukinti galima tiesiog sušaldytu jauku, nes jis vandenyje tuojau pat atšyla. Norint šaldytais šutintais grūdais papildyti sausą jauką, galima atšildyti juos natūraliai, išėmus iš šaldiklio. Dar geriau šaldytus grūdus atšildyti mikrobangų krosnelėje. Truputį daugiau pašildžius, šutinti grūdai įgyja tokį patį kvapą, koks buvo ką tik išvirus. Tas, kam kada nors gyvenime teko šutinti žvejybai grūdus, žino, koks tai ilgas ir imlus darbas. Šutinant grūdus, visą laiką reikia stebėti, kad puodas neprisviltų, tikrinti verdamų grūdų būklę, po to puodus tenka šveisti ir t.t. Rekomenduoju jaukinimui naudoti daugelyje žuklės reikmenų parduotuvių prekiaujamus šutintus šaldytus grūdus. Šie grūdai – kukurūzai, žirniai, kviečiai bei perlinės kruopos – pilnai paruošti jaukinimui. Į juos nededamas joks kvapas ar spalva. Visą tai galima pasipildyti patiems pagal poreikius, ruošiant jauką žvejybai.
Dirbtiniai jaukai:
Plačiausiai karpininkų vartojami dirbtiniai jaukai didiesiems laukiniams karpiams jaukinti – baltyminiai kukuliai, granuliuoti pašarai bei birūs jaukai mišiniai.
Granuliuotus pašarus, skirtus žuvims šerti, gamina ivairūs pašarų gamintojai. Labiausiai toks pašaras kaip jaukas tinka nedideliems karpiams jaukinti, arba jaukinimui tuose vandens telkiniuose, kuriuose dominuoja karpiai ir labai mažai kitokių karpinių žuvų. Kai kurie užsienio šalių gamintojai gamina labai stambų granuliuotų jaukų, vadinamų peletais (pellets). Šis jaukas gaminamas įvairių kvapų bei spalvų. Dėl savo stambumo bei lėto ištirpimo vandenyje, peletai puikiai tinka didžiųjų laukinių karpių jaukui ir netgi masalui. Tačiau, del labai aukštos kainos, peletai kol kas nėra populiarus Lietuvos karpininkų tarpe.
Birūs jauko mišiniai. Šie mišiniai labai populiarūs Lietuvos žvejų tarpe, naudojami žvejojant įvairias karpines žuvis. Šių jaukų galima įsigyti visose žūklės reikmenų parduotuvėse. Karpiams žvejoti skirti birūs jaukai paprastai būna stambių frakcijų bei praturtinti proteino turinčiais priedais. Didžiųjų laukinių karpių jaukinimui šio tipo jaukai naudojami labai retai (karpių žvejojimo varžybose, trumpalaikiam kelių dienų jaukinimui). Didžiausias birių jaukų minusas – pritraukia i žvejybos vietą nepageidaujamas smulkias žuvis, kurios suryja jauką dar prieš pasirodant karpiams. Naudojant birius jaukus didiesiems karpiams jaukinti, būtina juos papildyti šutintais grūdais bei baltyminiais kukuliais, kurių nesugeba įveikti smulkesnes žuvys.
Pats efektyviausias bei produktyviausias jaukas bei masalas didiesiems laukiniams karpiams žvejoti – baltyminiai kukuliai (boiliai, proteininiai kukuliai, kleckai). Baltyminių kukulių galima įsigyti žūkles reikmenų parduotuvėse arba pasigaminti patiems. Savo karpinių vietų jaukinimui bei masalui baltyminius kukulius gaminuosi tik pats, nes, mano nuomone, apie 50 procentų sėkmės žvejojant didžiuosius laukinius karpius priklauso butent nuo naudojamų baltyminių kukulių sudėties bei kokybės. Parduotuvėse prekiaujami baltyminiai kukuliai nėra blogi tiesiogine to žodžio prasme. Savo karpininko kelią pradėjau būtent nuo pirktinių boilių ir jie man visai neblogai pasiteisino. Tačiau pirktiniai boiliai turi vieną blogybę (ypač pigesni) – dauguma sudėtinių dalių gryna sintetika, del ko, daugeliu atvejų, šių boilių poveikis būna trumpalaikis. Ilgiau jaukinant sintetika bei konservantais “prifarširuotais” baltyminiais kukuliais, karpiai nustoja jais domėtis, nes šie turi neigiamą poveikį karpių virškinimo procesui. Brangūs baltyminiai kukuliai, gaminami tokių žinomų firmų kaip “Starbait” ar “Eurobait”, kiek geresni, tačiau įpatingai brangūs. Ne kiekvienas karpininkas gali sau leisti kiekvieną dieną kelis mėnesius iš eilės supilti karpiams po 2-3 kilogramus šių baltyminių kukulių.
Dėl šių paminėtų ir dar daugelio kitų priežasčių, aš baltyminius kukulius gaminuosi pats. Tai leidžia visuomet eksperimentuoti su įvairiausiomis receptūromis, naudojant įvairius produktus bei jų santykius receptūrose, keičiant pačią gamybos technologiją, siekiant sukurti receptą, pagal kurį pagamintus boilius didieji karpiai visada rinksis iš kitų siūlomų baltyminių kukulių tarpo. Sukurti idealų, visiems atvejams skirtą baltyminių kukulių receptą neįmanoma. Skirtinguose vandens telkiniuose skiriasi įvairios karpių mitybos bei gamtinės sąlygos, dėl ko skiriasi karpių skonis. Be to, karpių skonis keičiasi priklausomai nuo sezono bei vandens temperatūros. Visoje, tiek karpių tiek ir kitų žuvų žvejyboje, tikros tiesos apie masalų bei jaukų idealų tikimą nėra. Egzistuoja tik žvejų prielaidos bei teorijos, kurios pasiteisina arba ne. Ilgai žvejodamas ir eksperimentuodamas, stebėdamas bei analizuodamas žvejybų rezultatus, sukuriau savo teoriją, kurią remdamasis kurių savo baltyminių kukulių gamybos technologijas bei receptus. Galbūt kiti patyrę karpininkai viską daro kitaip. Daugelį dalykų galima patvirtinti arba paneigti, nes žvejyboje ne viskas priklauso nuo jaukų ar masalų. Didžiųjų karpių žvejyba susideda iš žvejybos vietos parinkimo, jaukinimo taktikos, masalų, jaukų kokybės bei kitų faktorių, kuriuos teisingai derinant, pasiekiami rezultatai – sugaunami įspudingo dydžio karpiai.
Kurdamas baltyminių kukulių gamybos receptus, remiuosi tokiais principais:
– Karpis – “ėdimo mašina, savo pilvo vergas”;
– Karpis smaližius – mėgsta viską, kas skanu ir kvepia;
– Karpio virškinimui kenkia viskas, kas nenatūralu ir ko niekada nebūna natūraliame gamtiniame karpių mitybos racione;
– Kvapas ir skonis boilyje turi išlikti kuo ilgiau bet kokios kokybės vandenyje ar dumble.

Remdamasis šiais principais, boilių gamybai naudoju šiuos produktus:
Baziniai produktai:
– Kukurūzų miltai;
– Aukščiausios rūšies manų kruopos;
– Sojos miltai;
– Sojos proteinas;
– Žuvies miltai;
– Vištų kiaušiniai;
– Saulėgražų ar kitas aliejus;
– Kiaušiniai;
– Cukrus;
– Druska;
– Lazdyno riešutai
– Migdolai, arachisai;
– Kačių bei šunų sausas maistas.
Priedai:
– Kvapai;
– Apetito stimuliatoriai, saldikliai, konservantai, alaus mielės; atraktoriai; kanarėlių lesalas;
– Žuvų taukai ir t.t.

Įvairiuose literatūros šaltiniuose bei interneto svetainių skiltyse karpininkams, straipsniuose apie karpių žvejybų, labai dažnai minimi įvairūs pieno produktai. Pagrindinis: kazeinas – pieno milteliai. Daugeliu atveju tai jau senai pasenusi informacija. Daugelis šiuolaikinių receptūrų neįtraukia jokių pieno produktų, nes tyrimai parodė, kad pieno produktai neigiamai veikia karpių virškinimą, dėl ko sutrinka jų mitybos intensyvumas. Įpatingai gerai tai išryškėja tada, kai vandens temperatūra žymiai nukrinta. Stengdamiesi išvengti neigiamio poveikio, karpininkai ieško receptų, pagal kuriuos pagaminti baltyminiai kukuliai būtų taip vadinami “izotoniniai“ – t.y. įpatingai lengvai virškinami ir įsisavinami, panašiai kaip sportininkams skirti energetiniai gėrimai. Tokie receptai įpatingai skrupulingai saugomi, todėl beveik niekur nepublikuojami, niekur jų nerasite, teks patiems sukurti savo individualų baltyminių kukulių gamybos receptą.

Išsakysiu keletą minčių bei patarimų iš savo boilių gamybos praktikos, nes esu padaręs kiekius, skaičiuojamus šimtais kilogramč bei daug eksperimentavau. Beje, boilių gamyba labai diskutuotinas klausimas, kiekvienas gali ką nors iš mano teiginių paneigti, nes nei vienas nesame buvę karpiais ir visko nežinome.
1. Kiaušinius į boilių tešlą dedu su baltymu bei tryniu. Ankščiau bandžiau dėti tik baltymą, bet nuo to stipriai pakilo savikaina, atsirado didelė niekam nereikalingų trynių pasiūla, o skirtumo nepastebėjau.
2. Kalbant apie bazines boilių tešlos sudedamasias dalis, reiktų pažymėti, jog kvietinius miltus, kuriuos kai kurie žvejai bando naudoti, reikia pakeisti aukščiausios rūšies manų kruopomis. Nuo kvietinių miltų, boilių tešla pasidaro tasi ir išvirę boiliai praranda apvalią formą. Rekomenduoju tokį sudedamųjų dalių santykį:
– kukurūzų miltai 40%
– manų kruopos 30%
– sojos miltai (arba kultūristų naudojamas sojos proteinas) 20%
– kepinti malti arachisai, kepintos maltos saulėgražos arba kepinti malti lazdyno riešutai 10%. Kepinkite sausoje keptuvėje dažnai vartydami, stenkitės tik apskrudinti, nesudeginti. Kuo labiau patamsės kepiniai, tuo tamsesni bus boiliai.
– vienas valgomasis šaukštas aliejaus dviems kilogramams sausos masės. Aliejus gali būti bet koks augalinis, kuris turi kuo mažiau kvapo. Labai gerai tinka nerafinuotas sulėgražų aliejus su stipriu saulėgražų kvapu.
– trys šaukštai cukraus arba cukraus pudros, arba medaus (galima ir dirbtinio).
– pusė arbatinio šaukštelio smulkios druskos,
– trys sutrintos alaus mielių tabletės (rasite vaistinėse)
– kvapai, apetito stimuliatorius, atraktorius ir t.t.

Pirmiausiai labai gerai sumaišykite visus sausus produktus viename inde. Dviem kilogramams sausos masės i atskirą indą sumuškite penkis kiaušinius, sudėkite medų (jeigu naudojate), aliejų ir skystus kvapus ar kitus priedus. Visą tai gerai išmaišykite plakikliu, bet neplakite iki putos. Kai matysite, kad viskas gerai išsimaišė, pilkite visą tai į indą su sausu mišiniu ir labai gerai išminkykite. Jeigu masė per sausa, įmuškite po kiaušinį tol, kol gausite tešlą, kuri pradės nelipti prie pirštų. Jeigu masė per drėgna, įberkite truputį kukurūzų miltų. Ar tešla boiliams gavosi tinkama suprasite pabandę rankomis suridenti rutuliuką: jeigu rutuliukas nesigauna ir trupa, reikėtų dar kiaušinio, jeigu padėtas ant stalo rutuliukas praranda formą, subliukšta – į tešlą reikės įberti miltų. Pagaminus reikalingo tvirtumo tešlą, reikėtų ją palikti uždengtą valandai laiko, po to perminkyti ir tada gaminti reikalingo dydžio rutuliukus.
Suridentus rankomis ar boilių gamybos aparatėlių rutuliukus iš karto meskite į didoką puodą su verdančiu vandeniu, pamaišykite kad nepriliptų prie dugno ir virkite tol, kol jie iškils į paviršių ir ten plaukios neskesdami. Didesnio nei 20mm diametro rutuliukus pavirkite dar apie 2 min. Išvirusius boilius išgriebkite kiaurasamčiu ir paskleiskite ant rankšluosčio. Gerai būtų pastatyti ventiliatorių ir pūsti į džiovinamus kukulius šaltą orą. Atminkite, boilių virimas nenutrūkstamas procesas – vienus darote iš tešlos ir metate virti, kitus išgriebiate. Dedami į indą ar ant stalo nevirti kukuliai deformuosis ir sulips vienas su kitu.
Ventiliatoriaus pagalba džiovinti boilius reikės apie 5-6 valandas, be ventiliatoriaus – apie 10 valandų. Būtinai reikia džiovinamus boilius vartyti, kad džiūtų tolygiai. Išdžiūvusius boilius sudėkite į plastikinį maišelį arba indą su sandariu dangčiu, įpilkite šlakelį žūklės parduotuvėse parduodamo jums tinkančio skysto kvapo ar dipo ir išmaišykite, kad visi boiliai tolygiai pasidengtų ir kiškite visą indą su boiliais į šaldiklį. Į masalui skirtus kukulius įpilkite kiek daugiau kvapo atskirame inde. Laikykite šaldiklyje sandarioje taroje ne mažiau kaip pusę paros, kol kvapas įšals į boilius ir ilgam ten išliks, net vandenyje. Naudojant šaldymo metodą, sutaupysite apie 70 procentų kvapų, kurių reikėtų dedant tiesiogiai į tešlą. Beje, iš šaldiklio boilius išimkite tik prieš pat važiuodami į žvejybą. Dvi ar tris dienas jie neturėtu sugesti, jeigu laikysite vėsioje vietoje arba izoliuotoje nuo šilumos dėžėje ar krepšyje.
Neabejoju, kad naudodamiesi mano receptu eksperimentuosite, tobulinsite ir atrasite savo receptą, dar geresnį, nuo kurio karpiai išeis iš proto ir kibs kaip pašėlę.

1 atsakymas į “Kaip sužvejoti didelį laukinį karpį? (bendros žinios)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.