Remigijus Pupelis
Klubas „SAZANAS”

Ar žiemą miega tik barsukai?

Karpio medžioklė po ledu

II dalis

Iki šiol nebuvau matęs pastatyto karpinio stovo ant ledo, o jūs? Tiksliau, nebuvau matęs iki šių metų žiemos pabaigos. Bet šiemet ne tik tai pamačiau, bet ir pačiam teko jį pastatyti. Kas skaitėte praeitą (balandžio mėnesio) leidinį, jau žinote apie ką aš čia kalbu. O kas neskaitėte, keliais žodžiais priminsiu. Pora jaunuolių sumanė sugauti karpį iš po ledo. Kaip sumanė taip ir padarė, o tiksliau, taip ir darė. Trys savaitės jaukinimo ir trys savaitgaliai žuvavimo. Vienas iš tų jaunuolių buvau aš ir šiuo straipsniu pasidalinsiu patirtimi žuvaujant karpį ant ledo.

Trumpai apie kiekvieną savaitgalį iš eilės. Prisipažinsiu, buvo kiek keistoka kovo 12 dieną krauti į mašiną karpių žūklei skirtą inventorių: palapinę, gultą, stovą, karpiniai kotus ir t.t., kai tuo tarpu mano kaimynas susiruošęs į žūklę išėjo nešinas poledinei žūklei skirta dėže ir grąžtu rankose. O aš privalėjau kelis kartus sukursuoti iš buto iki mašinos, kad viską pasiimčiau ko gali prireikti šiai žūklei. Mano žmona kiekvieną sykį, kai aš važiuoju žuvauti, stebisi mano kantrumu tampyti visą, jos akimis šlamštą, į mašiną. O mano širdis džiaugėsi, galų gale važiuoju karpiauti. Pakylėtos nuotaikos pasukau Vilniaus kryptimi. Atvažiavus prie telkinio mane pasitiko jau apsirėdęs ir pasiruošęs žūklei Kęstutis. Per valandą sutverėme stovus, sudūrėme meškeres, surišome sistemėles ir užkabinome masalus.

Pora žodžių apie masalų užmetimą. Kadangi mes visą įrangą naudojome skirtą žuvauti atviru vandens sezonu, todėl ir masalus privalėjome pateikti lygiai taip pat kaip, žuvaudami vasarą. Nes žmonės, kuriantys sistemėles didiesiems karpiams gaudyti, jas sukūrė žuvauti atviru vandens sezonu, todėl paprastas masalo įmerkimas į eketę mums netiko. Tad stovus su meškerėmis pastatėme 8 metrai nuo žūklavietės. Valą pratempėme po ledu, uždėjome skandiklius taip, kad valas nuo pat meškerių iki žūklavietės butų prigludęs prie dugno. Tam teko pragręžti eketes kas pusantro metro nuo stovo iki žūklavietės ir pasidarius kablį iš vielos pratempti valus. Galiu pasakyti tik tiek, kad tai buvo vienas iš sunkesnių darbų žuvaujant ant ledo. Nes pratempus tris valus, pradedi nejauti rankyčių, ledinis vanduo jas tiesiog užmarina. Ir tai tekdavo patirti tris kartus per žūklę, nes tiek kartų permetinėjom, jei tą procedūrą galima taip pavadinti.

Masalui naudojome baltyminius kukulius arba jų dalį. Tik skirtingai juos pateikėme. Kęstutis masalą pateikė ant dugno, tuo tarpu aš kėliau nuo dugno nuo 3 iki 20 cm. Prie baltyminio kukulio kartais dar prisiūdavome po keletą musės lervų. (1 nuotrauka).

Kiekvienam masalo užmetimui naudojome birų pašarą. Kadangi PVA kojinė tokiame šaltame vandenyje netirpo, supresavę jauką PVA tūbos pagalba vėrėme be PVA kojinės (2, 3 nuotraukos).

Pirma diena praėjo be didelių nuotykių. Tokiu metų laiku pakankamai anksti temsta, todėl naktis pasirodė kiek ilgoka. Dar reikia pastebėti, kad miegoti palapinėje ant ledo nebuvo labai malonu. Aš skeptiškai vertinu keturių sezonų miegmaišius, kurie skirti karpiavimui (jie tinka viskam, tiesiog juos gamina firmos, gaminančios karpiams gaudyti skirtą amuniciją, ir jie yra pritaikyti naudoti su karpininkams skirtais gultais). Juk karpius žuvaujama šiltuoju metų laiku ir galimybė su jais miegoti minusinėje temperatūroje tiesiog mažai reikalinga. Bet šį kartą aš tokį miegmaišį mielai būčiau naudojęs. Nes visą naktį teko nubudinėti kas 20 minučių, kad persiversti ant kito šono, nes nuo šalčio šonas, ant kurio gulėdavau, tiesiog nutirpdavo. Todėl ryto aušra ir verdantis arbatinukas buvo tikras išganymas. Išgėrus karštos arbatos teko permesti meškeres. Iš po tokios nakties ši procedūra malonumo teikė mažai. O vakarpo paaiškėjo, kad ir naudos tai davė labai mažai. Karpis pirmą žūklę nepanoro ragauti mūsų masalų.

Kovo 19 diena prasidėjo analogiškai kaip ir prieš tai buvęs savaitgalis. Tik šis savaitgalis buvo kiek šiltesnis. Atvykus iki telkinio laukė ta pati procedūra. Sumerkę karpiams skirtus masalus, pasiėmėme žiemines meškerėles. Išsigręžę keletą ekečių, kad laikas, belaukiant karpio kibimo neprailgtų, ėmėme gaudyti karšius. Karšių aktyvumas lyginant su praeitu savaitgaliu buvo stipriai didesnis. Mus tai nuteikė optimistiškai. Bevirpinant sargelį jis staiga pakilo (karšinis kibimas) ir bekylant sargeliui pasigirdo pyyyp. „Na, nieko sau sargelis“ – pamaniau. Tik po poros akimirkų supratau, kad ne sargelis pyptelėjo, o „peidžeris“ mano kišenėje pranešė apie kibimą ant karpinių meškerių. Supratęs kas atsitiko, pamačiau, kad vienas svingas nukabęs iki pat galo. Spėjau sušukti „atleidimas“ ir nukūriau prie meškerių. Pakirtimas. Kažkas lyg buvo, bet iš karto užsikabino už žolių. Na, po to, kai atslūgo adrenalinas aš jau nebegalėjau tvirtinti, kad jutau žuvį, nors pakirtimo akimirką aš tuo neabejojau. Pirmas kibimas – nesėkmė . Bet tai jau žingsnis į priekį, nes kažkas susidomėjo mūsų masalais. Po poros valandų Kęstas pastebėjo, kad jo vienos meškerės „beždžionė“ nukabusi iki pat ledo – „atleidimas“ . Bet kažkodėl nė viena žuvis neužsikabino. Daugiau kibimų tą savaitgalį nebesulaukėme.

Trečią savaitgalį iš eilės mes statome stovus ant ledo. Masalai su pašaru įleidžiami į eketes ir laukiame kibimo. Dieną prieš savaitgalį atvėso oras. O tai yra gerai, nes kitu atveju nebebūtume užlipę ant ledo. Lygiagrečiai karpiams bandėme sugauti ir karšių. Pastarųjų kibimas buvo aktyvus ir tai teikė vilties karpiniams kibimams. Bet deja, kibimų ant karpinių meškerių taip ir nesulaukėme. Bandėme daryti išvadą, kad vanduo buvo per šaltas, o tiksliau – per trumpai buvo užmestos meškerės, kad būtų galima daryti išvadas, jog žiemą karpiai nekimba.

Po bevaisių planuotų trijų savaitgalinių žūklių ant ledo, nusprendėme tęsti mūsų bandymą. Tik sekančią žūklę šiltėjantis oras ir kiekvieną dieną vis labiau tirpstantis ledas mus privertė stovus perkelti ant kranto. Visa ateinanti savaitė buvo pakankamai šilta, kad ledas tirptų, bet nepakankamai šilta, kad ledas ištirptų iki savaitgalio. Penktadienį ir šeštadienį Kęstučiui skambinau po kelis kartus, kad sužinočiau ledo būklę. Sekmadienį ryte paskambinęs išgirdau: „pirmadienio šitas ledas nebesulauks“. Tai buvo ženklas, kad pats laikas mesti masalą į vandenį. Sekmadienį po pietų mes jau stovėjome ant telkinio kranto nešini žūklei skirta įranga. Aš nusprendžiau žuvauti masalą guldydamas į senąją žūklavietę, esančią vandens telkinio viduryje. Kęstutis žūklavietei pasirinko telkinio įlanką., kur tikėtinai buvo šilčiausias vanduo. Man savo masalus teko mesti per prieš mane prie kranto vėjo priplaktą didžiulę ledo lytį. Sumetę meškeres truputėlį pajaukinome žūklavietės. Šįkart jaukui panaudojau naujos serijos (tik šiemet pradėti gaminti) „Deepex“ baltyminius kukulius žuvies/ananaso kvapo, šiek tiek jų prismulkinęs į birų pašarą ir keletą įmesdamas kobra. Po keleto žūklės valandų supratau, kad mano pasirinkta žūklavietė netinkama dėl dviejų priežasčių: telkinio viduryje vanduo bus mažiau įšilęs nei pakraščiuose ir vėjo stumdoma ledo lytis tampo mano valus. Be to, stebėdamas vandenį pastebėjau pora karpių išėjimų į paviršių. Tai nebuvo karpiniai šuoliai, bet jie lėtai kyštelėjo nugaras. To ignoruoti neišdrįsau, todėl labai greitai savo žūklavietę perkėliau į vakarinėje pusėje esančią įlankėlę, kur buvo pastebėtas vienas karpio išėjimas. Kol pakeičiau žūklavietę sutemo, bet suspėjau pačiu laiku. Čia taip pat jaukinau minimaliai ir tais pačiais jaukais. Vandens temperatūra buvo 4 laipsniai. Bet dvelkiantis šiltas vėjelis ir draugo kompanija buvo pati didžiausia atgaiva sielai po ilgos žiemos. Galų gale atviras vandens sezonas prasideda. Kaip visada žūklės metu diskusijos būna tik viena tema: apie žūklę. Kalbėjome apie naują sezoną, kokius pašarus šiemet naudosime, kokie buvo praeiti metai.. Staiga vienas svingas „prilipo“ prie meškerės, priversdamas prabilti signalizatorių. Karpininkui tai pats mieliausias garsas. Kadangi sėdėjome netoli meškerių, vienu akies mirksniu žuvis buvo „pakirsta“. „Yra “- lėtai, bet užtikrintai traukiama žuvis pajudėjo kranto link. Žuvis sunki, bet priešinosi ne ypatingai. Prie pat kranto ji atsikabina (nulinko kablio smygis). Kokio dydžio buvo žuvis dėl tamsos nepamatėme, bet buvome tikri, kad tai karpis. Nes jokia kita žuvis šiame telkinyje neturi tokių kietų lūpų, kaip karpis. O nulinkęs kablio smaigalys bylojo tik viena – jis buvo įstrigęs į labai kietą daiktą. Truputėli apmaudu, kad nutrūko pirmoji žuvis, juk antro kibimo galime ir nesulaukti, nes oras akivaizdžiai vėsta ir kyla vis stipresnis vėjas. Tačiau pirmą valandą nakties tenka griūti iš miegmaišio ir tekinam lėkti prie meškerių. Žuvis lėtai, bet užtikrintai vynioja valą iš ritės. Po kelių minučių kovos 10,8 kg karpis jau graibšte. Žuvis užkibo vos per pora metrų nuo kranto. Iki kitos dienos vakaro dar užkibo pora karpių, sveriančių arti 7 kg. Du karpiai užkibo žūklavietėje, esančioje netoli kranto. Jie susigundė „Deepex“ žuvis/ananasas baltyminiais kukuliais. Viena žuvis užkibo įlankos viduryje ant „Deepex“ vanilės ir „Tandemo“ krabo baltyminių kukulių kombinacijos. Jaukui buvo naudojamas „Deepex Carp protein“ birus jaukas, šutintos kanapės ir skaldyti „Deepex“ baltyminiai kukuliai.

Kad karpį galima sėkmingai gaudyti vandeniui atvėsus iki 6 laipsnių, aš rašiau rudenį. Ši pavasarį galiu teigti, kad karpį įmanoma sugauti vandeniui įšilus iki 4 laipsnių. O klausimas, ar karpiai kimba iš po ledo, taip ir liko neatsakytas. Tiesiog, jei mes nepagavome, tai dar nereiškia, kad tai neįmanoma. Be to, pasirodžius pirmajai šio straipsnio daliai, žvejų forumuose kilo nemažai diskusijų šiuo klausimu. Ir kai kurių žvejų pasisakymai patvirtina, kad sėkminga karpių žūklė ant ledo yra įmanoma, kad tai nėra vien tik tuščias prasimanymas. Gaila, bet mums to patirti nepavyko. 7 ir 4 laipsnių vandens temperatūra yra pakankama, kad karpis maitintųsi, bet ar tai riba? Šis klausimas ateityje man neduos ramybės. Keturių savaitgalių eksperimentas nenuėjo veltui, mes įgavome patirties. Ir būtų gaila jos neišnaudoti. Todėl kitais metais tikimės tai pakartoti vėl. Nei žvyno nei uodegos naujajame atviro vandens sezone. Žuvaukite taip, kad būtų dėl ko sugrįžti.