72 valandos šlovės FIPSed arenoje begaudant angliškąjį karpį, arba kareivio Šveiko nuotykiai su meškere

Remigijus Pupelis

Lietuvos rinktinės narys

Kaip žinia, man teko garbė atstovauti Lietuvos karpininkams pasaulio čempionate Anglijoje, Lietuvos rinktinės sudėtyje. Buvau vienas iš šešių, o gal ir šeštas, kurie kepė pirmą blyną tokio pobūdžio varžybose. Yra ne vienas aukštos prabos karpininkas, kuris atstovauja savo klubui ar komandai pasaulinio lygio varžybose ir parodo visam pasauliui, kad lietuviai moka sugauti karpį laimėdami tas varžybas, kaip trofėjų pasiimdami taures ir medalius, o kaip apdovanojimą už pergalę gaudami nemenkas sumas pinigų. Šiame šešete nebuvo tų aukštos prabos žvejų, nes už pergalę šiame čempionate gauni tik trofėjų: medalius ir taurę. Jokių apdovanojimų, jokių pinigų. Bet galiu drąsiai teigti, kad šiame šešete buvo žmonės pilni ryžto, nusiteikimo, entuziazmo ir noro kuo geriau atstovauti savo kastai, rėmėjams ir galų gale šaliai. Šis šešetukas ir jų kapitonas man priminė Lietuvos krepšinio rinktinę šių metų pasaulio čempionate. Jauna komanda be super žvaigždyno vedama gero trenerio ir noro laimėti padarė ko niekas nesitikėjo. Žinau, vien noru nieko nelaimėsi, bet tai pradžia, tai motyvas. Ir tas motyvas vedė komandą iki pat galo. Tai buvo juntama viso pasiruošimo metu iki pat tos akimirkos kai sukirtę rankomis išlydėjome savo kolegas į sektorius. Toliau prasidėjo darbas porose laikantis komandinio plano. Kiek kas jo laikėsi aš nežinau, tik žinau ką mes darėm su Tomu.

Apie kelionės nuotykius, įspūdžius atvykus, atidarymą nieko nerašysiu. Jūs apie tai jau skaitėte.

Keletą žodžių apie telkinių žvalgybą. Taip atsitiko, kad mes su Tomu žvalgėme telkinį kuriame vėliau ir žuvavome. Vieną sektorių pakankamai gerai įsiminėme, nes mūsų akimis susiklosčius tinkamoms oro sąlygom šis sektorius būtų pakankamai perspektyvus. Likimo pirštas – Jurgis ištraukė būtent šį sektorių. Tik viena smulkmena – oro sąlygų, o tiksliau tai vėjo krypties Jurgiui niekas neleido traukti, tai paliko Dievo prerogatyvai. Bet apie viską iš eilės. Po telkinių žvalgybos paskutinis pasiruošimas: valų pervyniojimas, papildomų sistemėlių rišimas, kabliukų pasidalinimas ir panašūs darbai. Ir tie darbai labiau reikalingi laikui stumti ir stresui nuimti nei neatliktų namų darbų vykdymas.

Rytas. Burtai. Vykimas į sektorius. Paskutinįkart sukertam rankom išlydėdami kiekvieną porą į savo sektorius. Atvykus į sektorių prie mūsų prisistatė zonos teisėjas, kuris mus stebėjo visą likusį varžybų laiką. Tik prasidėjus varžybom pradedame tirti sektorių markeriais. Iš pradžių bendrais bruožais ištiriu dugną. Tomas atsakingai braižo sektoriaus schemą ir žymi visą informaciją popieriaus lape. Po nepilnos valandos darbo bandome įvertinti, ką nupiešė Tomas. Ir nustatę bendru sutarimu apytikslius žūklės taškus imame dirbti su markeriais individualiai, kad galėtume nustatyti tikslius taškus kur guldysime masalus. Po dar gero pusvalandžio darbo turėjome dugno vaizdą ir tikslius taškus kur žuvausime. Dugnas buvo tiek teisingai nupieštas, kiek mokam dirbt su markeriu.

Pirmi metimai. Schema tokia: pirmas įrankis iš dešinės 25 m. atstumu nuo kranto, 2,5 m gylyje. Masalas guldomas iš karto už priekrantės samanų juostos. Antra meškerė kairiau apie 60 m atstumu, 3,5 m gylyje. Tai šlaitelis pereinantis iš 4 m gylio į 3 m. Šlaitelis pakankamai lėkštas, bet įdomesnio nieko nerandame. Trečias įrankis dar kairiau, apie 70 m atstumu nuo kranto, 4 m gylyje iš karto už samanų salos. Ir ketvirta meškerė užmetama ties kaire sektoriaus riba 80 m atstumu. Sumanymas buvo toks – 15 m pločio koridoriuje (toks sektoriaus plotis) užmesti masalus visuose perspektyviausiuose taškuose taip, kad migruodama žuvis bet kokiu atstumu nuo kranto nepraplauktų pro mūsų masalus neužplaukusi ant jų. Situacija buvo tokia, kad mūsų ežero pusėje žuvies buvimo pėdsakų nebuvo matyti. Mūsų sektoriaus dešinėje pusėje buvo įlankėlė laisva nuo žvejų valų. Nes rusų komanda tos zonos nepasiekė iš priešingo kranto, o kaimynams iš dešinės ten neleido masalų mesti sektoriaus ribos. Tikėjome, kad žuvis gali susitelkti tame saugiame plote. Dėl to mes neklydome, pirmą naktį girdėjome keletą žuvų šuolių tame plote. Ir bandėme būti pasiruošę tam atvejui, jei žuvis pajudėtų į mūsų pusę.

Pirma diena praėjo tyliai. Nepertraukiamai stebėjome vandens plotą esantį prieš mus. Taip pat bandėme užfiksuoti kiek tai įmanoma kaimyninių komandų veiksmus. Bet nieko nepastebėjome, kas verstų keisti numatytą taktiką. Ir jai ne kitų komandų sugautos žuvys, galėjome drąsiai pasakyti, kad šitame ežere karpių nėra. Nežiūrint į tai, kad žuvis nepuola šokinėti mus pamačiusi, maišėme pašarus, kimšome PVA kojines, darėme permetimus. Pagrindinis šėrimas buvo antram taške – 60m nuo kranto. Ant kitų taškų užmetėme po keletą jauko rutulių ir po pora raketų nesuspausto jauko. Sutemus kibimas. Tik spėjau sušukt: Tomai tik smarkiai nekirsk, kai Tomas jau laikė meškerę rankose. Žinojau, kad Tomas tikrai negirdės manęs, bet bent jau nesėkmės atveju būčiau galėjęs ištarti paties nekenčiamą, bet dažnai naudojamą frazę: „ar aš tau nesakiau“. Bet viskas baigėsi gerai, 8 kg karpis po kelių akimirkų atsigulė ant mato. Tuo ir baigėsi mūsų nuotykiai tą naktį. Išaušus rytui ir patekėjus saulei nusprendėme pabandyti suvilioti karpį zig- rigais. Pirmą ir trečią įrankį perdarome į šią mums ne ypatingai keliančią pasitikėjimą sistėmėlę. Sutvarkę įrankius ruošiame naują pašarą. Kadangi keičiame gaudymo techniką, vadinasi ir pašarų sudėtis kiek koreguojama. Į pašarus pritriname plaukiančių baltyminių kukulių. Yrant pašarui plaukiančių baltyminių kukulių dalelės kils į viršų, taip papildomai vilios žuvį į mūsų šėrimvietę. Be to, rutulius formuojame skirtingus: vieni išyra 30 min bėgyje, tuo tarpu kiti irti pradeda tik po 30 min. ir ýra 50 min. Sumanymas pavyksta, tik gaila, kad vietoje karpių prisišaukėme žuvėdrų ir ančių būrį, kurios nuolatos reketuoja žvejus, jaukinančius žuvį kobros pagalba, surinkdamos visus kukulius, kurie tik nukrenta i žūklavietę. Taip beieškant būdų kaip suvilioti karpį dieną sulaukiame vakaro. Vakare grįžtame prie jau naktį pasitvirtinusio varianto. Scenarijus pasikartoja, dar vienas karpis užkimba vos tik spėja visiškai sutemti. Daugiau kibimų nesulaukėme. Tik girdėjome pora šuolių žūklavietės plote. Vėliau dar keletas šuolių. Pagal garsą spėjam, kad žuvis šokinėjo priešingame krante. Ryte pamatėme, kad rusų komanda pasvėrė tris žuvis. Rusai žuvavo apie 50- 60 m nuo savo kranto. Bandėme spėti, kad tai yra panašiai kaip kad mūsų antras taškas 3,5 m gylyje. Todėl nieko nelaukdami ėmėme ieškoti taško kitame krante. Tai nebuvo lengva padaryti su markeriu, nes reikėjo siekti toliau nei 120 m atstumą. Bet pavyko užsikabini už kairėje sektoriaus pusėje esančio sėkliaus krašto. Dabar buvo užduotis užmesti masalą su PVA kojine tuos nelemtus 120 m. Ne iš pirmo karto, bet pavyko. Vadinasi galima jaukinti, tą ir darom. Valio, turim tolimąjį tašką į kurį dėjome nemažai vilties. Pirmomis dienomis mes į tą tašką mažiausiai kreipėme dėmesio, nes ten žuvies nebuvo, bet dabar jis mums teikė vilties. Beje, vidurnaktį buvo pasisukęs vėjas ir kaip tik pūtė į kitą krantą. Deja, vėjas vos tik pradėjus dienotis pasisuko sena kryptimi. Tai yra šoninis iš kairės į dešinę (iš rytų į vakarus). Mūsų dideliam nusivylimui žuvis pasitraukė kartu su besikeičiančiu vėju ir bekylančia saule. Apie vidurdienį už savo sektoriaus ringo (taip vadino plotą po kurį mes galėjome judėti tai yra 15X 15 m.) pastebėjome vyrą ir moterį, besidominčius ką mes veikiame. Iš pradžių nesupratome ko jie čia mindžiukuoja, tik gal po poros valandų supratome, kad esame stebimi. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo rusų rinktinės komandos nariai. Rusų komanda kaip žinia žuvavo prieš mus kitame krante. Ir atsitiko taip, kad mes pasidarėme jiems įdomūs. Kažin kodėl? Gal dėl to, kad esame patys gražiausi rinktinės nariai (čia aš taip manau), o gal dėl to, kad mes vienintelė komanda A sektoriuje, kurie pagavo žuvį pietinėje telkinio pusėje, išskyrus tuos pačius rusus. Į šį klausimą atsakymo neradome. Be to, mus tenkino atsakymas, kad mes gražiausi…                                Visą dieną stebėdami sektorių, pastebėjome pora karpių išėjimų į paviršių ežero viduryje. Iš karto viena meškerė su PVA kojine buvo užmesta žuvų apsireiškimo vietoje – nepadėjo. Artėjo paskutinė naktis. Palikom du taškus: tolimąjį 120 m atstumu ir artimesnį 60 m atstumu. Deja, paskutinė naktis bevaisė. Išaušus trečios dienos rytui dar išbandėme vieną masalą, kokio gyvenime nesame naudoję. Tai pliažinės šlepetės padas, o tiksliau tai mažas jo gabaliukas. Esmė tokia, šio ežero karpiai yra atsargūs ir įtarūs, nes begales kartų yra ragavę kabliuko smigio. Juodas bekvapis daiktas plūduriuojantis vidury vandens žuviai nekels įtarimo ir ji tiesiog iš smalsumo jį paragaus. Žinau, kiek kvailoka, bet racijos tame kažkiek yra. Ir tai mums paaiškino vienas iš Pietų Afrikos Respublikos komandos narių. Na, jei tai buvo iš tos serijos, kai jaunam vairuotojui senas šoferis paprašo iš sandėlio atnešt kibirą kompresijos, tai tam mokytojui mus pavyko apkvailinti. Tik aišku jis nemokino mus naudot šlepetės, tiesiog reikėjo juodo zig- rigo. O mes jų turėjome įvairių spalvų, bet tik ne juodą, tai teko improvizuot. Nepadėjo ir ta improvizacija.

Sugavę dvi žuvis A sektoriuje likome dešimti. Labiausiai gaila, kad tos dvi žuvys buvo vienintelės ką sugavo visa mūsų komanda. Tiek tų įspūdžių žūklės metu. Gali būti taip, kad kažkur rašydamas jau maišau įvykių eigą. Po varžybų dar pavaikščiojome po kitų komandų sektorius ieškodami kokios nors informacijos. Jos radome labai mažai.

Uždarymas buvo iškilmingas. Po uždarymo grįžę į stovyklavietę pasikalbėjome. Aptarėme rezultatus, padarėme šiokias tokias išvadas.

Pačios varžybos, jų organizavimas, atmosfera – aukščiausiam lygyje. Komandų atsidavimas negali nežavėti. Nežiūrint į tai, kad visos komandos susirinko vieno tikslo – kovoti, tai netrukdė būti visiems draugiškiems. Kažkas pastebėjo, kad atidarymo ir uždarymo ceremonijos vyko sporto salėje, kad jie valgė kažkokią ,,pakliopką“ iš popierinių indų. Aš to nemačiau, nes man tai visiškai nerūpėjo – tos nuotaikos, komandų draugiškumas, sportinė žvejų dvasia užgožė viską. Sienos, mūrai nieko nereiškia, o žmonės ten šaunūs. Gyvenau su karpininkais beveik 10 parų ir nemačiau nė vieno iš jų neblaivaus – tai neįtikėtina, bet akivaizdu, kad tai įmanoma. Vadinasi, egzistuoja žūklė be alkoholio – šiuo aspektu šios varžybos man pavyzdžių pavyzdys, beje, kaip ir Lietuvos komanda. Aš už tai juos labai gerbiu, jei ir pridarėm klaidų, tai darėm būdami visiškai blaivūs.

Už visą šią patirtį esu be galo dėkingas komandos kolegai, ,,naparnikui“ Tomui Būdui. Dėkui sakau LKA prezidentui Dariui Surgautui už tai, kad įtikino mane dalyvauti atrankoje į rinktinę. Dėkui kolegom, su kuriais teko keliauti klaidžiais greitkeliais ir patirti visus tuos išgyvenimus svečiose šalyse bei išgyventi kartu. Ačiū Jurgiui (Evil)- mūsų šauniajam kapitonui ir korespondentui. Esi geras žmogus, man garbė Tave pažinti. Na ir dėkui Fredui už visą pagalbą. Ačiū tiems, kurie palaikėte mus šio čempionato metu, dėkoju ir tiems kurie mus koneveikė – tai davė papildomos motyvacijos.

Didžiausia ir nuoširdžiausia padėka mūsų komandos rėmėjui Vilmantui Paliūčiui už finansinę paramą. Be Jūsų nebūtų mūsų. Taip pat dėkoju mūsų komandos pašarų tiekėjui ir geram draugui Gitautui Dauniui už Deepex produkciją.

Tikiuosi ir viliuosi, kad kitais metais bus geriau. Ta patirtis, kurią įgavome šiame čempionate nenueis veltui. Kitais metais sieksiu tapti rinktinės nariu, todėl sakau iki susitikimo atrankoje, mieli meškerės broliai ir prijaučiantys jiems. Šių metų sezonas eina į pabaigą, todėl dar turite laiko trenkti durimis jam besibaigiant – nei žvyno nei uodegos…

Aptarti forume:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.